Pušalote įamžintos šiurpių žudynių aukos

Pušalote įamžintos šiurpių žudynių aukos
Pasvalys
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras

Pasvalio rajone, prie Pušaloto senųjų žydų kapinių, buvo pastatytas informacinis stendas Holokausto aukoms atminti.

Šis stendas įrengtas įgyvendinant projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“. Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras.

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, įgyvendindamas projektą „Holokausto aukų vardai gyvi“, bendradarbiaudamas su Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarija, siekia įamžinti aukų vardus, kad jų kapai neliktų anoniminiai ir siekia puoselėti istorinę atmintį.

Šiemet informaciniai stendai Holokausto aukoms atminti buvo pastatyti Rasenių, Trakų, Širvintų rajonuose. 2022 m. šis  istorinės atminties stendas Pasvalio rajone – jau šeštasis.

Informacinis stendas skirtas Pušaloto valsčiuje gyvenusiems ir Pajuostės miške nacių okupacijos metais nužudytiems žydų tautybės Lietuvos piliečiams atminti. Stendas įrengtas prie Pušaloto senųjų žydų kapinių.

Žydai Pušalote įsikūrė XVIII a. viduryje. Jų bendruomenė susiformavo XIX a. pirmoje pusėje. Carinės Rusijos valdžiai draudžiant verstis žemdirbyste, žydų miesteliuose sparčiai gausėjo. Pušalotas buvo tipiškas Lietuvos provincijos miestelis, kuriame jiems gyventi buvo patogu. 1847 m. Pušalote gyveno 432 žydai. 1897 m. visuotinio Rusijos imperijos gyventojų surašymo duomenimis, miestelyje jau gyveno 920 žydų (69 proc. visų gyventojų). Pirmojo pasaulinio karo metais jų skaičius Pušalote sumažėjo, nes 1915 m. caro valdžia daug Lietuvos žydų išvarė į Rusijos gilumą. Po karo atgal sugrįžo tik maža dalis bendruomenės. 1923 m. Lietuvos gyventojų surašymo duomenimis, Pušalote buvo 210 žydų (26 proc. miestelio gyventojų).

Pagrindiniai žydų verslai nuo seno buvo prekyba, amatai. Turtingesnieji valdė krautuves, bravorus, smukles. Žydai buvo geri meistrai, išmanė savo amatą. Šmuelis Belunas žiedė puodus, Girša Bunas užsiėmė manufaktūros prekyba, Izaokas Frankas prekiavo mediena. Būta batsiuvių, siuvėjų, kepėjų. Mažiau pasiturintieji siūlė smulkias prekes ar supirkinėjo antrines žaliavas: odas, kiaušinius, kiaulių šerius, arklių uodegų ir karčių plaukus. Lietuvoje žemės ūkio veikla žydams nebuvo draudžiama, todėl daugėjo žemdirbių.

Nepriklausomos Lietuvos laikais (1918–1940) Pušaloto žydai gyveno visavertį ekonominį, kultūrinį ir politinį gyvenimą, santykiai su lietuviais buvo geri. Žydų atstovai buvo renkami į savivaldybės tarybą ir rūpinosi savo bendruomenės reikalais. Miestelio žydai turėjo sinagogą, savo banką, vargšais besirūpinusį labdaros fondą, pradžios mokyklą hebrajų kalba ir biblioteką. Žydų jaunuoliai aktyviai dalyvavo sionistinių organizacijų, ypač „Hašomer Hatcair“, veikloje, savanorių gaisrininkų draugijoje. Tarpukario metais dalis Pušaloto žydų emigravo į Pietų Afriką, Palestiną ir Pietų Ameriką.

1941 m. birželio 22 d. prasidėjo Vokietijos–Sovietų Sąjungos karas, o jau kitą dieną Lietuva sukilo prieš bolševikus. Pušalote ėmė burtis sukilėliai, jie užėmė valsčiaus savivaldybės ir pašto pastatus, geležinkelio stotį, miestelyje suplazdėjo tautinės vėliavos. Netrukus Pušalote pasirodė vokiečių kariai ir ramesnio gyvenimo viltys išsisklaidė. Vokiečių okupacijos pradžioje Pušaloto sukilėliai suiminėjo komunistus, komjaunuolius ir buvusius sovietinės valdžios pareigūnus. Tarp jų buvo žydų tautybės žmonių, kurie ir tapo pirmosiomis bendruomenės aukomis. Liepos pirmoje pusėje sovietiniai aktyvistai buvo šaudomi Pušaloto žydų kapinėse, miške prie Gailiūnų kaimo. Iš viso buvo nužudyta daugiau kaip 10 aktyvistų. 1945 m. žydų kapinėse atkasus masinę kapavietę buvo surasti devynių asmenų palaikai, tarp jų – ir Vitanio Volfo, Jankelio Šapyros, Chajos Kazerzonaitės (17 metų), Chajos Zelmonaitės (15 metų) ir neatpažinto vyriškio, kuris, pagal parodymus, buvo Panevėžio miesto žydų tautybės mokytojas. Iškasti žydų palaikai buvo perlaidoti čia pat žydų kapinėse. Keletas sovietinių aktyvistų buvo sušaudyti Voverynės miške netoli Pušaloto, kartu nužudytas žydų tautybės komunistas Motelis Lygumas.

Vokiečių karinė administracija vykdė ne tik komunistų, bet ir sistemišką žydų tautybės žmonių persekiojimo politiką. Į šį kruviną darbą buvo įtraukta ir naciams pavaldi lietuviška administracija. Pušaloto sukilėlių būrio nariai štabo nurodymu suiminėjo žydus, kurie vėliau buvo nuvaryti į Panevėžį ir ten sušaudyti. Liepos pradžioje Pušaloto miestelio Žaliojoje gatvėje buvo įsteigtas žydų getas, į kurį sukilėliai (reorganizuoti į pagalbinę policiją) ir policininkai suvarė apie 120–200 vietinių žydų (30–40 šeimų). Getą saugojo ginkluoti sargybiniai. Apie 60 vyrų buvo uždaryti daržinėje Panevėžio gatvėje ir varomi dirbti viešųjų darbų.

Pušaloto žydai organizuotai pradėti šaudyti 1941 m. liepos mėnesį miestelio žydų kapinėse ir miške prie Šedeikonių kaimo. Vieną vakarą policininkai ir baltaraiščiai (pagalbiniai policininkai) iš sinagogos išsivedė apie 20–30 žydų vyrų, juos nuvarė į žydų kapines ir prie duobės krašto sušaudė į nugaras. 1941 m. liepos pabaigoje miške prie Šedeikonių kaimo buvo sušaudyta dar apie 20 žydų. Tai buvo 15–45 metų amžiaus vyrai, kuriuos pagalbinės policijos būrio nariai išvarė iš areštinės į mišką tariamai sodinti medelių. Sušaudytieji buvo užkasti dviejose duobėse. Šaudyme dalyvavęs pagalbinės policijos būrio vadas pasisavino nužudytojo žydo šeimos namą ir visą jame buvusį turtą. Kai kurie žudynių Šedeikonių miške dalyviai, sugrįžus sovietams, buvo suimti ir 1945 m. nuteisti mirties bausme. Be organizuotų egzekucijų, Pušalote buvo ir pavienių žydų nužudymo faktų. Vokiečių okupacijos pradžioje sukilėlių būrio nariai Gegabrastos kaime sušaudė Jechalį Chajatą ir jo žmoną, o nužudytųjų turtą išgrobstė. Kas konkrečiai įvykdė šį nusikaltimą, nėra tiksliai žinoma.

Pušaloto žydų bendruomenė galutinai buvo sunaikinta 1941 m. liepos pabaigoje. Apie 200 žydų buvo nuvaryti į Panevėžį ir perduoti saugumo policijai. Juos kartu su kitais Panevėžio apskrities žydais uždarė Pajuostės (4 km nuo Panevėžio) kareivinėse. Iš ten pasmerktieji vėliau buvo varomi į Kurganavos (Pajuostės) mišką. Ten juos sušaudė vokiečių gestapininkai ir lietuvių savisaugos bataliono kareiviai. Žudynėse Pajuostėje dalyvavo kai kurie Pušaloto būrio nariai. Jiems buvo įsakyta budėti apsaugos žiede ir stebėti, kad žydai nepabėgtų iš žudynių vietos.

Labai tikėtina, kad Pušaloto žydų žudynės Pajuostėje įvyko 1941 m. liepos 28 d. Yra žinoma, kad tą dieną buvo sušaudyta 234 žydų vyrai, 15 žydų moterų, 19 rusų komunistų ir 20 lietuvių komunistų – iš viso 288 žmonės. Galimai tą dieną buvo sušaudyti ir Pušaloto žydai. Kita versija – rugpjūčio 23-oji, kai Pajuostėje įvykdytos didžiausios Panevėžio miesto ir apskrities žydų žudynės. Šios akcijos metu iš viso buvo nužudyta net 7523 žydų vyrai, moterys ir vaikai. Pušaloto žydų daiktai buvo suvežti į sinagogą. Žydų turto tvarkymo komisija jais aprūpino valsčiaus savivaldybę, girininkiją, pradžios mokyklas, tris lietuvių šeimas, teko net prieglaudoms Traupyje ir Raguvoje. Žydų baldų nusipirko Deglėnų pradžios mokykla. Gauti pinigai buvo perduoti vokiečių valdžiai. Po karo dauguma Pušaloto žydų namų buvo nugriauti ar sudeginti, ištuštėjusi sinagoga paversta sandėliu.