Raudonojo Kryžiaus savanoriai kuria bendrystę ir kviečia prisijungti motyvuotus veikti kartu

Artėjant didžiosioms metų šventėmis prisimename savo artimuosius. Deja, prie šv. Kūčių ar Kalėdų stalo ne visi sulauks šeimos narių – dėl emigravusių ar anapilin iškeliavusių giminaičių daug žmonių šventes sutinka vieni. Siekdami skatinti bendrystę žmonės buriasi į klubus, draugijas. Viena tokių iniciatyvų yra ir Lietuvos Raudonojo Kryžiaus Utenos skyriaus įsteigtas Senjorų klubas, vienijantis vyresnio amžiaus žmones. Tai tik viena iš kelių iniciatyvų, kurių vedama organizacija siekia mažinti socialinę atskirtį ir skatinti didinti vienybę.

Senjorų klubas pradėjo veikti šių metų rugsėjį. Draugystės ieškantys asmenys renkasi kas savaitę, o susitikimų metu veiklas veda Raudonojo Kryžiaus savanoriai. Raudonojo kryžiaus Utenos skyriaus vadovė Edita Valiulienė, ne vienus metus pati buvusi savanore, sakė, kad klubo narių amžiaus limito nėra, visi norintys prisijungti laukiami skyriaus patalpose trečiadienio vakarais.

Raudonojo Kryžiaus humanitarinės pagalbos organizacija Utenoje veikia nuo karantino pradžios, o prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą bei į Uteną plūstant ukrainiečiams, buvo atidarytas ir humanitarinės pagalbos centras.

E. Valiulienė komentavo, kad jau tuomet karas suvienijo savanorius. Jų parama tuo metu buvo reikalinga ukrainiečiams, kuriems reikėjo tiek informacinės pagalbos, tiek drabužių, higienos priemonių. Be to, Raudonasis Kryžius vykdo įvairias veiklas ir Utenos, Leliūnų socialinės globos namuose, krizių centre „Angelų pieva“, taip pat kuruoja „Šiltų apsilankymų“ programą (savanoriai lanko senjorus jų namuose) bei vykdo pirmosios pagalbos mokymus.

Senjorų klubas skatina užimtumą

Skyriaus vadovė pasakojo, kad iš pradžių nesitikėjo, jog nauja iniciatyva sutrauks gausų būrį dalyvių. „Tikėjomės, kad ateis bent penki žmonės, o sulaukėme net dvidešimt vieno“, – komentavo ji. Senjorų klubo nariai ypač aktyviai įsitraukė į neseniai prasidėjusį projektą – kalėdinių žaisliukų gaminimą.

„Su šiais žmonėmis galima daug ką nuveikti. Pasitarti, strateguoti, kurti, daryti. <...> Jie čia sugrįžta, tad tikiu, kad jaučiasi gerai“, – klubo veikimu džiaugėsi E. Valiulienė. Penktus metus iš eilės organizuojama ir „Šviesių minčių Kalėdų“ iniciatyva, kurios tikslas – prieš Kalėdas aplankyti vienišus žmones jų namuose bei padovanoti jiems žibintą su žvakute. Jį paimti iš Raudonojo kryžiaus skyriaus ir padovanoti gali ir vienišą asmenį užregistravęs žmogus. Vadovė komentavo, kad nors pradžioje vieniši asmenys gana nelengvai atsiveria savanoriams, laikui bėgant užsimezga artimas ryšys. „Tai žmonės, turintys daugybę patirties, iš jų gali daug sužinoti, ir įvairių receptų, ir buitinių paslapčių“, – tikino E. Valiulienė.

Svarbiausias dalykas, reikalingas norint sėkmingam tęsti veiklas – savanorių pritraukimas ir jų motyvacija. Šiuo metu Utenoje dirba apie 30 savanorių. Vienas jų – Aurimas Mikalauskas, Raudonajame Kryžiuje savanoriaujantis beveik trejus metus. Jis pasakojo, kad ir toliau nori savanoriauti, nes žino, jog visad yra laukiamas, o paprastas pabuvimas kartu vyresnio amžiaus žmonėms yra labai svarbus. „Matai žmonių akyse, kiek teigiamų emocijų jiems tai sukelia“, – tikino iniciatyvus vyriškis.

Prisiminęs savo pirmąją savanorystės Raudonajame Kryžiuje patirtį, A. Mikalauskas atskleidė, jog tuomet į globos namus vyko be entuziazmo, nes tiesiog norėjo tik išbandyti šią veiklą.

Tada buvo vasara, todėl atvykę savanoriai globos namų gyventojams pasakojo apie skirtingų veislių agurkus. Tą kartą savanoris laisvalaikiu užsiimantis bitininkyste atsivežė medaus ir klausytojams papasakojo apie šį gardumyną bei jo subtilybes, o atidus klausytojų dėmesys jį maloniai nustebino. Pasak A. Mikalausko, po užsiėmimo keli žmonės paprašė pažadėti, kad tai bus ne paskutinis kartas, kada juos aplanko. „Tad taip ir išėjo, kad pažadėjau ir su senoliais palaikau ryšį iki šiol“, – šypsodamasis dalijosi savanoris ir pridėjo, kad matydamas nuotraukas iš veiklų globos namuose jaučiasi taip, lyg žvelgtų į šeimos narių fotografijas. „Juk žinai tų žmonių asmenines istorijas, tiek skaudžias, tiek laimingas“, – pasakojo jis.

Savanoriaujant įstaigose veiklų planas vis kinta, bet, anot vyriškio, planuojant užsiėmimus svarbiu kriterijumi išlieka paprastumas, todėl prisimintas žaidimas iš vaikystės gali tapti smagiu kasdienybės paįvairinimu tiek senoliams, tiek savanoriams. „Viktorinos, kvapų terapija, įvairios degustacijos“, – dažnai vedamas veiklas vardijo A. Mikalauskas. Jis pridėjo, kad svarbu kalbėti su senoliais ir įsitikinti, kokių būtent užsiėmimų jie nori.

„Žmones gąsdina įsipareigojimai savanorystei, jie dažnai jaučia, kad ir taip nespėja gyventi. Tačiau iš patirties galiu pasakyti, kad kiekvienas savanoris veiklų laiką gali susidėlioti pagal save, nėra jokios prievolės skirti daugiau, nei gali, taip pat kiekvienas pasirenka labiausiai sau priimtiną savanorystės formą“, – tikino savanoris. Pasak jo, pagrindinė savanorystės nauda yra abipusė emocinė gerovė ir moralinis pasitenkinimas.

Pastebėjo, kad vieniši senoliai dažnai neaiškiai įsivaizduoja, kas yra savanoriai, tad juos tapatina su socialiniais darbuotojais. „Jie mano, kad mes ateisime atnešti maisto, bet mūsų tikslas yra praskaidrinti šių žmonių kasdienybę. Vienišiems žmonėms labai svarbu turėti kažką, kas ateitų su jais tiesiog pabūti ir pakalbėti“, – pabrėžė pašnekovas.

Savanoriai tampa „mažų stebuklėlių“ liudininkais

Kita organizacijos savanorė – Rita – vienišus žmones lanko jų pačių namuose o kas antrą savaitę keliauja ir į globos namus. Ten ji pagyvenusiems žmonėms suteikia asmeninio dėmesio ir kartu su jais eina pasivaikščioti į lauką. Rita pasakojo, kad didelį įspūdį jai paliko diena, kai po kurio laiko globos namų koplytėlėje sutiko sunkią negalią turinčią šių namų gyventoją, kuri įprastai beveik nekalba, o ši pažvelgė į ją ir rišliai paklausė: „Rita, kaip tu gyveni?“ Tą kartą globos namų gyventojos elgesys maloniai nustebino visus, mat minėta moteris mišių metu giedojo bei atrodė laiminga dėl savanorės buvimo šalia, nors dažniausiai būna nerami. „Tai yra tokių žmonių maži stebuklėliai. Jie nekalba, o tada staiga pasako visą sakinį. Arba negali kalbėti, bet geba dainuoti, su tokiu atveju esu susidūrusi ir ankščiau, kai moteris puikiai dainavo liaudiškas dainas, nors kalbėti negebėjo“, – pastebėjimais dalijosi Rita.

Savanorė pasakojo, kad lankant senyvą žmogų su negalia yra svarbu pažinti jo būdą ir skirti pakankamai laiko priprasti vienam prie kito. Anot pašnekovės, pradžioje ji tikėjosi iššūkių, tačiau greitai pamėgo veiklas, o laikui bėgant su žmonėmis susidraugavo. „Kartais gali būti baisu prisiliesti prie žmonių, turinčių negalią, tačiau šie žmonės jaučia tavo požiūrį, į juos reikia žvelgti su kantrybe ir meile, jokios pagalbos neteikti per prievartą, nes tai bus nenatūralu“, – argumentavo ji ir patikino, kad žmonėms nesunku atskirti nuoširdų norą nuo darymo tik dėl to, kad reikia.

Kaip ir savanoris A. Mikalauskas, skyriaus vadovė E. Valiulienė taip pat pabrėžė, kad laukia prisijungiančių savanorių, net jei žmonės ir neturi daug laiko, nes veikloms galima skirti ir vos kelias valandas per mėnesį. „Buvimas kartu leidžia sustoti, pabūti, išgirsti ir bendrauti niekur neskubant valandėlę ar dvi“, – iniciatyvų privalumus pabrėžė E. Valiulienė. Ji taip pat priminė, kad norėdami, jog organizacijos savanoriai aplankytų jus ar jūsų pažįstamą vienišą žmogų, visada galite kreiptis telefonu į Raudonojo Kryžiaus organizaciją.