Remigijus Adomaitis vis dar išprotėjęs dėl „Dagilėlio“

Remigijaus Adomaičio pavardė puikuojasi 42 Šiaulių miesto garbės piliečių sąraše, kuriame – bene pusė mokytojų. Remigijus jau kone trisdešimtmetį vadovauja berniukų ir jaunuolių chorui „Dagilėlis“ bei to paties pavadinimo muzikos mokyklai. Nusipelnęs pedagogas prisipažįsta: kai kas iš pradžių stebėjosi, net keistais žvilgsniais varstė jį, sužinoję apie idėją kurti berniukų chorą. Tačiau dešimtmečius besitęsianti kolektyvo sėkmė nutildė skeptikus. „Dagilėlis“ jau seniai tapo kokybės sinonimu.

„Matyt, pataikiau“

„Pradėdamas dirbti, žinojau, kad muzika labai smarkiai veikia žmogų ir padeda visapusiškai jam vystytis, bet kad choras gali turėti tiek daug įtakos tolesnei žmogaus veiklai, meninio skonio ugdymui, tikrai neįsivaizdavau. Jau seniai stebiu ir stebiuosi, kaip dainavimas chore gali formuoti žmogų...“ – sako „Dagilėlio“ vadovas.

Energingiems, judriems, bendraujantiems berniukams, ateinantiems į chorą, labiausiai trūksta susikaupimo. Pasak pašnekovo, ši problema tapo kur kas aktualesnė šiais laikais, lyginant su ankstesnėmis kartomis. Bet, Remigijaus teigimu, pamažu jie patys ima suvokti, ko ateina į chorą ir kokių taisyklių čionai reikia laikytis. „Labiausiai šį pasikeitimą pajunti po pirmų rimtesnių koncertų, – pabrėžia pedagogas. – Juos veikia, augina aktyvi muzikinė veikla.“

Kuklumas kuklumu, tačiau nevalia nuvertinti Remigijaus autoriteto. Tapti „Dagilėlio“ nariu – tai būti prestižinio choro dalimi, kurį į aukštumas iškėlė nenuilstantis jo vadovas. „Matyt, pataikiau ten, kur reikėjo“, – savo nueitą kelią su choru apibūdina pašnekovas.

Chore jaunuoliai pereina tikrą gyvenimo mokyklą: išmoksta planuoti laiką, tampa savarankiškesni, pamato pasaulio, sutinka įvairių žmonių. Pedagogas pasakoja išgirstantis, kad šeimose, kur vienas vaikas lanko „Dagilėlį“, o kitas ne, matomi akivaizdūs skirtumai: pavyzdžiui, užsienyje pabuvęs drąsus, komunikabilus berniukas elgiasi visai kitaip nei atokiau besistengiantis likti brolis. Labiausiai berniukus užgrūdina kelionės į užsienį, kai tenka apsistoti vietinių šeimose ir bendrauti angliškai. Pavyzdžiui, ketvirtokams – tai nemenkas iššūkis, bet neįkainojama patirtis. „Po kelionių į užsienį tėvai kartais nustemba: jis kiaušinienę išsikepa! Jie išmoksta daug dalykų, kurie, tikiu, pravers gyvenime“, – sako mokytojas.

Ilgas kelias mokytis muzikos

O grįždamas mintimis į savo vaikystę, Remigijus mena 30 km kelionę traukiniais iš gimtosios Kazlų Rūdos iki Kapsuko (dabar – Marijampolė, – aut. past.), kur kartu su seserimis lankė muzikos mokyklą – grojo fortepijonu. Lengva nebuvo – tolima kelionė sugaišindavo daug laiko, traukinių grafikai ne visada sutapdavo su pamokomis, kurios irgi vykdavo nevienodu metu – tai rytais, tai popiet. Tokia buvo būsimojo mokytojo pažintis su muzika.

Vėliau gyvenimas jį nukreipė į Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetą, kurį baigęs įgijo ne tik muzikos pedagogo, bet ir dirigento specialybę. „Man tai buvo idealus variantas. Pats nesupratau, kur einu, bet, matyt, yra takas ir tu, šiek tiek paklaidžiojęs, vis tiek juo eini“, – tikina pašnekovas.

Mintys įkurti berniukų chorą Remigijaus galvoje ėmė suktis ir nepaleido dar nuo studijų laikų. Pats mokykloje dainavęs chore, jis dabar nusijuokia – dainuoti su mergaitėmis nelabai patiko: „Gal todėl berniukų choro idėja atrodė vis įdomesnė.“

Kam reikalingas tas berniukų choras?

Bet ne viskas per tuos beveik trisdešimt „Dagilėlio“ metų tik mažorinėmis natomis skambėjo, ypač veiklos pradžioje. „Daug kas klausė, kodėl noriu dirbti su berniukais. Buvo visokių minčių… Buvo ir tokių, kurie sakė, kad būta daug rimtesnių muzikantų iki manęs, norėjusių kurti berniukų chorą. Bet kai tu žinai, ko nori, žinai savo tikslą, galbūt mažiau girdi, ką už nugaros apie tave šneka, ką galvoja, ir nekreipi dėmesio“, – atvirauja R. Adomaitis.

Pirmieji vadovavimo metai atvėrė suvokimą, kad be nuoseklios sistemos užauginti choro bus neįmanoma. Kilo mintis atidaryti muzikos mokyklą. „Ir čia buvo besistebinčiųjų, kam ta muzikos mokykla reikalinga. Bet labai dėkoju žmonėms, kurie mane suprato ir palaikė. Ir labai įdomiai susidėliojo: mokykla buvo įkurta, kai laimėjome vieną iš prestižiškiausių konkursų“, – sako pašnekovas.

Tuomet vaikus mokyti muzikos padėjo šiauliečių mylimos grupės „Vairas“ nariai. „Ir vaikams labai smagu – žinomi žmonės moko. Tu tam žmogui, kurį matai per televizorių, ranką spaudi – čia juk gali būti vaikų svajonė“, – sako „Dagilėlio“ muzikos mokyklos direktorius.

Chore dainuoja ir „anūkai“

Pašnekovas žavi pozityvu, gera nuotaika, energija. Iš kur jos tiek semiasi, juolab kad darbas mokykloje, repeticijos su choru ir koncertai jo gyvenimo tempą padaro labai intensyvų? „Darbas su vaikais, jaunuoliais neleidžia atsipalaiduoti. Negali „apkerpėti“, turi mokėti ir pažaisti su jais, ir pabūti išprotėjęs. Jei būsi visada rimtas – irgi bus negerai. Aš nebijau, kad vaikai iš manęs pasijuoktų“, – savo paslaptį išduoda choro vadovas, kuris savo ugdytiniams stengiasi būti ir draugu.

Bet pirmiausia, anot jo, reikia įvesti tvarką. Be jos suvaldyti 100 jaunų vyrukų kompanijos nepavyktų. „Yra tvarka, kurios reikia laikytis. Jei važiuojame autobusu, aš nieko nesakau. Man užtenka atsisukti, pasižiūrėti ir visi nusiramina. Aš niekada prieš juos nekeliu balso ir labai nemėgstu, kai tai daro kiti. Aš visus savo mokinius labai gerbiu“, – pasakoja pašnekovas.

Dabartinėje „Dagilėlio“ choro sudėtyje esama jaunuolių, kurių tėvai patys akimis sekdavo Remigijaus dirigento lazdelės mostus. Anūkai – taip švelniai juos kartais vadina choro vadovas. „Man labai dėl to smagu. Vadinasi, kažkas buvo teisingai daroma, kad jie leidžia į chorą ir savo sūnus“, – neslepia džiaugsmo pedagogas.

R. Adomaitis yra prisiklausęs kalbų apie neva blogą ir kitokį šiuolaikinį jaunimą. Tik štai jam užtenka pažvelgti į savo choro jaunuolius ir lieka gūžčioti pečiais: „Na, visiškai jie ne blogi.“ Taip – susikaupimo stoka dėl išmaniųjų telefonų kaltės jaučiama, bet „Dagilėlio“ jaunuoliai puikiai žino, kada gali žvilgčioti į telefonų ekranus, o kada jau metas juos padėti šalin. „Jie šiais laikais labai daug žino. Ir jokiais būdais negaliu pasakyti, kad yra kažkokie kitokie, prastesni. Man jie kaip tik atrodo dar geresni negu tos kartos, kurios buvo“, – patirtimi dalijasi dirigentas.

Tiesa, čia pat pašnekovas susimąsto: arba tik tokie geri vaikai ateina į „Dagilėlį“. „Kartais išeini į gatvę, pamatai kai kurių vaikų elgesį ir pats nustembi – ar gali šitaip būti? Išgirsti jaunuolius ir pagalvoji: dar ir taip būna? Nes kas ateina čia pas mus – jie yra kitokie“, – sako vadovas ir pasidžiaugia: dabar mažuosius choristus draugiškai paauklėja vyresnieji.

Augina profesionalus

Nuo pat 1990-ųjų „Dagilėlis“ dalyvavo įvairiuose konkursuose tiek gimtinėje, tiek užsienyje. Per beveik tris dešimtmečius dalyvauta galybėje prestižinių konkursų, džiaugtasi pirmosiomis vietomis, vis aukštyn kelta choro kokybės kartelė, išleista 11 kompaktinių plokštelių. Tai labai ilgo ir sunkaus darbo rezultatas. „Mes repeticijų turime, manau, daugiau nei bet kuris kitas kolektyvas Šiauliuose. Tas lygis neatsiranda šiaip sau. Niekada su vaikais nedirbau, vadovaudamasis mintimi: ai, bus gerai… Tą, ką galima padaryti su profesionalais, stengiuosi padaryti ir su vaikais“, – sako jis.

Choro veiklos pradžioje iš jaunuolių lūpų skambėdavo daugiausia sakralinė muzika. „Koncertuodavome bažnyčiose: publika garantuota, o ir aplinka įpareigoja elgtis atitinkamai. Bet būdavo baisu: nes kai giedodavome per Mišias, tarp giesmių reikėdavo laukti. O vaikai juk veiklos susigalvoja…“ – nusišypso.

Pripažinimo karuselę „Dagilėliui“ po to įsuko konkursai, o vėliau suaktyvėjo koncertinė veikla. Kad išlaikytų sėkmę savo rankose, choristai labai daug repetuoja, intensyviai koncertuoja. Pelnytas vardas atveria vis daugiau durų į koncertus sostinėje, užsienyje, tarptautinius turus, festivalius.

„Mes turime apie 50 koncertų per metus – tiek, kiek turi geri profesionalai“, – atskleidžia R. Adomaitis. Pasigirti choras gali ir daug pagyrų sulaukusiu bendradarbiavimu su Gyčiu Paškevičiumi – kartu įrašyti keli kompaktiniai diskai. Be šio garsaus šiauliečio, „Dagilėlis“ turėjo progą dainuoti su Gintaro Rinkevičiaus, Donato Katkaus, Sauliaus Sondeckio vadovaujamais orkestrais. Su pastaruoju pavyko nuvykti koncertuoti net į Ermitažą! „Tie atlikėjai, su kuriais bendradarbiaujame, mus tik praturtina“, – džiaugiasi dirigentas.

„Dagilėlio“ vardas dabar jau visiems asocijuojasi tik su aukšta kokybe. Regis, choras ir bent menkiausia klaidelė yra tarpusavyje nesuderinami dalykai. „Viskas – jau pasiektas kokybės lygis ir visada turi jį atitikti. Net ir Vilniuje laikoma, kad „Dagilėlis“ yra kokybės ženklas. Jei atvyksta vaikinas iš čia, vadinasi, bus ne tik muzikalus, bet ir atsakingas“, – teigia choro ir mokyklos vadovas.

Džiugu, kad R. Adomaičio indėlį, ugdant jaunimą bei reprezentuojant miestą ir šalį, įvertino Šiaulių bei Lietuvos valdžia. Miesto garbės piliečiu inauguruotas vyras yra gavęs daugybę valstybinių apdovanojimų. „Taip, jaučiuosi nusipelnęs įvertinimo. Maivyčiausi, jei sakyčiau, kad nieko nepadariau. Kažkas dėl šios mokyklos turi eiti iš proto. Aš kol kas vis dar išprotėjęs dėl jos. Kartu iš proto vedu ir kolektyvą. Šeimos nariai net juokiasi: pradedame kalbėti apie batus, o prieiname vis tiek iki „Dagilėlio“. Na, yra tam tikras išprotėjimo lygis“, – šypsosi pašnekovas.