Rasos Aškinytės „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“

Šiandien aptarsime lietuvių skaitytojams gerai pažįstamos autorės Rasos Aškinytės romaną „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ („Vaga“, 2015), laimėjusį Metų knygos apdovanojimą.

Tik tada supratau, kad aš tėvo neturėjau niekada. Genetikai kaip susitarę dėstė savo teorijas, vienas panašesnes į kitą, o aš netilpau nė į vieną iš jų. Aš iš savo tėvo nepaveldėjau nieko. Nei vyriškumo, nei noro patikti moterims, nei drąsos, nei meilės sau. Nieko.

Atrodo, kad tėvo nebūtis tikrai galėtų būti visa ko šaknys, bet skaitytojui leidžiama priežasčių ir pasekmių ieškoti ir pasirinkti (arba kaip tik to nedaryti) pačiam – autorius šiame romane nėra visažinis.

Vis dėlto mes pasirenkame šį veikėją pristatyti kaip gana nelaimingą ir traumuotą asmenį, kuriam aplinkybių grandinė nėra palanki. Nugirdęs motinos ir kaimynės pokalbį, veikėjas ima dar labiau abejoti savo reikalingumu pasaulyje, nes, atrodo, kad ir vienintelis besąlygiškai jį mylėti turėjęs asmuo, jo atsisako:

Aš tiesiog jo nenorėjau! Be jokios priežasties! Nenorėjau ir tiek. Neturiu tam jokio paaiškinimo. Net aiškinti nieko nenoriu. Nenorėjau, ir viskas. Nenorėjau nei tada, kai laukiausi, nei kai gimė. Vienintelis dalykas, ką galėjau galvoti visus tuos devynis mėnesius – aš nenoriu to vaiko.

Tokie štai prisiminimai iš „laimingos“ vaikystės lydi veikėją. Taip ir eina jis per gyvenimą „vienodas, vientisas, paprastas ir visų mylimas.“ Deja, kalbama ne apie šeimos narius, o apie moteris.

Moterų veikėjo gyvenime tikrai netrūksta ir visos jį myli. Bet kai esi mylimas visų – reiškia tikrai nesi mylimas niekieno. Meilė, kurią siūlo šios moterys, – savanaudiška arba kūniška. Tai tik trumpos (naktinės) priebėgos, situacijos, kurių neišvengsi ir į kurias įsivelsi bandydamas gyventi.

Didžiausia bėda, kad veikėjas savęs nevertina, todėl rimtų santykių su kitu asmeniu palaikymas jam yra problema:

Visada buvau niekas, kaip ir visi kiti, tik, skirtingai nuo kitų, aš tai jutau kiekvieną sekundę. Niekaip negalėjau savęs apgauti. <…> Gyvenau tuščią gyvenimą, nepalikdamas jokio pėdsako. <…>

Visada maniau, kad visus įvykius sukelia protingieji, ne tokie vėplos ir minkštakiaušiai kaip aš.

Žinoma, savęs, kaip nieko, suvokimas netrukdo reikštis (su nemaža ironijos bei humoro sauja) herojaus tuštybei ir narcisizmui:

Buvau gražus, sėkmės lydimas vyras. Pasivaliau nuo šlaunies sudžiūvusią spermą. Net mano kojų pirštai, ir tie buvo gražūs.

Autoironija knygoje šaržuojama – tai jo visuomenės kaukė, jo bandymas atrodyti tinkamai. Veikėjas dangstosi santykiais su moterimi, kūniškumu ir pats prieš save vaidina spektaklį apie tai, kokia tobula jo būtis, tačiau likusį vieną jį ištinka isterijos priepuolis: pamatome veikėją verkiantį ir lyg žvėris kandžiojantį ir gnaibantį save. Tuomet vėl įsijungia laimės mygtukas, užsidedama kaukė ir šuoliuojama žaisti netikrovės ir kolekcionuoti nereikalingų (šeimininkų išmestų) daiktų.

Jei kam nors ko nors nereikia, duokit man, pasakiau.

Keistu pomėgiu atskleidžiama veikėjo trauma – nenoras būti nereikalingam, bandymas nuo tokio pat likimo apsaugoti ne tik save, bet ir kitus. Jis trokšta priklausyti, būti įvertintas ir tai jam pavyksta radus Silviją:

Man patinka žinoti, kad moteris manęs nori. Truputį baisu, bet malonu. <…> Ji buvo mano, aš – jos. <…> Mano kūnas norėjo jos kūno, ir aš nieko negalėjau padaryti, negalėjau jam uždrausti. Mane pirmą kartą užvaldė protu nesuvokiama meilė. <…> Turėjau aibę moterų, buvau tikrai geras meilužis: puikūs fiziniai bei anatominiai duomenys, žinojau daug būdų moteris patenkinti. Atrodo, visos jos buvo laimingos. Tačiau tik su Silvija jaučiausi tikru vyru. Ji mokėjo parodyti, kad aš geriausias, kad jai reikia manęs, kad tik aš galiu padaryti ją laimingą. Parodyti taip, kad aš patikėčiau.

Vis dėlto galima nujausti rašytojos klausimą – nejaugi gali būti laimingas, jei tavo laimė priklauso nuo kito asmens tau nuolat pateikiamų įrodymų? Būtent tą skaitytojams ir pačiam veikėjui bandoma pasakyti intertekstais (užrašais ant marškinėlių, nepalankiomis situacijomis). Neatsitiktinai herojus keičia darbus: pirmiausia pardavinėja orą, tada tampa aktoriumi (vaidinančiu kiaušinį), vėliau vairuoja (kad ir trumpai bei nesėkmingai) sunkvežimį. Kiekvienas darbas žymi vis naują jo brandos etapą:

Nė kiek nesigailėjau tų laikų, kai buvau kiaušinis – sieros, anglies, azoto, fosforo, vandenilio ir deguonies junginys. Perėjau į naują etapą, naują vystymosi stadiją, naują fazę. Didžiavausi savimi.

 Rasos Aškinytės romanas – mūsų laikų veidrodis, kuriame susikoncentruojama ne į detales (neįvardijama, nei kokiame mieste, nei kada vyksta veiksmas), bet į pagrindinio veikėjo kelionę – pažintį ir išpažintį sau. Autorės teigimu, „apie agresiją, baimę, sutrikimą galima kalbėti ir neminint konkrečių faktų, nes ne jie yra svarbiausi.“

Paskutinis – parako sunkvežimio vairuotojo – darbas tampa veikėjo iniciacijos ritualu: kelyje sutikdamas atitinkamus žmonės herojus apmąsto savo būtį ir supranta, ko nori iš savęs ir gyvenimo – nori Silvijos, nori nebebijoti mylėti, nori būti savimi:

 Buvau pavargęs meluoti, apsimetinėti, pavargęs būti ne savimi. Papasakojau jai visą savo gyvenimą. Silvija nieko nesakė, tik glostė man plaukus, veidą, akis. Kalbėjau ir kalbėjau, negalėdamas sustoti, lyg tai būtų pirma ir paskutinė galimybė. <…> Va kaip atsitinka, kai nebijai, kai leidi sau mylėti.

Visgi knygos pabaiga mus nustebina ir apstulbina. O gal to reikėjo tikėtis? Kaip baigiasi kūrinys nutylėsime, nors knygos pabaiga nebejotinai daugiausia diskusijų kelianti kūrinio vieta – norime palikti Jus suintriguotus.

Romanas „Žmogus, kuriam nieko nereikėjo“ išties vertas skaitymo malonumo. Knyga – apie žmogų, kuriam nereikėjo, bet pavadinime pavartotas būtasis laikas rodo, kad nebūtinai taip turi ir likti.

R. Stonkutės recenzija