Pusberniai vyrais tapdavo tik užsijuosę diržą

Šiauliai

Andrius TverijonasŠaltinis: Etaplius.lt

2688

Laukinėje gamtoje patinai neretai būna kur kas spalvingesni už pateles: vien ko vertos povo uodegos plunksnos arba liūto karčiai, padedantys atkreipti patelių dėmesį. Žmonių pasaulyje atvirkščiai: ne vyrai, o moterys vilioja savo išvaizda. Štai ir žemaitės kadaise kaišydavosi ryškiaspalvius vilnonius sijonus, o vyrų tautinis kostiumas buvo kur kas paprastesnis.

Foto galerija:

Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro vadovė Birutė Poškienė pastarąjį teiginį šiek tiek patikslina. „Paprastesnis, bet ne prastesnis“, – sako ji, turėdama omeny vyrišką žemaitišką kostiumą.

Svarbi, netgi simbolinė šio kostiumo detalė – diržas. „Mūsų vyrai, kaip nekeista, nešiodavo odinius diržus su papuošimais, kaltinėmis sagtimis. O tie, katrie būdavo labai neturtingi, rišdavosi pančius, vienas kitas – juostą. Nors juostos Žemaitijoje nebuvo labai populiarios“, – sako B. Poškienė.

Anot jos, vaikai ir pusberniai diržų nenešiodavo, todėl pirmą kartą diržu pasipuošęs jaunuolis savo šeimos, draugų ir pažįstamų akyse tapdavo vyru.

Vietoje puošnios apykaklės – kaklaskarė

Skirtumų tarp moteriškų ir vyriškų žemaičių drabužių – ne vienas ir ne du, bet būta ir šio to bendro. Štai baltų, iš lininės drobės pasiūtų marškinių savininką išduodavo nebent jų dydis, nes tiek moteriškų, tiek vyriškų marškinių sukirpimas ir pasiuvimas buvo kone identiškas.

Panaši ir marškinių puošyba. Žemaičiai retai užausdavo arba išsiuvinėdavo marškinių apykakles, nes moterys ryšėdavo daug skarų, o vyrai – ryškiaspalves kaklaskares. Jas rišdavosi ant nuogo kaklo, kad ne taip greitai išsiteptų marškinių apykaklė. Tiesa, žemaitės ornamentuotais užaudimais puošdavo marškinių rankovių galus. Vyrams šis puošybos elementas nebuvo būdingas, mat rankovių grožį paslėpdavo sermėga.

Tos povo plunksnos...

Ruošiantis į miestą, bažnyčią, šventę, marškiniai išties tapdavo apatiniu rūbu, dėvimu po sermėga, vėliau – švarku. Jeigu vyras viešoje vietoje pasirodydavo vienmarškinis, užsitraukdavo aplinkinių patyčias ir būdavo laikomas neišprususiu, neišsiauklėjusiu. Šienapjūtės arba kitų lauko darbų metu priešingai – vyrai vaikščiodavo vienmarškiniai ir dėl to nesulaukdavo jokių priekaištų.

B. Poškienė sako, kad tokie patys dvigubi standartai taikyti ir galvos apdangalams. Šiaudinė skrybėlė, patikimai saugojusi nuo saulės dirbant laukuose, jokiu būdu nebūtų tikusi lankantis svečiuose, mieste. Tokiu atveju vyrai rinkdavosi veltines skrybėles, kepures.

Jas puošdavo gėlių puokštelėmis, vytinėmis juostelėmis, gaidžio, balandžio ir netgi povo uodegos plunksnomis. Jeigu ištekėjusią moterį išduodavo po skara paslėpti plaukai, vedusį vyrą – dešinėje skrybėlės pusėje prisegta gėlių puokštelė. Kairėje pusėje ją segdavo nevedę, savo mergelės dar besidairantys jaunuoliai.

Su apatinėmis kelnėmis – tik į laukus

Su diržu, kaklaskare, skrybėle ir marškiniais vyrai liktų pusnuogiai, todėl derėtų aptarti viršutinius jų rūbus.

B. Poškienė pasakoja, kad plonos lininės kelnės, kurias dabar kartais dėvi folklorinių ansamblių nariai, iš tiesų yra apatinės. „Visą laiką ant apatinių kelnių vyrai vilkėdavo viršutines: storas, milines. Vien su apatinėmis kelnėmis jie nebent į laukus per darbymetį eidavo“, – sako ji.

Kelnių susegimas būdavo ne priekyje, kaip dabar įprasta, o šonuose. Iš pradžių kelnes siūdavo iš vienspalvės (šviesiai arba tamsiai pilkos, rudos, juodos, žalios) medžiagos. XIX a. antrojoje pusėje išpopuliarėjo smulkiais ir ryškiais langeliais margintas audinys – jį naudodavo ne tik moteriškiems sijonams, bet ir vyriškoms kelnėms siūti.

Kas bendro tarp sermėgos ir šiuolaikinio palto?

XIX a. antrojoje pusėje madinga tapo ir dar viena vyriško tautinio kostiumo detalė – liemenė arba, kaip ją vadindavo žemaičiai, „šalbierka“. Vyrų liemenės nebūdavo ilgos – maždaug 8 centimetrai žemiau juosmens. Savo raštais, spalvomis jos neretai atkartodavo vyriškų kelnių motyvus, netgi būdavo siuvamos iš to paties audinio. Žemaičių vyrų liemenės – languotos, dryžuotos, nors mėgdavo jie ir vienspalves „šalbierkas“.

Ir liemenę, ir marškinius „paslėpdavo“ sermėga – svarbiausias žemaičio drabužis. Storas milines sermėgas vyrai nešiodavo net vasarą. Ir tik žiemą, jei būdavo labai šalta, iškeisdavo jas į avikailio kailinius.

Iš esmės sermėga – šiuolaikinio vyriško palto pirmtakas. Tiesa, dabar greičiausiai nustebtume pamatę vyrą, vilkintį įliemenuotą, klostuotą, kelius siekiantį paltą, kurio apykaklę, rankoves, krūtinę, kišenes puošia išsiuvinėti raštai, o susegimą – dvi eilės sagų. Bet būtent taip kadaise atrodė žemaičiai, vilkintys sermėgas. Beje, šios būdavo tamsiai arba šviesiai pilkos, rudos, juodos, žalios ir netgi baltos spalvos. Vėliau sermėgas pakeitė trumpesni švarkai – vadinamieji surdotai.

SRTF logo

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt