Rimantė Verbylaitė-Tzolova dovanoja dvasios pakylėjimą, euforiją ir gamtos grožio nuostabą

Vilnius

Dviguba sėkmė varžybose

Etaplius SistemaŠaltinis: Etaplius.lt

129995

Prieš pandemijos protrūkį „Žmogaus studijų centro“ atliktas Lietuvos emocinio klimato tyrimas atskleidė, kad per visą dešimtmetį mažiausias skaičius žmonių teigė norintis išvykti iš Lietuvos, nes jie esą patenkinti gyvenimu savo valstybėje ir norį čia kurti savo ateitį. Svarstančių apie emigracijos galimybę mūsų šalyje per paskutinius trejus metus sumažėjo beveik 14 procentų.

Dabar esamą padėtį dar labiau pakeis COVID-19 pandemija. Nors paskelbto karantino sąlygomis bendravimas tarp savų gana ribotas, giminės ypatingai išgyvena dėl artimųjų, emigravusių svetur.

Elektrėnų gyventojai – ne išimtis. Ne vienos šeimos vaikai jau giliai įleidę šaknis įvairiose valstybėse ir rūpestis dėl jų likimų suprantamas. Viena šeima džiaugėsi, kad dukra suspėjo pandemijos pradžio­je pasitraukti iš Niujorko į saugesnę vietą ir kiekvieną dieną gali pasikalbėti, kiti – drauge virtualiai bando spręsti problemas. Anot vienos motinos, ji viską atiduotų, kad tik galėtų apkabinti brangius vaikaičius, bet nevalia…
Kol mokslininkai laboratorijose kuria mums šviesesnę ateitį, optimistiškai nusiteikę asmenys siūlo gausybę priemonių žmonių nuotaikai pakelti. Patrauklūs – neblėstantys prisiminimai ir įdomios gyvenimo realijos.
Buvau pamaloninta, kai „Elek­trėnų kronikos“ redaktorė Julija Kirkilienė sutiko išleisti į komandiruotę Sofijoje pas Europos ir pasaulio parasparnių tikslaus nusileidimo vicečempionę ir Bulgarijos lietuvių bendruomenės pirmininkę Rimantę Verbylaitę-Tzolovą. Tačiau sienos dėl ligos protrūkio užsivėrė ir beliko nuotolinis bendravimas.
Elektrėnų žmonės Verbylų šei­mą gerbia seniai. Didžiulis būrys dabartinių vairuotojų yra dėkingi šeimos galvai Juozui Verbylai, santūriam ir įžvalgiam instruktoriui, išmokiusiam vairavimo tiesų. Visada patarianti ir dėmesinga kiekvienam, užėjusiam į „Gintarinę vaistinę“, Vilija Verbylienė. „Versmės“ gimnaziją puikiais rezultatais šlovino jų vaikai – sūnus ir trys dukros – šiandien pasirinkę prasmingus gyvenimo kelius.
Laiminga buvo motina, sulaukusi trečiosios atžalos. Sūpuodama gražuolę mažylę ir svajodama apie laimingą jos likimą, nė sekundės nemanė, kad svečios šalies bernelis pamils ir nuskraidins ją į tolimus kraštus bei po dvidešimt šešerių metų džiaugsis, kad į Bulgariją išviliojo gražiausią lietuvių parasparnių pilotę.
Šiandien Rimantė Verbylaitė-Tzolova pati jau dviejų mergyčių Neringos ir Agotos mama, maloniai sutikusi papildyti projektą „Keliai aukštumų link“, dalijasi su skaitytojais savo gyvenimo sėkme.

Ar sutiktumėte, kad raktas į jo esmę – paprasčiausias dabarties akimirkos įsisąmoni­nimas? Ką reiškia gyventi ir kas suteikia pagrindą džiaugtis paprastomis akimirkomis?

Nedrįsčiau sakyti, kad nebūna dienų, kai viskas slysta iš po kojų. Aš dar tik pradžioje sudėtingo „Čia ir dabar“ įsisąmoninimo kelio. Esu labai jautri, viską kaupiu viduje, po to analizuoju, išgyvenu vėl ir vėl, modeliuoju skirtingus dialogus, situa­cijas. Dažnai pasiklystu triukšme. Tam, kad vėl galėčiau surinkti save, privalau pabūti viena, tyloje – geriausia, gamtoje. Gyvename kaime, kalnų papėdėje, netoli pušyno, iš tolo žavimės naktiniais Sofijos žiburiais. Pabėgusiai iš didmiesčio, kur kas lengviau pasinerti į gamtos tėkmę ir apsiverkti iš laimės, uostant alyvas.

Augti darnioje šeimoje, brolio ir seserų apsuptyje didžiulė laimė. Pasidalinkite ypatingomis akimirkomis.
Giliai įsirėžusios šeimos kelionės su palapine aplink Lietuvą. Sunkiai rastume kampelį, kuriame dar nesame pabuvoję. Dabar, kai pati turiu dvi dukras, suprantu, kokie didvyriai buvo (ir yra) mano tėvai, kurie be jokio streso, bet su didžiuliu džiaugsmu ir stebuklų siekiu sugebėdavo suorganizuoti tokias keliones su keturiais mažais vaikais (mažiausioji sesuo buvo vos kelių mėnesių, vyriausiasis brolis – 14 metų paauglys). Dar dabar jaučiu ant laužo gaminto maisto skonį, saugumo jausmą naktį, kai vienoje palapinėje tilpdavome šešiese. Tokia ta laiminga vaikystė. Iki šiol stengiamės visas šeimos šventes švęsti kartu (o mūsų jau 20!) įdomiuose Lietuvos kampeliuose.

Elektrėnų „Versmės“ gimnazijos direktorius Egidijus Kontrimas džiaugdavosi sulaukęs dar vienos Verbylų atžalos – bus dar vienas pirmūnas, o tėveliai – mokyklos tėvų komiteto aktyvuoliai. Dvylika metų mo­kykloje – ilgas jauno žmogaus gyvenimo tarpsnis. Koks jis? Kaip sekėsi judriai mergaitei ramiai sėdėti klasėje? Prisiminkite, kuo sudomino geriausias mokytojas? Įdomiausia veikla po pamokų ir per atostogas? Ar būdama paauglė širdies gilumoje jautėte, kad Jūsų laukia kažkas nepaprasta?

Mokyklas, kuriose mokiausi, prisimenu kaip šviesulius. Turbūt esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes ne bet kam sekasi sutikti tokius puikius mokytojus. Pirmoji mokytoja (Elektrėnų pradinėje mokykloje) Elena Andrikonienė mums skyrė ypatingai daug dėmesio ir meilės, tad nei tuomet, nei vėliau mokykla nebuvo baubas. Prisimenu, visa klasė bėgdavome pasitikti mokytojos, kad, neduok Dieve, žiemą nesukluptų kur nors pakelėje. Ji jau buvo pensijoje, kai pasiryžo dar ir mūsų klasę užauginti. Iki išvykstant į Bulgariją vis dar palaikiau su Mokytoja ryšius. Su meile prisimenu ir „Versmės“ gimnazijos mokytojus ir aplinką (…ir cinamonines bandeles…) bei meno mokyklą. Visiems mokytojams žemai lenkiuosi ir dėkoju.
Sunkiausia buvo 7-oje ir 8-o­je­ klasėje – pačiame paauglystės įkarštyje. Tuomet atrodė, kad tik gaištu laiką mokykloje, geriau būtų, kad eičiau gelbėti pasaulio. Ir tuo­met „užsikrėčiau“ noru skraidyti. Kiekviena laisva minutė buvo skirta knygoms, filmams, svajonėms apie aviaciją. Pirmą kartą su parašiutu iššokau, kai man tebuvo 14 metų. Patyriau daug gerų stiprių emocijų. Kiekvienas dvasinis įkvėpimas buvo persisunkęs noro skristi. Tuomet man tai prilygo gyvenimui.

Įdomu būtų sužinoti, kokiu tikslu baigėte studijas dviejose aukštosiose mokyklose. Pasidalinkite patirtimi, patarkite jauniesiems abiturientams, be­­sirenkantiems studijas, į ką labai svarbu atkreipti dėmesį, renkantis gyvenimo kelią?
Buvau užsispyrusi po mokyklos baigimo metus atostogauti nuo mokslų ir tyrinėti pasaulį. Tačiau tuo­met brolis sugebėjo įrodyti, kad nemokamas arba iš dalies mokamas mokslas yra didžiulė privilegija. Ir būtų labai neprotinga nepasinaudoti tokia galimybe. Baigiau VGTU Statybos inžinerijos bakalauro ir MRU Strateginio organizacijų valdymo magistro studijas. Tačiau dirbdama pagal specialybę nuolat svajojau apie kasdienybę oro uostuose. Šiandien ši svajonė virtusi realybe. Visas mano ir sutuoktinio gyvenimas – šeima ir skraidymas. Dabar mūsų veikla – mokymai skraidyti parasparniu bei skraidykle, pramoginiai skrydžiai dviviečiu parasparniu bei skraidykle, įrangos pardavimas, dalyvavimas parasparnių sporto varžybose. Planuose – ekstremalaus sporto bei aktyvaus laisvalaikio centro įkūrimas ir plėtra netoli Sofijos įsigytoje žemėje. Žinių ir patirties bagažas, įgytas studijuojant, labai padeda siekti nusistatytų tikslų.

Norėtųsi išgirsti istoriją, kaip Rimantės gyvenime atsirado parasparnis, Kroatija ir Tzvetanas?

Parasparniais susidomėjau 19 metų. Tai vienas paprasčiausių ir pigiausių būdų skristi. Pabaigusi mokslus ir gavusi piloto pažymėjimą pradėjau dalyvauti tikslaus nusilei­dimo varžybose. Vienose jų Lietuvos rinktinės lyderis pakvietė jėgas išbandyti prieš pasaulinėse varžybose. Taip įsiliejau į rinktinės gretas. Tzvetanas – Bulgarijos rinktinės narys. Nors vienas kitą buvome pastebėję ir seniau, romantiški jausmai užsimezgė 2009 m. Kroatijoje pasaulio čempionato metu. Tuomet pilotų forume juokais parašiau, kad į Lietuvą negrįšiu, nes įsimylėjau bulgarą. Keletą metų Tzvetanas buvo dažnas svečias Lietuvoje, vėliau nutarėme kartu apsigyventi Bulgarijoje, Sofijoje. O dar po metų susituokėme Lietuvoje.

Lietuvos ir Bulgarijos vė­liavos panašios – skiriasi tik viena spalva. Gal jos simbolizuo­ja artimą įžymių žmonių ryšį – pavyzdžiui, šviesios atminties Lie­tuvos patriarcho Jono Basanavi­čiaus ir Gabrielės Eleonoros Mol meilę. Ką į tai atsakytų kal­bi­­nama mūsų respondentė? Kaip sekėsi suderinti lietuviškos šeimos papročius su bulgariškais?
Viena pirmųjų mano kelionių su parasparniu buvo į Sopotą – parasparnininkų rojų Bulgarijoje. Atvykome pavargę vėlai vakare. Ir jautėmės labai pamaloninti, kad bulgarai, laukdami mūsų atvykstant, iškėlė Lietuvos vėliavą. Tik ryte supratome, kad ten buvo Bulgarijos vėliava, kurios balta spalva, apšviesta geltonos lempos, sudarė mūsų vėliavos iliuziją. Skaniai pasijuokėm iš nesusipratimo.
Nesusipratimų, nesusikalbėjimų, nusistebėjimų kupinos dienos iki šiol. Man prireikė nemažai laiko, kol „prisijaukinau“ Bulgariją, kol ją pamilau. Tačiau iki šiol pagaunu save sakant: „Ten – pas mus – Lietuvoje <…>, o čia – pas jus – Bulgarijoje <…>“. Prieš gimstant pirmajai dukrai, aiškiai supratau, kad bus labai sunku visavertiškai auginti vaiką šalyje, kurioje pati blogai jaučiausi. Tai buvo didžiausias stimulas galų gale paleisti Lietuvos ilgesį, idealizavimą ir pradėti ieškoti grožio čia, kur esu. Dabar jaučiuosi įsimylėjusi saulėtas dienas, aukštus kalnus, laisvalaikio praleidimo gamtoje įvairovę, nuoširdžius, nors kartais tiesmukus, žmones, saldžius ir sultingus vaisius.
Mūsų šeimoje skamba dvi kalbos. Vyresnioji dukra Neringa, kuriai netrukus sueis penkeri, su manimi bei mano šeima, su Agota kalba tik lietuviškai, o su savo tėčiu ir jo šeima – tik bulgariškai. Neringai močiutė Vilija ir senelis Juozas yra didžiausi autoritetai. Dažnai sulaukiu pastabų, kad ne taip skaniai kaip močiutė iškepiau blynus, kad nežinau gėlės ar paukščio pavadinimo, o senelis Juozas viską žino – reikia skambinti jam.

O dabar kopiam į vir­šukal­nes. Pilotės Rimantės sportiniai rezultatai sulaukė didžių apdovanojimų. Vie­nas iš jų – Lietuvos Respublikos Prezi­dentės Dalios Grybaus­kaitės už pasiekimus sporte.Kiek triūso ir treniruočių įdė­ta sėkmės paukštei pagauti? Pasi­dalinkite laimėjimais su „Elektrėnų kronikos“ skaitytojais?

Kai atvykau gyventi į Bulgariją, atsivėrė galimybė aktyviai skraidyti savo malonumui ir treniruotis kartu su Bulgarijos rinktine. 2013 ir 2014 metai man buvo sėkmingiau­si parasparnių sporte. Tuomet var­žėmės visuose aukščiausio lygio (FAI 1 kategorijos) čempionatuose ir pasaulio taurės varžybose. 2013 m. tapau pasaulio parasparnio tikslaus nusileidimo vicečempione Bosnijoje ir Hercegovinoje. Varžybos vyko itin sudėtingomis sąlygomis kalnuotoje vietovėje, kur vėjas nuolat keitė greitį ir kryptį. Priešpaskutinio nusileidimo metu smarkiai susižei­džiau koją (skilo čiurnos kaulas), tai man kainavo aukso medalį. Tačiau sugebėjau nenukristi ir nusileisti ant vienos kojos paskutinio raundo metu ir taip nenukeliauti į įskaitos galą. 2014 metais tapau Europos vicečempione Serbijoje. Ten vykau patyrusi didžiulį širdies skausmą. Vos prieš keletą mėnesių buvau patyrusi persileidimą ir iš naujo ieškojau gyvenimo prasmės. Tuomet pirmą kartą nesivaržiau, o mėgavausi skrydžiais kaip galimybe bent trumpam užsimiršti ir vėl save pamilti. 2014 metų sezoną baigiau pasaulio parasparnių tikslaus nusileidimo reitingo trečioje, o Europos reitinge – pirmoje vietoje.

Mano pasiekimai nėra išimtis tarp Lietuvos parasparnių piločių. Tarptautinėse varžybose dažnai skamba Jolantos Romanenko, Rasos Grigoraitienės, Gretos Boliaku, Violetos Masteikienės vardai. Visos šios moterys yra Lietuvos rinktinių (tikslaus nusileidimo ir maršrutinių skrydžių) narės.
Gimus pirmajai dukrelei, nedrąsiai grįžau į sportą. 2016 m. Europos čempionate Lietuvoje ir 2017 m. pasaulio čempionate Albanijoje džiaugiausi V vieta. O mano vyras Tzvetan po ypatingai įtemptos kovos Albanijoje tapo pasaulio čempionu.
Dabar jau dešimtas mėnuo sūpuoju antrąją dukrytę ir kol kas dar tik svajoju apie skrydžius ir laukiu naujo parasparnio komplekto. Ir nors persiplėšk pusiau, nes beprotiškai noriu skristi, bet lygiai tiek pat baimės skrydžiams gimė kartu su dukromis.

Rimantė Verbylaitė-Tzolova – Lietuvių bendruomenės Bulgarijoje pirmininkė. Tai labai atsakingas darbas. Atsakingas ir veiklos siekis, kad kiekvienas lietuvis jaustųsi atsakingas už gerą Lietuvos įvaizdį. Kokia šios bendruomenės veikla ir jos planai?
Labai gerai prisimenu savo pirmąjį susitikimą su Bulgarijos lietuviais 2012 m. pabaigoje. Tuo­met buvo įkurdinėjama lietuvių bendruomenė. Tautiečiai iš karto nuoširdžiai priėmė į savo būrį. Man tai buvo labai svarbu – jaučiausi vienu žingsneliu arčiau namų. Buvusių pirmininkų pastangų dėka lietuviai Bulgarijoje susitinka švęsti praktiškai visas lietuviškas šventes, dalyvauja labdaros mugėse ir kartais susitinka neformalioje aplinkoje. Stengiuosi, kad tai nenutrūktų. Burtis įkvepia noras susitikti ir bendrauti, keistis naujienomis, puoselėti lietuviškas tradicijas bei kalbą. Iki dabar čia gyvas susidomėjimas Lietuvos patriarcho veikla, nes dr. Jono Basanavičiaus gyvenimas buvo glaudžiai susietas su Bulgarija. Jis ne tik gydė, bet ir domėjosi vietiniais papročiais, kultūra, istorija, daug keliavo po apylinkes. Dėl to jam buvo suteikta Bulgarijos pilietybė bei IV laipsnio Bulgarijos ordinas „Už pilietinius nuopelnus“. Mums, Bulgarijos lietuviams, tenka didžiulė atsakomybė ir toliau puoselėti gerą Lietuvos įvaizdį.

Įvertindama ir brangindama viską, kas pasitaiko Jūsų kelyje, išvardinkite 5 dalykus, už kuriuos esate dėkinga, kad gyvenate šioje žemėje?
1. Dėkoju už dukras, kurios įprasmina būtį.
2. Dėkoju už rūpestingą ir mylintį vyrą.
3. Dėkoju už gyvus ir sveikus tėvus, seses, brolį ir jų šeimas bei mūsų tarpusavio ryšį.
4. Dėkoju už tai, kad man nieko neskauda, galiu jausti, mąstyti ir veikti.
5. Dėkoju už galimybę skristi ir dalintis šiuo džiaugsmu su kitais.

Esate pabrėžusi, kad tikroji laimė – ne karjeros pasiekimai ar materialiniai turtai, o šeimos ryšiai ir maži kasdieniai džiaugsmai. Kokie jie Rimantės aplinkoje šiandien?
Dabar, kai atsakinėju į paskutinį Jūsų užduotą klausimą, vyresnėlė Neringa šliaužia šalia Agotėlės su pagalve, kad jei sesė nukris, nesusimuštų galvytės. Šypsausi jas stebėdama ir džiaugiuosi, kad visada šalia savęs turėjau ir turiu žmones, kurie visada yra pasiruošę „pakišti pagalvėlę“. Ir dar… taip gražiai žydi ir kvepia alyvos…
Dėkoju už pokalbį. Jūs esate šiame pasaulyje, kad augtumėte ir žydėtumėte, atskleistumėte savo didybę, būtumėte ypatinga. Linkiu, kad kiekviena akimirka Jus praturtintų.

Nuotraukos iš asmeninio albumo

Janina Girsė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt