Pustapedskio prisiminimai: holokaustas

Vilkaviškis

Reporteris BrigitaŠaltinis: Etaplius.lt

188257

Skaitytojams siūlome ištrauką iš 1914 m. Vilkaviškyje gimusio Šmariahu Pustapedskio atsiminimų knygos „Kelias iš Lietuvos į Sibirą ir Izraelį“. Šis žmogus iš Vilkaviškio geležinkelio stoties 1941 m. birželio 17 d. išvežtas į Rešiotų (Krasnojarsko sritis) lagerį. Vilkaviškyje likusi jo šeima žuvo holokausto metu. Štai ką rado tremtinys, grįžęs į Vilkaviškį: 

Foto galerija:

Atvykau į gimtąjį miestą. Autobusas buvo pilnas lietuvių, jame nebuvo nė vieno žydo, išskyrus mane. Įvažiavęs miestą jis sustojo pagrindinėje gatvėje. Ėjau ta gatve kaip lunatikas.

Juk ten, kur stoviu, buvo įspūdinga katalikų bažnyčia, o šalia jos stovėjo mūsų dviejų aukštų namas, o dabar nei bažnyčios, nei namo neliko nė kvapo. Nesigailėjau, kad namas neišliko, nes šeimą iš jo išvarė sovietai. Per karą sugriovimai buvo dideli, bet miesto pavidalas išliko, ypač centras. Ryškiausias miesto pokytis buvo tai, kad jame nebuvo žydų. Mieste, kuriame kadaise gyveno daugiausia žydai, dabar žydų visiškai neliko.

Nekantraudamas perėjau tiltą ir toliau ėjau gatve, kurios gale kadaise stovėjo Starkovskio kino teatras. Nedideliame namelyje gyveno Meiras Rutšteinas, kuris priėmė mane labai šiltai. Išgirdęs apie atvykimo tikslą, jis pasisiūlė kartu su manimi nueiti į mano uošvio fabriką ir paklausinėti kelių darbininkų, kurie jį prisimena.

Fabrikas buvo pakeliui į geležinkelio stotį, tad mes ten nuėjome pėsčiomis. Praėjome pro kareivinių pastatus, kurių dauguma buvo sugriauti. Meiras sakė gerai prisimenantis, jog čia tarnavau Lietuvos kariuomenėje, kaip karininkas, tačiau vieta, kurioje buvo šaudykla, tapo miesto žydų žūties vieta. Vieta atokiau nuo kelio, kur tūkstančiams miesto gyventojų buvo įvykdyta mirties bausmė. Iš Meiro sužinojau, kad mano tėvas, motina ir brolis žuvo netoliese esančiame Pilviškių miestelyje.

Sustojome prie sklypo - didelės masinės kapavietės. Sunku patikėti, bet faktas buvo tas, kad šiame mažame žemės gabalėlyje buvo palaidota daugiau nei penki tūkstančiai vyrų, moterų ir vaikų. Tylėdami stovėjome baisioje vietoje, Meiras sukalbėjo kadišą (žydų malda už mirusiuosius), o aš jam antrinau. Meiras man papasakojo, kaip buvo įvykdytas siaubingas nusikaltimas: iš kareivinių išvedė visus vyrus, juos apsupo ginkluoti lietuviai, kuriems vadovavo vokiečių karininkai. Prieš nužudymą vyrai buvo nuvesti kasti tranšėjų, prisidengiant tuo, kad rengiama kuro saugyklos infrastruktūra. Siekdami užmaskuoti rengiamas žudynes, jie išsivežė vieną iš mieste gerbiamų žmonių - Bendetą Rabinovičių, kuris buvo degalų sandėliavimo ekspertas, kad šis, taip sakant, patikrintų tranšėjų tinkamumą sandėliavimui. Bendetas Rabinovičius, kuris buvo išrinktas mero pavaduotoju, nesuprato apie sąmokslą išžudyti žydus.

Grupėmis po dešimt žmonių atvesdavo juos prie duobės, išrengdavo ir sušaudydavo. Taip jie naikino grupę po grupės. Pasitaikydavo atvejų, kai nelaimėliai pamišdavo. Pasakojama, kad tvirtai sudėtas Šmuelis Cikaras užpuolė lietuvį ir dantimis perkando jam gerklę, bet tuoj pat buvo nušautas. Nelaimingojo šauksmai pasiekė dangų.

Dieną prieš egzekuciją seržantas Šubertas, vokietis, žinojęs apie sprendimą naikinti žydus, atvyko į kareivines, nuvežė apie 40 žmonių į geležinkelio stotį ir liepė į traukinio vagonus krauti maišus su cukrumi. Pakrovus Šubertas įsakė iškrauti cukrų. Žydai manė, kad Šubertas nusprendė iš jų pasityčioti ir nusivylė juo dar labiau, kai Šubertas liepė vėl pakrauti vagonus. Taip jis juos įdarbino visai dienai ir tik naktį grąžino į barakus. Ten jie sužinojo apie didžiulę nelaimę ir tada suprato, kad Šubertas tik norėjo juos išgelbėti.

Rugpjūčio mėnesį moterys ir vaikai buvo perkelti į barakus ir nužudyti tokiu pat būdu. Savo akimis pamatęs didžiulę kapavietę, nusprendžiau atidėti susitikimą su fabriko darbininkais. Su Meiru nuėjau į senąsias žydų kapines ir tarp sudaužytų antkapių radau savo senelio Efraimo ir močiutės Hanos kapą. Visą dieną buvau prislėgtas - iš viso gyvybingo miesto, mano gimtojo miesto, liko vienos didelės kapinės.

Kitą dieną, pakeliui į fabriką, sutikome lietuvį Baltrimą, kuris tuo metu turguje pardavinėjo ledus. Aš jį pažinojau ir nuėjau pasisveikinti. Meiras supykęs sušuko: „Nedrįsk prieiti! Mes žinome, ką tu padarei miesto žydams“. Greitai atsitraukiau ir tada Meiras papasakojo, kad antrąją vokiečių okupacijos dieną visi vyrai buvo suvaryti į turgų, o šis lietuvis ten juos saugojo su šautuvu. Lietuvis vėliau perėjo į kitą pusę ir taikė į vadinamuosius „komunistus“. Tai buvo gudrybė siekiant užglaistyti ankstesnius nedorus darbus.

Šalia turgaus stovėjo Monios Olimperl namas. Į jo namo rūsį buvo sugrūsta 200 žmonių, tarp kurių buvo „Maccabi“ futbolininkai, Zakarija Mariampolskis, Chaimas Rosentalis, Zevas Rabinovičius ir Lietuvos kariuomenės rezervistai, tokie kaip Šlomo Jazneris ir kiti. Septynias dienas jie buvo laikomi rūsyje be maisto ir gėrimo iki išsekimo, tada atėjo banditai ir nuvedė juos į mirtį.

Po karo Baltrimas buvo įkalintas ir nuteistas 25 metams. Per „atšilimą“ jis buvo paleistas į laisvę ir grįžo į Vilkaviškį. Buvau apstulbęs - toks niekšas kaip jis vaikšto laisvėje ir drįsta prie mūsų artintis. Meiras man pasakojo, kad daug tokių kaip jis vaikšto po miestą dėl valdžios noro nekiršinti vietos gyventojų. Atvažiavome į gamyklą, ir Meiras nuėjo į vidų ieškoti senų darbininkų, kurie mane prisimintų. Išėjo keli darbininkai ir pasisveikino su manimi. Jie nusprendė padaryti pertrauką ir kartu su mumis nueiti į artimiausią restoraną.

Užsakiau visiems valgyti ir gerti. Iš jų sužinojau, kad po to, kai buvau įkalintas, darbininkų atstovai ėjo į partijos skyrių ir reikalavo mane paleisti. Užuot atsakius į jų prašymą, jiems buvo pagrasinta, kad jei ir toliau laikysis savo reikalavimų, jie taip pat bus ištremti į Sibirą. Po tokio grasinimo jie atsisakė savo ketinimų ir grįžo į darbą. Išgirdę mano prašymą, jie sutiko pasirašyti dokumentą, kad gamykla nepriklauso man ir kad visada su jais elgiausi tik labai gerai!

Nuvykome į vietos tarybą ir ten jie patvirtino darbininkų parašus. Šiltai atsisveikinau su jais, o paskui su Meiru. Meiras pasiūlė prie liudijimo pridėti ir Juozo parašą. Juozas, kuris dirbo pas mano uošvį valytoju, iškilo ir tapo apylinkės kolūkio vadovu. Radome jo vilą su automobiliu kieme. Kai įėjau į jo namus, jis iškart mane atpažino, pribėgęs apkabino ir pasakė, kad niekada nepamirš mano uošvio šilto požiūrio į jį. Išklausęs, apie ką kalbama, jis pasiėmė savo automobilį ir nuvažiavome į tarybą, kur jis prie dokumento pridėjo savo parašą. Aš jam nuoširdžiai padėkojau ir mes draugiškai išsiskyrėme. Vėliau sužinojau, kad Juozas gavo partijos papeikimą už tai, kad pasirašė mano liudijimą.

Gavęs man reikiamą dokumentą, nusprendžiau vykti į Pilviškius, į vietą, kur buvo sušaudyti mano tėvas, motina ir brolis Efraimas. Lankydamasis Vilkaviškyje supratau, koks neteisingas teiginys, kad žydai žuvo kaip avys skerdykloje. Vokiečiams padėjo priešiškai nusiteikę gyventojai, o organizuotis ir duoti atkirtį nebuvo jokių galimybių. Išskyrus kelis išimtinius atvejus, kai drąsūs lietuviai išgelbėjo kelis žydus, visi kiti su žydais elgėsi žiauriai priešiškai. Mūsų tautiečiui Goldinui pavyko pabėgti iš miesto, į netoliese esantį mišką, bet ten jis buvo suimtas kelių lietuvių. Jis buvo nuvežtas atgal į miestą ir ten nužudytas. Kiekvienas, kuris kaltina žydus, paprasčiausiai nežino, kaip buvo. Didžiuosiuose miestuose ir getuose jaunimas išeidavo į pogrindį ir kovodavo už savo gyvybes, tačiau mažuose miesteliuose ir kaimuose žydai buvo naikinami iki paskutinės minutės nesuvokiant, kas jų laukia.

Gavau vieno ruso, kuris gyveno Pilviškiuose ir gelbėjo žydus, adresą ir be vargo suradau garbingą jo šeimą. Kai įėjau į namus ir prisistačiau, paaiškėjo, kad šis Pasaulio tautų teisuolis, laisvai kalbėjo jidiš ir pažinojo mano šeimą. Jis supažindino mane su savo žmona, kuri buvo kilusi iš Vokietijos. Išgirdau istoriją apie šios šeimos pasiaukojimą gelbstint žydus.

Karo pradžioje, kai buvo aišku, kad lietuviai ketina sunaikinti žydus, rusas kreipėsi į savo kaimyną žydą ir pasiūlė jam ir jo dviem sūnums, taip pat poniai Verinovski iš Vilkaviškio, pastogę savo namuose. Jis iškasė duobę po kiaulių tvartu ir juos ten apgyvendino. Netoli kiaulidės, prie stulpo buvo pririštas didžiulis šuo. Rusas naktimis juos aprūpindavo maistu ir pasirūpindavo visais jų poreikiais. Ponia Verinvoski mirė ir buvo išvežta palaidoti. Trejus metus rusas duobėje laikė tėvą ir du sūnus. Žydams nusibodo gyventi duobėje (tai priminė kiaulės gyvenimą), todėl jie nusprendė užbaigti savo gyvenimą šokdami į kieme esantį šulinį. Jie atsisveikino su savo kilniuoju gelbėtoju, kuris bandė juos įtikinti toliau tikėtis ir gyventi. Kad nekeltų pavojaus gelbėtojui, jie nusprendė nusižudyti vidurnaktį. Tą vakarą rusas per radiją išgirdo, kad Normandijoje kilo antrasis frontas prieš nacistinę Vokietiją, ir nuskubėjo su šia žinia pas žydus, įtikinėdamas juos toliau kentėti ir gyventi.

Atėjus Raudonajai armijai visa šeima buvo išgelbėta. Reikėtų pridurti, kad kiekvienais metais išgyvenusieji atvykdavo pas šį teisingą žmogų, išreikšti savo dėkingumo gelbėtojams.

Įdomi visos šios istorijos detalė yra ta, kad gelbėtojo žmonos brolis buvo gestapo esesininkas, o kai jis buvo nužudytas, jo sesuo neišliejo nė vienos ašaros. Būdama pamaldi katalikė, ji sakė, kad tai buvo Dievo atlygis už žiaurumus, kuriuose dalyvavo jos brolis. Šeima mielai sutiko palydėti mane į nužudymo vietą. Ėjome keletą mylių už miesto, nukrypome nuo pagrindinio kelio ir patekome į vietą tarp kalvų ir netoliese tekančio upelio. Atvykau į Pilviškių žydų, tarp kurių buvo mano tėvas, motina ir mano jaunesnysis ir ypač mylimas brolis Efraimas – „Pimela“(tokia buvo jo pravardė) nužudymo vietą. Vienoje nuošalioje masinėje kapavietėje buvo palaidotos moterys, o kitoje vietoje - vyrai ir vaikai.

Vėliau paaiškėjo motinos nužudymo detalės. Kai vokiečiai užėmė Vilkaviškį, mano motina buvo išvežta į miestą dirbti karininkų restorane. Kadangi ji suprato vokiškai, girdėjo, kaip jie kalbėjo apie planą kitą dieną išnaikinti visus vyrus. Būdama naivi ji surinko visas turėtas vertybes ir kreipėsi į komendantą, prašydama išgelbėti tėvą ir brolį Efraimą. Komendantas apsimetė, kad sutinka! Jis sutinka su jos prašymu! Kai ji pasisuko išeiti iš jo kabineto, jis ją nušovė.

Pasidomėjau šiuo reikalu ir sužinojau, kad pirmasis komendantas Krameris su žydais elgėsi santūriai, bet vėliau jį pakeitė jaunas karininkas, kuris pridėjo ranką prie miesto žydų naikinimo. Ilgai negalėjau atsigauti nuo sukrėtimo stovėdamas prie savo brangių šeimos narių kapo.

Taip pat sužinojau mūsų miesto rabino Eliahu Gryno likimą. Kartu su daugeliu vilkaviškiečių jis atvežtas į Pilviškius, moterys jį paslėpė po to, kai visi vyrai buvo išvežti naikinti. Tačiau po kurio laiko lietuviai jį surado ir, žiauriai pasityčioję, nužudė gerbiamą mūsų miesto rabiną.

Pilviškių miestelyje gyveno dr. Dembovskis. Jis buvo caro armijos pulkininkas! Po Pirmojo pasaulinio karo jis išgarsėjo savo parašyta knyga, buvo visų gyventojų labai mylimas ir gerbiamas gydytojas. Tą dieną, kai žuvo rabinas, žuvo ir gydytojas. Jo vienintelis sūnus buvo pasislėpęs netoliese esančiame kaime ir buvo tikimybė, kad jis išgyvens. Tačiau kažkas apie jį pranešė, ir jam nebuvo pasigailėjimo. Grįžau į Kauną palūžęs ir sugniuždytas.“

Iš hebrajų į anglų kalbą vertė Ralph Salinger. Iš anglų į lietuvių – Kristina Žalnierukynaitė

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt