Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Neringa TuškevičienėŠaltinis: Etaplius.lt
Dar prieš savaitgalį paskelbėme Seimo kontrolierių įstaigos informaciją apie tai, kad Seimo kontrolierė M. Vainiutė atvyksta į Širvintas ir kviečia gyventojus kreiptis, jei jie turi skundų dėl savivaldybės pareigūnų galimo piktnaudžiavimo, biurokratizmo ar kitaip pažeidžiamų žmogaus teisių ir laisvių viešojo administravimo srityje klausimais. Gyventojams, kaip ir ankstesniais kartais, reikėjo iš anksto registruotis nurodytu telefono numeriu.
Likus valandai iki darbo pabaigos vakar paskambinome nurodytu numeriu ir pasiteiravome, kiek gyventojų registravosi šios dienos susitikimui. Buvo atsakyta, kad nėra nė vieno registruoto asmens.
Kokios priežastys lėmė, kad nebuvo besiskundžiančiųjų? Gal išties rajone viskas sutvarkyta ir nėra kuo piktintis? Būtų smagu, bet tikrai žinome, kad taip nėra, juk įvairiausių skundų girdime nuolat. Tiek dėl kai kurių gydymo įstaigų darbo, medikų trūkumo, tiek dėl seniūnų, socialines paslaugas teikiančių įstaigų. Dar neužmiršome ir didžiulio daugiavaikių šeimų pasipiktinimo dėl nuimtų maitinimo lengvatų darželinukams.
Žinoma, pirmiausia kyla klausimas, kodėl gyventojai nenorėjo ieškoti teisybės? Viena iš priežasčių – aiškėja, kad gyventojai drąsūs tik tol, kol kalba anonimiškai. Net peticijose bijo nurodyti savo pavardes.
Kita priežastis – žmonės netiki valstybinėmis institucijomis. Prieš keletą metų lankėsi kitas Seimo kontrolierius. Visas jo skirtas laikas buvo užimtas – tiek besikreipusiųjų registravosi. Bet niekas labai nuo to laiko nepasikeitė. Kolektyvas, kreipęsis dėl nesuteikiamų patalpų, ir toliau repetuoja kur pakliūva, globėjai dar ne kartą savo problemas kėlė, žiniasklaida ir toliau dirba garde ir keliai tiesiami pagal tik valdantiesiems suprantamą schemą…
Tai ir galvoju, gal žmonės tikrai nesitiki nieko? Kartą išgirdau tokį paaiškinimą: „jei opozicija nepajėgė susitvarkyti su biurokratizmu rajone, tai niekas ir nesutvarkys“.
Ir taip mes kalbame sausio 13-osios išvakarės. Ar bent vienas pagalvojome, o kaip viskas būtų buvę tais nuožmiais 1991-aisiais, jei visi būtų bijoję? Gali būti, kad nei aukų, nei baimės, nei karo nebūtų buvę, nes… niekas nebūtų pasipriešinęs. Kaip gyventume dabar?
Nesmerkiu nė vieno turinčio problemų, bet neatėjusio. Mes kiekvienas laisvas apsispręsti. Patikėkite, aš nekalbu apie skundus ir neraginu trūks – plyš skųstis. Jie nepadės. Kalbu apie problemų kėlimą tam, kad būtų galima vienaip ar kitaip jas spręsti. Juk ne viską valdžia žino ir mato. Ji negyvena mūsų gyvenimų ir nepatiria mūsų sunkumų. Tai mes – jos rinkėjai – privalome pasakyti, paaiškinti, kas mums nepatinka, ko mes norime, kas turėtų būti kitaip. Va tuomet ir turėsime savo atstovus, žinančius mūsų valią. Va tuomet ir reikalauti iš jų galėsime.
Ar pamenate, kai 2016 metų balandį Lygių galimybių kontrolierė Agneta Lobačevskytė lankėsi Širvintų rajone ir susitiko su administracija? Tuomet kontrolierė pastebėjo, kad visame pasaulyje pagal skundų gausą sprendžiama apie demokratijos buvimą. Mat tik demokratinėje visuomenėje nebijoma ginti savo teises, skųstis ir ieškoti tiesos.
Ar demokratija vyrauja Širvintose?
NERINGA TUŠKEVIČIENĖ
Nuotraukų autorius Virginijus Sarpauskas