Re­ži­sie­riaus Ma­ra­to ka­ras

Šiauliai

(Ma­ra­to Sarg­sya­no as­me­ni­nio al­bu­mo nuo­tr.)

Ieva VinickytėŠaltinis: Etaplius.lt

157860

Ket­virtį am­žiaus Lie­tu­vo­je gy­ve­nan­tis armė­nas Ma­ra­tas Sarg­sya­nas (42) vedė te­le­vi­zi­jos lai­das, kūrė mu­zi­ki­nius kli­pus, o tarp­tau­ti­nio pri­pa­ži­ni­mo su­laukė kaip ki­no re­ži­sie­rius. Bet dings­tis su­si­tik­ti su Šiau­liuo­se aštuonerius me­tus pra­lei­du­siu Ma­ra­tu bu­vo ne ki­nas, o ka­ras. Vos tik Azer­baid­ža­nas pra­dėjo karą dėl Kalnų Ka­ra­ba­cho, kurį armė­nai va­di­na Ar­ca­chu, Ma­ra­tas iš­vy­ko į tėvų ir pro­tėvių žemę gin­ti sa­vo tėvų tėvynės.

Foto galerija:

Kalnų Karabachas

Paklaustas, kodėl jis, meno žmogus, vos tik prasidėjo karas, nusprendė skristi į Kalnų Karabachą, Maratas atsako, kad jo pasirinkimą lėmė instinktai. Tarsi kažkas jį būtų prispaudęs iš vidaus. Prasidėjo karas ir žinai, kad reikia: „Kai kažkas puola, tu negalvoji, kodėl giniesi, tu tiesiog instinktyviai giniesi ir tik praėjus tam tikram laikui gali analizuoti, kodėl taip pasielgei.“

Maratas į karą Kalnų Karabache išskrido kaip žurnalistas. Filmavo. Teikė pagalbą armėnų kareiviams ir savanoriams, o jos, kaip pats sako, reikėjo tikrai labai daug. Nedaugžodžiauja ir paklaustas, ką patyrė šio karo metu: „Liūdna, kai matai žmones, priverstus pasitraukti iš savo gimtųjų vietų, kurie prieš išeidami sudegina savo namus.“

Tegu ir ne taip tragiškai, Maratas savo kailiu patyrė, ką reiškia palikti namus. M. Sargsyanas Lietuvoje atsidūrė ne savo valia. Jo senelis turėjo verslo partnerį lietuvį. Jam tekdavo drauge dažnai skraidyti į Lietuvą. Būdamas 16 m., pasiliko gyventi Šiauliuose. Tai nebuvo jo pasirinkimas. Tokio amžiaus juk negali nuspręsti, kur tau gyventi.

Vaikis iš Vanadzoro

Nors Šiauliai – kitoks miestas nei Vanadzoras, kur Armėnijoje gyveno būsimasis režisierius, pašnekovas įžvelgia panašumų. Abu miestai panašaus dydžio, tiek pat gyventojų, abu šalių šiaurinėje dalyje. Kadangi Šiauliai – arčiau Žemaitijos, Marato armėniškam charakteriui šiaulietiškas žemaitiškas būdas irgi tiko labiau.

Bet vis tiek labai skyrėsi žmonės ir jų mentalitetas. Teko prisitaikyti. Lietuviai nuo armėnų ypač skiriasi tuo, kad mažiau bendrauja, yra daug uždaresni, bent jau pokalbio pradžioje.

O sunkiausia buvo tai, kad nemokėjo kalbos. Lietuviškai išmoko maždaug po dvejų metų. Ir iškart atkrito dalis problemų. „Jei tik kalbi lietuviškai, santykis su lietuviais iškart pasikeičia, – prisimena Maratas. – Nors skamba nacionalistiškai, bet tai yra geras tautos bruožas.“

Įtartinas armėnas?

„Kaip galima gyventi Šiauliuose ir neturėti nemalonių situacijų?“ – retoriškai perklausia Maratas. Kai apsigyveno Šiauliuose, ėjo 1994-ieji. Iš atminties išnyra vaizdas – pilnos gatvės banditų. Kartą turėjo rimtą susidūrimą. Prie jo draugų armėnų, o jei tiksliau, jų merginų, ėmė kabinėtis. Prasidėjo muštynės. Visus jų dalyvius supakavo ir nuvežė į policiją.

Maratui pasirodė keista, kad gaujose absoliučiai viską lemia ne teisybė, garbės suvokimas, o tik fizinė jėga. Režisierius svarsto, kad Armėnijoje taip nebuvo. Bet čia pat pasidžiaugia, kad, Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, situacija greitai ėmė keistis į gera.

Tiesa, dar ir dabar Maratas sulaukia įtarių žvilgsnių dėl armėniškos išvaizdos, nors ir pripažįsta, kad taip pasitaiko vis rečiau. Ilgam į atmintį įsirėžė situacija, kai pačioje pradžioje užsuko į parduotuvę, o apsaugininkas visą laiką vaikščiojo jam iš paskos, matyt, galvodamas, kad jis yra vagis. Buvo tikrai nemalonu.

Ne kartą išgirsdavo priekaištų, kodėl pabėgo iš savo šalies, jį vadindavo išdaviku. Visą laiką, iki kol nesusipažindavo artimiau, jausdavo žmonių atsargumą. Tačiau čia pat Maratas pabrėžia, kad tai –
pavieniai atvejai, o lietuviai yra kultūringi žmonės.

Lietuviški patiekalai

Pirmus pusę metų Šiauliuose Maratas nieko neveikė, tik vaikščiojo bulvaru. Vėliau įsidarbino operatoriumi Šiaulių televizijoje. Čia prabėgo penkeri metai. Važinėdavo į Vokietiją, iš kur atveždavo parduoti naudotų automobilių. Su šeima prekybos centre „Tilžė“ įkūrė restoraną „Ararat“.

Paklaustas, kodėl nusprendė atidaryti šį restoraną, paprastai atsako, kad daugiau nieko ir negalėjo sugalvoti, nes nebuvo baigęs jokių mokslų. O restoranas tapo išskirtiniu, nes daugiau tokių nebuvo, tik užmiestyje veikė vienas armėniškas restoranas.

Nors dabar konkurentų turi, žmonės vis dar (iki pandemijos, žinoma) mėgsta ateiti į Sargsyanų restoraną. Maratas pralinksmėja, prisiminęs, kad lietuviai su aviena jau beveik susidraugavo, o štai su kalendra – niekaip.

O kaip Maratas susidraugavo su lietuviškais valgiais? Tik atvykęs į Šiaulius, valgydavo beveik viską ir jam viskas, išskyrus nebent kraujinius vėdarus, labai patiko. Ypač cepelinai ir kugelis. Tiesa, ilgainiui patiekalais iš bulvių ėmė bodėtis. Bet šakotis iki šiol yra jėga, o kartais pasiilgsta ir bulvinių blynų. Jei Maratui kas nors ir buvo keista, tai tik tai, kad restorane kiekvienas susimoka už save, geriama daug alkoholio ir nebūtinai su maistu.

Arbata su citrina

Po aštuonerių metų Šiauliuose Maratas persikėlė į Vilnių. Sakosi Šiauliuose priėjęs ribą, kai nebegalėjo augti kaip profesionalas. Taip pat prisipažįsta, kad jam, kaip ir ne vienam jaunam šiauliečiui lietuviui, Šiauliai buvo pernelyg vienodi, todėl reikėjo pakeisti aplinką. Darbą Lietuvos televizijoje jam surado bendradarbė iš Šiaulių televizijos Jurga Pukenytė.

Šaržuodamas sako, kad iš mažo kaimo atsidūrė dideliame kaime. O dideliame kaime viskas kitaip. Kita erdvė, kitas lygis, o ir televizijos formatai kitokie. Ir kaimiečiai kitokie, jų mąstymo laukas platesnis. Maratas pradėjo vesti LRT laidą „Arbata su citrina“. Paskui dirbo „Tango TV‘‘ (dabar TV6).

Naujas pramoginis kanalas, netransliuojantis žinių, paviršutiniškas, iš pradžių masino, o ir pinigų daugiau. Vedė kulinarinį šou „Skanus savaitgalis su Maratu“. Kūrė muzikinius klipus Vaidui Baumilai ir Alanui Chošnau, „Skamp“, „Mango“, ŽAS, „Bavarijai“.

Tačiau po penkerių metų pasijuto išsisėmęs. Maratas prašo buvusių kolegų nesupykti, bet, pasak jo, televizijos dėžė yra melagė. Nors ir buvo kulinarinio šou vedėjas, jam tekdavo meluoti, pataikauti ir maivytis dėl aukštesnių reitingų. Pavargo nuo to ir išėjo iš televizijos visiems laikams. Pagalvojęs priduria, kad jis visada išeina, kai kur nors nebetelpa.

Meilė kinui

Prieš 15 m. Maratas metė televiziją ir įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją studijuoti kino ir TV režisūros. 2011-aisiais apgynė audiovizualinio meno magistro darbą. Nors kuklinasi, kad yra sukūręs dar nedaug filmų, bet jie jau sulaukę rimtų įvertinimų.

Dar 2010-aisiais gavo „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį filmą „Lernavan“. 2013 m. jo dokumentinis filmas „Tėvas“ triumfavo Šveicarijos tarptautiniame dokumentinių filmų festivalyje „Visions Du Reel“ kaip geriausias vidutinės trukmės filmas.

Šiauliečiams turėtų būti įdomu, kad tai filmas apie Vidą Antonovą, kuris buvo pavogęs milijoną rublių iš įvairių SSRS valstybinių įstaigų ir yra įtrauktas į įdomiausių XX amžiaus Sovietų Sąjungos nusikaltėlių knygą. V. Antonovas 15 kalėjimų praleido 20 metų.

Rugsėjį Venecijos kino festivalyje Maratas pristatė pilno metro vaidybinį filmą „Tvano nebus“: „Su kinu man atsivėrė didžiulis vandenynas, ant kurio parašyta, kad jis manęs „neužknis“ niekada.“

Kaip jauno emigranto gyvenime atsirado kinas? Sako, kad televizija ir kinu ėmė domėtis dar vaikystėje. Jam buvo tik dešimt, kai po žemės drebėjimo su šeima buvo evakuotas į Rusiją. Ten gyvendamas, berniukas prisiplojęs žiūrėdavo Bruse’o Lee filmus. Labiau nei garsus aktorius ir režisierius mažąjį Maratą žavėjo galimybė, kad kiną galima valdyti – gali sustabdyti kada tik nori, pagreitinti, sulėtinti, išimti ir pakeisti kasetę.

Pirmąją vaizdo kamerą nupirko senelis, o pusbrolis Kirovokane turėjo vietinę televiziją. Čia paaugliui buvo leista montuoti ir filmuoti laidas. Taip Maratas jau nuo 13 metų ėmė suktis „Intercup“ televizijoje. Buvo operatorius ir filmavo reportažus.

Marato laimė

Paklaustas, ar yra laimingas, Maratas atsako, kad visada buvo laimingas: „Jei laimę suprantame kaip pinigų kiekį, tai aš negalėčiau būti laimingas, nes daug pinigų taip ir neteko uždirbti. Bet kadangi laimę suprantu kaip būseną, kad štai man įdomu gyventi, tai esu laimingas.“

Maratas įsitikinęs – laimės suvokimas reikalauja turėti ir sunkumų, ir rimtų problemų, ir įdomybių, visa tai sudėjus ir išeina laimė: „Jei iš laimės išimsi sunkiąją dalį, kitos dalys nelabai veiks.“

O ko jam trūksta Lietuvoje? Maratas neieško problemų nei žmonėse, nei aplinkoje, tik sako, kad jei žiemą šviestų saulė ir dangus nebūtų pilkas, sakytų, kad Lietuvoje kaip ir nieko netrūksta. Jau 25 metus gyvendamas Lietuvoje, armėnas iš Vanadzoro prie klimato vis dar negali priprasti.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt