Rasa Stanevičiūtė: „Kiekvienas turime savybę dužti viename ar kitame savo kelio etape“

Ryte išeini į pievas su Dievu pasivaikščioti. Abu basi turbūt. Taip aiškiai pateka saulė, ir sprunka dvasios naktinės į savo kampus. Eglių viršūnėse prasideda vėjas taikus. Tau lyg netyčia išsprūsta klausimas: – Dieve, ar Tu tikintis? Jis įtariai šypsosi.

2023 m. trys jaunieji menininkai – Živilė Fornari, Matas Janušonis ir Rasa Stanevičiūtė laimėjo Alytaus miesto savivaldybės jauniesiems menininkams skiriamas stipendijas. 
Živilė ir Matas savo kūrybos personalines parodas jau surengė. O pirmadienį, gruodžio 18 d., 17.30 val. Alytaus kraštotyros muziejuje bus pristatoma R. Stanevičiūtės poezijos knyga „Šukės“.
Alytaus miesto savivaldybė stipendijas jauniesiems menininkams pradėjo skirti prieš penkerius metus. Iki šiol jos skirtos 13 jaunųjų menininkų.
Poezijos knygos pristatymo proga – pokalbis su R. Stanevičiūte.  

Metų pradžioje, kai džiaugėtės Alytaus miesto savivaldybės skirta jaunojo menininko stipendija, sakėte: „Ilgai dvejojau, ar teikti paraišką poezijos knygos leidybai. Šis žanras gan intymus, labai subtilus, tad turėjau sau atsakyti, ar tikrai to noriu, ar tikrai reikia…“ Kad reikėjo, šiandien jau tikrai aišku. Prieš kelias dienas alytiškius pasiekė poezijos knyga „Šukės“. Koks jausmas išleidus savo poezijos knygą? 

Tikrai, tie svarstymai – ar reikia – mane lydėjo beveik visą knygos rengimo laiką. Daug laiko praleidau tyrinėdama senus savo eilėraščius. Kai kurie iš jų parašyti dar mokykloje, studijų metais, tad savyje užkonservavę to laiko pajautas. Kai kurių eilėraščių buvau neskaičiusi daugiau nei dešimt metų, tad atsigręžti buvo mažų mažiausiai įdomu. Iššūkis buvo viską tarsi atsijoti, įsivardyti, kokią bendrą žinutę noriu ištransliuoti visu knygos turiniu. Dalis kūrinių yra iš pastarųjų kelerių metų. Nustebau, kaip gana toli laiko prasme vienas nuo kito nutolę eilėraščiai kartais gali būti tokie susiję, taip sulipti viename tematiniame fone. Kai pagrindiniai eilėraščius jungiantys aspektai vienas po kito ėmė aiškėti, vis dažniau pajusdavau, kad žinau, ką darau. Atidavusi knygą spaustuvei, jaučiau džiaugsmą. Sulaukusi kurjerio, atvežusio tiražą, skambučio, tiesą sakant, net nutirpau. Toks geras išsipildymo jausmas. 

Kad knyga išeitų, reikia komandos.

Knyga nėra didelė, jos apimtis – 64 puslapiai. 
Ją maketavo nuostabi mano draugė Ieva Vaivaraitė-Ošikienė. Su ja derinome visas knygos rengimo detales. Be galo žaviuosi profesionaliu jos požiūriu ir subtiliais grafiniais sprendimais. 
Knyga iliustruota minimaliai. Tam pasirinkau man labai svarbų simbolį, kuris puslapiuose pamažu dėliojasi iš fragmentų, primenančių šukes. 
Tekstų sklandumu, kalbos švara rūpinosi redaktorė Monika Grigūnienė, su kuria esame dirbusios muziejaus projektuose. Esu labai dėkinga jai už taiklius pastebėjimus ir subtilius prisilietimus prie mano tekstų. 
Na, o „kūnu“ knyga tapo spaustuvėje „Petro ofsetas“ Vilniuje. 

Apskritai koks jausmas gauti jaunojo menininko stipendiją? Kiek tai pakylėja į tam tikrą lygį – aš kūrėjas? Juolab čia antroji Jūsų stipendija. Laimėjusi stipendiją 2019-ųjų pradžioje surengėte parodą „Dieviškos“ – dvylika lėlių atspindėjo baltų mitologijos moteriškąsias deives.

Antrą kartą gauti jaunojo menininko stipendiją man tikrai buvo netikėta. Paraišką stipendijai parašiau paskutinę konkurso dieną, kaip minėjau, po ilgų vidinių monologų, ir didele dalimi dėl to, kad tai buvo paskutiniai metai, kai galėjau pretenduoti. Mintys apie galimą knygą į galvą ateidavo seniai, tačiau lyg ir pati ne iki galo jomis patikėdavau. Dalyvavimas konkurse buvo šiek tiek avantiūra: „greičiausiai nelaimėsiu, bet būsiu pabandžiusi ir išvis... ar man reikia tos knygos...“
Sužinojusi rezultatus, labai nustebau, apsidžiaugiau ir drauge beveik išsigandau – dabar tas metas, kai reikia nebeplanuoti, o imti ir įgyvendinti ilgai į mintis užklysdavusią svajonę. Tai buvo iššūkis, atsakomybė ir nuotykis. Šiandien savo svajonę jau laikau rankose, vartau puslapius. 

Esate sakiusi, kad poezija Jus lydi nuo pat vaikystės. Kas Jums perskaitė pirmą eilėraštį? Gal pamenate, koks buvo pirmas išmoktas? O kada parašėte pirmąjį eilėraštį?

Neprisimenu nieko ryškaus kaip vienos pradžios. Žinau tik, kad vaikystėje man patikdavo rimas. Surimuoti eilėraščiai atkreipdavo dėmesį, tada norėdavosi tyrinėti, ką jie pasakoja. Mokykloje su draugais, mokytojomis ir bibliotekininke dažnai rengdavome įvairius pasirodymus, poetines kompozicijas, lankiau dramos būrelį. Man tiesiog norėjosi ten būti.
Pirmuosius eilėraščius parašiau pradinių klasių pabaigoje. Prisimenu epizodus: iš bibliotekos buvau pasiėmusi labai gražią knygelę, daug kartų peržiūrinėjau iliustracijas. Man buvo taip gražu, kad labai norėjau tą jausmą surimuoti. Ir tada parašiau du eilėraščius. Vieną apie pavasario gėles snieguoles, o kitą – apie tokį spalvotą drugelį su šypsena. Pastarojo neišsaugojau, nebeatsimenu, o tas apie snieguoles ir lašelius išliko atminty. 

Taigi peržiūrėjote savo poezijos archyvą, atrinkote eilėraščius. Rašėte ir naujus. Ir turime knygą. Kur Jums ateina eilėraštis? Ko reikia, kad jis ateitų? 

Labai gerai suformulavote klausimą. Taip, eilėraščiai ar jų eilutės, fragmentai, ateina patys. Kad ir kaip banaliai skambėtų, man jie ateina būtent taip. Dažnai tai nutinka visai ne kokiuose nors ypatinguose „poetiškuose“ kontekstuose, o paprastoje kasdienybėje, stebint ar stebintis. Tiesiog taip ima ir nusileidžia mintis, įžvalga ar palyginimas. Mano darbas – užrašyti. Telefone, užrašinėje ar ant lapelio. Jei neužrašau, dažnai pasimiršta. Taip užrašytos eilutės gali išaugti iki išbaigto eilėraščio arba likti laukti, kol „suderės“ vėliau. Antra Jūsų klausimo dalis – ko reikia, kad eilėraštis ateitų. Manau, kad šis žanras, kaip ir daugelis kitų, imlus laikui. Taip pat – tylai. Bet tai labiau „techniniai dalykai“. Labiausiai gal „reikia“ jautrumo aplinkai. Ir tai ne visada pozityvi sąlyga. 

„Šukės“. Kodėl toks pavadinimas? Daužėte ar klijavote? Kiek eilėraščiuose yra Jūsų gyvenimo istorijos?

Konkurso paraiškos Kūrybinės veiklos programoje buvau nurodžiusi kitą pavadinimą. Tačiau dėliojant tekstus darėsi vis aiškiau, kad jis keisis. Atrinkti eilėraščiai padiktavo naują, geriau turinį apibendrinantį pavadinimą – „Šukės“. Šukių metaforą naudoju žmogiškajam trapumui apibūdinti. Kiekvienas turime savybę dužti viename ar kitame savo kelio etape, vienoje ar kitoje sferoje esame daugiau ar mažiau pažeidžiami. Kartais jėgų būna mažiau nei iškilusių iššūkių. O eiti vis tiek reikia. Kad ir per pažirusias patirčių šukes. Iš jų galime kažko išmokti, pervertinti tai, kas yra mūsų, o kas svetima, nepriimtina. Tada gal sulėtinti žingsnį ar net kardinaliai pakeisti kryptį. Knygoje pasakoju apie šią ne tik savo, bet ir daugelio iš mūsų kelionę. Paskutiniame skyrelyje kalbu apie tai, kad viską, kas dūžta, galima bandyt sulipdyti. Čia norisi prisiminti unikalią japonų tradiciją kintsugi, kai įskilę porcelianiniai indai taisomi užglaistant įtrūkimus laku su brangiųjų metalų dulkėmis. 

Kas Jus kaip žmogų nustebino labiausiai rengiant poezijos knygą? Gal kokie leidybos niuansai, nepaisant, kad žinote, ką reiškia leisti knygą?   

Leidybiniai procesai – techniniai leidinio parametrai, popieriaus savybės, spaudos tipai vertė suklusti, daug šių dalykų neišmanau, tačiau labai džiaugiuosi, kad juos ištyrinėjo ir suderino Ieva kartu su profesionalais spaustuvėje. 

Kurių autorių poezija Jus augino? Ar yra poezijos knyga, kurią Jūs atsiverčiate dažniau nei kitas? 

Mokykloje dažnai skaitėme Justiną Marcinkevičių. Prisimenu, aštuntoje klasėje mintinai mokėjau visą jo „Poemą apie meilę“. Alovės mokyklos, kurioje mokiausi iki devintos klasės, bibliotekininkė Birutė Jarusevičienė vis pasiūlydavo paskaityti vieno ar kito autoriaus knygą. Taip atradau Dalią Saukaitytę, Nijolę Miliauskaitę, Rimvydą Stankevičių, Antaną A. Jonyną, susipažinau, kad ir fragmentiškai, su dalimi lietuvių kūrėjų. Studijų metais labai rezonavo drąsūs Dalios Jazukevičiūtės tekstai, vėliau atradau Ilzės Butkutės, Indrės Valantinaitės poeziją. Vienos iš daugiausia kartų skaitytų šio žanro knygų galbūt galėtų būti Dalios Jazukevičiūtės „Šimtas eilėraščių apie nemeilę“, Ilzės Butkutės „Karavanų lopšinės“...

O kokį eilėraštį norėtumėte perskaityti šiandienos pasauliui? Ar jame yra vietos poezijai?

Pasaulis toks didelis, kad jame vietos yra viskam. Jame tikrai yra vietos poezijai. Man atrodo, kad poezija yra žanras, galintis kalbėti ne tik žodžiais ir intonacijomis, bet ir pauzėmis. Pauzė yra prabangos dalykas skubančiame mūsų pasaulyje.  

Kokiomis jungtimis Jums susisieja lėlių kūryba, sutartinės, darbai Alytaus kraštotyros muziejuje, poezija?

Turbūt nesu apie tai susimąsčiusi. Lėlės „įdarbina“ mano rankas ir vaizduotę. Sutartinės, kai jas dainuojame su draugėmis, veikia labai meditatyviai, ir tarsi yra gyvas galingas patvirtinimas, kad esu kilusi iš be galo stiprios ir kūrybingos tautos. Tai stiprinanti patirtis. Darbas muziejuje įprasmina mano kaip etninio, kultūrinio paveldo tyrinėtojos interesą, matau jame labai didelę prasmę. Poezija... Tiesiog yra šalia manęs, ji man „nutinka“. Nežinau, ar yra bendras vardiklis. Jei taip, tai turbūt yra laimė daryti tai, kas artima. Esu už tai be galo dėkinga. 

Rasa, kas toliau Jūsų kūrybiniuose sumanymuose? Kaip manote, koks projektas Jus nudžiugintų ateityje?

Šiuo metu visa esu baigiamų įgyvendinti projektų Alytaus kraštotyros muziejuje ir knygos „Šukės“ pasirodymo džiaugsme. Noriu tyliai ir ramiai pabūti su pasiektais rezultatais, pailsėti, pasidžiaugti. Apie ateitį kalbėti tradiciškai nelabai drąsu. Tačiau žinau, kad būčiau laiminga, jei pavyktų skirti daugiau energijos ir laiko rašymui. Ir nebūtinai dėl dar vienos knygos.  

Už ką esate dėkinga šiems metams? Dėl ko labiausiai virpa širdis galvojant apie ateinančius? 

Apie ateinančius metus dar daug negalvoju. Mintys labiau sukasi apie šventinį laikotarpį, kurį norisi skirti pabuvimui su artimaisiais ir savimi. Tyliai. Širdis dar virpa pagalvojus apie šiuos metus. Man jie buvo turtingi energijos, naujų patirčių ir didelių vidinių atodangų. 

ASMENINIS RUDUO

Auksiniai lapai per sunkūs,
krisdami žemėn nulaužia šakas.
Įsisuku į voratinklių audeklus, 
tvirtus keturnyčius.
Miglų smilkalais pašlovinta, 
pamažu išsikraunanti saulė 
dar suspindi, 
nors jau linkusi gesti.
Lėtėja pušynų viršūnės,
sodrėja vakaras,
negailestingai rydamas 
spalvas ir formas. 
Vos juntamas asmeninis ruduo.
Prasiskiriu miglą ir nedrąsiai žengiu.