Regimantą Adomaitį prisimenant

Eidamas 85-uosius metus mirė aktorius Regimantas Adomaitis. Šviesios atminties aktorius gimė Šiauliuose 1937 m. sausio 31 d. Kviečiame prisiminti 2009-ųjų gegužės 29-ąją savaitraštyje "Etaplius" spausdintą Oksanos Laurutytės interviu su R. Adomaičiu: "Troškimas vaidinti buvo kančia". 

Praėjusį penktadienį į Šiaulių dramos teatrą susirinkę žiūrovai plojo atsistoję ir šaukė "bravo" Lietuvos teatro scenos grandu tituluojamam aktoriui Regimantui Adomaičiui ir jo scenos partnerei Aurelijai Tamulytei. Aktorių duetas publiką sujaudino ir pakerėjo spektakliu "Kazanova" apie garsiausią pasaulyje suvedžiotoją. Spektaklį į Šiaulius atvežė teatras "Domino". "Iki šiol neradau atsakymo, ką tokio stebuklingo turi scena ir kodėl ji mane traukia. Ne-ži-nau", - po spektaklio "Šiauliai plius" kalbėjo R. Adomaitis.

Adrenalinas scenoje - lyg narkotikas

Spektaklyje apie garsųjį moterų suvedžiotoją Kazanovą žiūrovų laukė staigmena - buvo kalbama ne apie avantiūras ar pašėlusius meilės nuotykius, o apie tyrą meilę, gilius jausmus. Publika išvydo susenusį, legendomis apipintą moterų suvedžiotoją, kuriuo... niekas nebetiki. Tikroji drama įvyksta scenoje pasirodžius antrajam veikėjui - jauna tarnaitė Sofija (aktorė Aurelija Tamulytė) vienintelė klauso nusenusio Kazanovos meilės pasakojimų.

Scenos partneriai - aristokratiškos išvaizdos R. Adomaitis ir A. Tamulytė - publiką įtikino. Aplodismentai netilo, aktoriai kelis kartus ėjo nusilenkti žiūrovams. Tada skubėjo persirengti ir grįžti į sostinę. Pusvalandį R. Adomaitis skyrė savaitraščiui "Šiauliai plius".

Iš smėlio spalvos "diplomato" aktorius išsitraukia dėžutę su sumuštiniais, užsipliko arbatos. Paima puodelį. Ranka ima virpėti.

Sausio 31-ąją R. Adomaičiui sukako 72-eji. LTSR ir TSRS liaudies artistas, Vokietijos (VDR) nacionalinės premijos laureatas, LTSR valstybinės premijos laureatas. Būdamas šešiasdešimties, apdovanotas Gedimino III laipsnio ordinu. Aktorius iki šiol scenoje. Vaidmenis jis kuria ne tik "Domino" teatre - dirba Vilniaus valstybiniame mažajame teatre, Nacionaliniame dramos teatre.

- Gimėte Šiauliuose. Ar prisimenate ką nors iš vaikystės, jaunystės?

- Praėjusiame amžiuje gimiau. Nieko neatsimenu, buvau gal pusės metų, kai tėvai išsikėlė kitur. Tėvas Šiauliuose dirbo dar prie Smetonos, žinau, kad esu krikštytas Šv. Jurgio bažnyčioje. Gyvenom kažkur Gubernijos rajone. Atsimenu, kaip studentaut iš Pasvalio važiuodavau pro Šiaulius. Geležinkelio stotyje laukdavom plačiabėgio traukinio į Vilnių. Iki Šiaulių atvažiuodavom siauruku. Tai buvo didžiulė kelionė ir atrodo, kad tai buvo visai neseniai. Iš Klaipėdos atvykstančio traukinio tekdavo laukti tris valandas iki trečios valandos nakties. Tada tos trys valandos buvo be galo ilgas laukimas. Dabar trys valandos - akimirksnis. Juk jaunystėj tokiu metu labai norisi miego. Visi studentai iš Šiaurės Lietuvos į Šiaulius važiuodavo tuo siauruku. Šiaulių stoty būdavo didžiulė minia studentų. Visi su iš lentelių sukaltais lagaminais, per galvas viens kitam lipdavom.

- Tuomet dar studijavote fiziką Vilniaus universitete ar jau Vilniaus konservatorijoje aktorinį meistriškumą?

- Iš pradžių studijavau fiziką, man ji patiko. Patiko spręsti uždavinius. Bet ir teatras man patiko. Į Vilnių atvažiuodavo Panevėžio, Šiaulių, Kauno teatrai, nepraleisdavau nė vieno spektaklio. Nežinau kodėl - traukė ir viskas. Niekaip negaliu atsakyt į tą klausimą. Teatras mane užbūrė. Dramos būrelį lankiau mokykloj, universitete. Teatras buvo mano svajonė, kuri, maniau, nereali, todėl nestojau į aktorinį. Kai universitete prasidėjo matematika, man labai pradėjo trūkti teatrinio išgyvenimo scenoje. Visada turėjau slaptą mintį, kad kaip nors pateksiu į teatrą. Bet metai eina, tėvai siunčia lašinius, reikia mokytis. Taip baigiau ketvirtą kursą ir galų gale nusprendžiau pabandyt ir įsitikint, gal aš niekam tikęs, neturiu jokių gabumų. Tada ir nusiraminsiu. Negalėjau rasti sau vietos, kaip norėjau vaidinti. Buvo kančia kažkokia. Per vasaros atostogas pabandžiau, ir mane priėmė. Tada vienerius metus dar baiginėjau universitetą ir kartu studijavau konservatorijoje.

- Ir kas tame teatre tokio žavaus? Žavi justi žiūrovų energiją ar išgyventi labai daug gyvenimų, pažinti save?

- Nežinau. Išsiskiria adrenalinas, kuris veikia kaip narkotikas. Prieš prasidedant spektakliui visada jauti baimę. Pajungi mintį ir emociją tam dalykui, kurį turi daryti scenoj. Tą jaudulį pervedi į savo personažo jaudulį. Tai valdomi dalykai.

Vaidinti serialuose verčia aplinkybės

- Turite tris sūnus. Vieną jų televizijos žiūrovai mato seriale "Nemylimi". Linkėjote vaikams aktoriais būti?

- Niekada nesikišau į jų pasirinkimą. Ką jie norėjo, tą rinkosi. Gediminas pasirinko aktorystę. Nebuvau nei prieš, nei už. Antrasis sūnus geras mašinų meistras, trečiasis baigė aukštuosius mokslus - vadybą, verslo organizavimą, toje srity ir dirba. Kartais žiūriu, kaip Gediminas vaidina. Seriale nėra vaidmens, serialai vienodi, nėra ko iš jų norėt. Neseniai aš pats vaidinau seriale "Moterys meluoja geriau". Aktoriai dabar nebesirenka, paprastai sutinka serialuose vaidinti - išgyventi iš pensijos nėra lengva.

R. Adomaitis labiau pažįstamas televizijos negu teatro žiūrovams. "Velnio nuotaka", "Jausmai", "Niekas nenorėjo mirti", "Turtuolis, vargšas" ir daugelyje kitų filmų sukurti aktoriaus vaidmenys - neužmirštami ir įtikinantys. Vis dėlto pašnekovas sako, kad tikro aktoriaus pašaukimas - vaidinti teatre. Ten, kur gali pajusti pulsuojančią energiją, gyventi šia akimirka. Kine mažiau tikrumo, mažiau energijos, vaidmuo sukuriamas iš gabalėlių. "Negaliu žiūrėti kino filmų, kur vaidinu. Vis pykstu, kad galėjau suvaidinti kitaip, geriau", - prisipažįsta.

R. Adomaitis užsimena apie prieš kelerius metus jam diagnozuotą ligą, tačiau sako nenorintis, kad būtų apie tai rašoma: "Nemėgstu spekuliacijų šia tema. Nors tai gal ne spekuliacija, bet man nepatinka. Štai V. Kernagis sirgo, bet nesigyrė ir išėjo gražiai. Kai kas per daug reklamuoja savo ligas ir tai yra negražu, baisu".

- Kaip Jūs susitaikote su draugų, scenos partnerių netektimi?

- Taip, daug išeina. Štai ką tik mirė rusų aktorius Olegas Jankovskis, su kuriuo buvom pažįstami. Michailas Uljanovas, Kirilas Lavrovas išėjo. Ateina laikas ir žmonės išeina. Gal greitai, po metų kitų, ir aš išeisiu. Tai natūralus gyvenimo ciklas ir čia nieko nepadarysi. Man nė kiek nebaisu. Jaunystėj viskas kitaip atrodo. Daug palaidojau draugų, artimų žmonių, nekalbant apie tėvus. Prie visko priprantama ir iš ligos nereikia daryt tragedijos. Ar mirsi nuo kiaulių gripo, ar nuo vėžio - skirtumas nedidelis. Diagnozė visuomet gąsdina, atrodo žiauriai. Galim norėti daug ko, bet tik ne amžinai gyvent.