PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Veidai2018 m. Rugpjūčio 8 d. 12:30

Ramutė Šveikauskienė - Juodžių kaimo šviesuolė, „Šimtmečio amatų puoselėtoja”

Šilutė

Eglė LingaitienėŠaltinis: Etaplius.lt


47945

Stelmužės ąžuolo palikuonis atiteko Ramutei Šveikauskienei Juodžių kaimo šviesuolei, „Šimtmečio amatų puoselėtojai”. Jai įteiktas ąžuoliuko pasas, o jau ateinantį pavasarį ąžuoliukas įleis savo šaknis mūsų rajone.


Foto galerija:

juodziu-sviesuole.png
juodziu-sviesuole1.png
juodziu-sviesuole2.png
juodziu-sviesuole3.png

Kiekviename kaimelyje ar miestelyje yra moterų, kurioms rūpi ne vien tik jų kasdienybė. Viena iš jų, Juodžių kaimo šviesuolė – Ramutė Šveikauskienė. Ši moteris rajone gerai žinoma visuomenininkė, kraštotyrininkė, kelių poezijos knygelių autorė. Žemaičių Naumiesčio buvusi „Gerumo namų“ vadovė, Juodžių kaimo seniūnaitė. Išėjusi į pensiją ir likusi viena, Ramutė nutarė saviesiems pomėgiams skirti daugiau laiko.

Arti dviejų dešimtmečių kauptus senovinius rakandus, skaičiuojančius kelių dešimčių ir net šimtų metų amžių, ir sovietmetį menančius lietuvių gyvenimo atributus kaupianti moteris juos laiko suremontuotame ūkiniame sodybos pastate, kur juos pamatyti gali visi, kas nori.

Ekspozicijoje eksponuojami senutėliai baldai, avalynė, šviestuvai, drabužiai ir namų apyvokos reikmenys. Vieni iš kitų nugirdę apie kaimynės pomėgį, senovinius daiktus jai nešė kone visi aplink gyvenę žmonės dovanojo įvairių pintų daiktų, indų ir pinigų, net Smetonos laikų litą, išsaugotas maldaknyges ir keletą senovinių buities apyvokos daiktų.

Ne tik Juodžių kaimo gyventojai stengėsi, kad nedingtų daugybė praeitį menančių daiktų - į Ramutės namus dažnai suko ir aplinkinių gyvenviečių žmonės. Kas pačių ar savo mamų austus apklotus, kas senovines žibalines lempas, lyginimo lentas ir kočėlus, dar senolių avėtas medines klumpes, maldaknyges, net kraitines skrynias ir kitus baldus, kitokius daiktus nešdamas ar veždamas.

Tiesa, daugelis tų šimtamečių daiktų buvo suirę, suplyšę ar sulūžę, tad būsimojo muziejaus šeimininkei teko daug laiko paskirti jų „remontui“. Ramutė sako tuo darbu užsiimanti tada, kai dirbti lauke neleidžia prastas oras, ar tiesiog ilgais vakarais.

Suprantama, kad moteriai teko ir ne vieną litą tam savo pomėgiui išleisti, nes juk nepaliksi, pavyzdžiui, paveikslo be rėmų ar lovos - be galvūgalio: reikia ieškoti juos sukonstruoti galinčių meistrų, o šiems bent kiek primokėti. Bet, jos pačios žodžiais tariant, tuos menkus nuostolius visiškai atperka žinojimas, kad taip išsaugos prieš dešimtmečius ir šimtmetį naudotus daiktus, kad juos, o per juos - ir senojo Lietuvos kaimo buitį galės pažinti ir ateinančios kartos.

Būdama Juodžių kaimo seniūnaite ne kartą surengė ant to paties pavadinimo piliakalnio savo kaimo pakraštyje sąšauką “Piliakalnių šviesa”, skirtą Mindaugo karūnavimo dienai.

Bet ir tuo krašto istorijai neabejinga moteris neapsiriboja, ji ėmėsi ir raštu sisteminti savosios apylinkės istoriją. Tuose raštuose savo vietą randa ne tik čia gyvenę žmonės, jų sodybos, įvairūs faktai, bet ir vietos piliakalnio, senesnių medžių ir kiti objektų aprašymai. Šie motyvai atsispindi ir jos poezijoje. Autorė kuria tai, ką mato savo akimis ir jaučia širdimi. Tiek poezijoje, tiek tautodailės darbuose jaučiama šiluma, sklindanti gerumo šviesa. Tai jautrios, atviros ir meniškos sielos žmogaus kūryba.