Renkami geriausi mūsų krašto ūkininkai

Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyrius kasmet organizuoja geriausių rajono ūkininkų konkursą „Metų ūkis“, kurio nugalėtojai pagerbiami Rudens gėrybių šventėje. Šiais metais šventė vyks spalio 3 dieną, todėl jau pats laikas konkurso komisijai ieškoti sėkmingai ūkininkaujančių, naujas veiklas pradėjusių ar jas plečiančių mūsų krašto darbštuolių.  

Rugsėjo 2 dieną aplankyti du ūkiai. Į apžiūrą vyko Lietuvos ūkininkų sąjungos Ignalinos skyriaus pirmininkė Marijona Lukoševičienė, Ignalinos rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir kaimo reikalų skyriaus vedėja Natalija Truchina ir Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos Ignalinos biuro vadovė Nadežda Lašinskienė.

Pirmiausia aplankytas jaunas, šeštus metus mėsinių galvijų auginimu užsiimantis  ūkininkas Viktoras Ežerskis. Jis pats gyvena Visagine, o valdos (daugiau nei 400 ha) plyti Rimšės seniūnijoje, fermos ir kiti ūkiniai pastatai yra Bieniūnų kaime. Prie fermų pastatytame vagonėlyje galima ir arbatos išgerti, ir reikalus aptarti. Labai energingas, entuziastingas ir nuoširdžiai bendraujantis 32-ejų metų vaikinas svečius pasitiko plačia šypsena ir perspėjo, kad  jo ūkyje tvarkos ir švaros nėra. Tokia jau yra gyvulininkystė – su mėšlu ir kvapu... Čia vaikščioti reikia su guminiais batais, o kalnuotais laukais važinėti galingu džipu. Tuo džipu komisijos nares Viktoras ir pavežiojo, kartu aplankė ir duonute pašėrė galvijus. O jų tikrai nemažai – 300 galvų (angusų, limuzinų, aubrakų...).  

Pažiūrėjus, kaip ūkininkas juos kalbina, glosto, kiek daug apie juos žino, tikrai supranti, kad ši veikla yra mėgiama. Tik tokiu atveju galima pavežti tokį krūvį, atsakomybę ir išgyventi visus sunkumus ir nemalonias situacijas, kurių Viktoro ūkininkavimo metais oi kiek buvo. O kur dar visi teisinių dalykų labirintai, nuolat besikeičiantys reikalavimai, paramos tvarkos ir daugybė biurokratizmo, kurį reikia kažkaip įveikti. „Sunku žmogui susigaudyti. Ir apskritai, kai pažiūri, tai susidaro toks vaizdas, kad dirbančių žmonių Lietuvoje išvis nereikia“, – sako jis. Vaikinas patyrė iš nesąžiningumo, ir apgavysčių, ir brangiai kainavusį darbuotojo aplaidumą, tačiau tai nepaveikė  jo siekių ir norų, neužgesino degančios dvasios. Galbūt padėjo ir žemaitiškas užsispyrimas. Iš Šilalės kilęs vaikinas pasakojo, kad iš pradžių atvažiavo porai mėnesių padėti savo patėviui, o viskas baigėsi tuo, kad vėliau iš jo ir visą ūkį nusipirko. Viktoras šiek tiek ragavo ir studentiško gyvenimo, ir emigranto duonos, jam teko dirbti gyvulių pervežimo srityje. Šiandien jis savo vietą atradęs Rimšės krašte ir jaučiasi čia gerai, daug ką pažįsta, su daug kuo bendrauja, stengiasi sutarti su vietiniais gyventojais, kitais ūkininkais, kartais jiems talkina ar pats prašo pagalbos.

Viktoras daug pasakojo apie gyvulius ir jiems reikalingą priežiūrą. Sakė, kad daug darbo pareikalauja pašaro paruošimas. Padaroma apie 10 tūkst. rulonų šieno ir šiaudų, visus juos reikia suvežti arčiau fermų ar po stogu. Trečius metus  auginami kukurūzai, taip pat gaminamas kokybiškas kompostas.  Ūkyje jam talkina 5 darbininkai, samdo buhalterę. „Mes jau visi taip susigyvenę, kad jaučiamės kaip šeimyna...“,– džiaugiasi žmonėmis Viktoras. Komisijos narės buvo sužavėtos ūkininko energija ir optimizmu, o Marijona Lukoševičienė jam pasiūlė tapti Ūkininkų sąjungos nariu, tuomet bus lengviau dalintis įvairia informacija, dalyvauti mokymuose ar turėti atstovavimo atramą.

Vėliau aplankytas Linkmenų seniūnijos Pelegrindos kaime jau tris dešimtmečius gyvuojantis pieno ūkis. Jo šeimininkai Regina ir Rimantas Veličkos –  pirmieji Ignalinos rajono ūkininkai,  2009 m. jie jau yra tapę konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojais. Regina ir Rimantas svečius pasitiko savo namų kieme, kur zujo būrelis gražių ir labai mylimų šuniukų ir kačiukų.  Ūkininkai pasidžiaugė, kad pagaliau baigti namo atnaujinimo darbai. Šalia tėvų namų pastatytas nedidelis namas vienam iš sūnų. Sūnūs Andrius ir Remigijus taip pat pasirinko ūkininkų kelią, trečias sūnus Rolandas gyvena Vilniuje.

Rimantas ir Gražina jaunystėje dirbo kolūkyje, jis – tekintoju, suvirintoju, vėliau mechaniku, ji – zoolotechnike selekcininke. Kaip prisimena, iš pradžių buvę tikrai sunku, vėliau algas pakėlė ir jie kiek prasigyveno. Rimantas prisimena, kaip prieš pat nepriklausomybės paskelbimą kolūkio pirmininkas pasakė, kad jau jo kolūkyje tai nebus nė vieno ūkininko. Atsirado. Ir pats pirmininkas bandė ūkininkauti, bet labai trumpai. O štai Veličkos savo ūkio gyvavimo metus skaičiuoja dešimtmečiais. Per tiek laiko daug sunkumų patirta, tačiau šiandien jie ramūs.

Kaip ir dauguma stambesnių ūkininkų, Rimantas ir Regina Veličkos iš pradžių pasirinko ekologinį ūkininkavimą. Ekologiniam ūkiui taikomi tam tikrų pašarų ir medikamentų naudojimo apribojimai, tad svarbi tampa ne vien tik genetika, šėrimo bei laikymo sąlygos, bet ir ūkininko žinios, kurių semtasi įvairiuose seminaruose. Pastaruosius keletą metų ūkininkai dėl sumažėjusio produktyvumo yra atsisakę ekologinio ūkio ir tvarkosi įprastai. Ūkininkai turi apie 155 ha žemės, 44 karves, 30 veršiukų. Samdo du pagalbininkus. Karves melžia pati Regina ir kas antrą dieną iš jų fermos pienovežis išveža 1,5 tonos pieno. Pienas parduodamas kooperatyvui Pienas.lt. Paklausta, ar tenkina kainos, ūkininkė sako, kad „do baiki“ – visai neblogai. Ūkininkams dėkota už šiltą priėmimą, linkėta sveikatos, nes šiandien jiems, daug pasiekusiems ir išminties sukaupusiems,  tai, matyt, svarbiausias dalykas.