„Purpurinė ledi“ arba neįtikėtina krikščionijos pradžia Europoje

Šiauliai

Iliustracija prie straipsnio

Anželika KrikštaponienėŠaltinis: Etaplius.lt

167512

Kovo 8-osios, Tarptautinės moters dienos, proga yra puiki galimybė praverti moterų gyvenimo puslapius ir pakalbėti apie jų indėlį į istoriją. Dažniausiai kalbu apie aktyvias, bet retai minimas biblines moteris arba moteris iš krikščioniškosios kultūros konteksto, jų darbus, dvasinę ar socialinę tarnystę. Biblija ir bažnyčios istorija gausi įvairių „moterų paveikslų“, kuriuos verta atkelti, kaip žmonijos istorijos giluminius „dirvožemio sluoksnius“.

Foto galerija:

Šį kartą noriu pakviesti pažvelgti iš arčiau į „Purpurinę ledį“ – Lidiją – verslią, guvią moterį, gyvenusią I a. po Kr. Filipų mieste, kuri buvo tiesiogiai paliesta apaštalo Pauliaus misijos Europoje. Jos istoriją, paminėdamas kai kurias detales, papasakoja evangelistas Lukas „Apaštalų darbuose“. Atkurtas Lidijos gyvenimo pasakojimas gali būti didžiu įkvėpimu kiekvienai šiuolaikinei, veikliai, versliai ir tikinčiai moteriai.

Viskas prasidėjo II-osios apaštalo Pauliaus misijinės kelionės metu, kai jis nakties regėjime išvydo žmogų, makedonietį, kuris maldavo jį: „Ateik į Makedoniją ir padėk mums!“ (Apd 16, 9-10). Apaštalas nedelsdamas atsiliepė į Dvasios kvietimą ir, subūręs savo komandą, išvyko per Egėjo jūrą į Makedoniją, dabartinės Graikijos šiaurinį regioną. Kai jie atvyko, Paulius ir jo bendražygiai misionieriai pasiekė Neapolio uostą, o po to patraukė tiesiai į Filipus – „pirmąjį šios Makedonijos dalies ir kolonijos miestą“ (16, 12).

Įdomu pastebėti, kad pirmasis Pauliaus susitikimas Filipuose įvyko vis tik ne su makedoniečiu vyru, bet su moterų grupe. Grupėje buvo moteris iš Tiatyrų, vardu Lidija. Akivaizdu, nors Lidija minima tik keliose eilutėse Apaštalų darbų 16 skyriuje, ji, kaip vėliau pamatysime, buvo įtakinga ir gerbtina moteris. Lidijos istorija mums atskleis, kad ankstyvojoje krikščionybėje, kai kuriuose Europos miestuose, moterys turėjo itin gerą terpę veikti ekonomiškai ir taip pat aktyviai tarnauti Kristui. Kaip antai Filipuose, panašu, kad moterų veiklos galimybės buvo gana plačios.

Moterų susirinkimas Filipuose

Sabato dieną išėjome už miesto prie upės, kur pagal paprotį buvo maldos vieta, ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims. (Apd 16, 13)

Kaip žinia, įprastai Paulius, pradėdamas naują misiją kiekviename mieste, per sabatą aplankydavo sinagogą, bendraudavo su vietiniais žydų gyventojais. Jo tarnystė Filipuose nebuvo išimtis. Apaštalas Paulius ir jo komanda, praleidę keletą dienų mieste, sabato dieną išėjo už miesto vartų ieškoti žydų maldos vietos prie upės ir rado pamaldžių moterų susirinkimą.

Panašu, kad Filipuose nebuvo pripažintos sinagogos – galbūt jiems neužteko žydų vyrų, kad pasiektų sinagogai reikalingą kvorumą. Tačiau jie turėjo maldos namus, graikiškai vadinamus proseuche (gr. προσευχε – proseuchē), prie upės (16, 13). Graikiškuose tekstuose dažnai randamas šis žodis, kuris reiškė pastatą, priklausantį išeivijos žydams. Oficialiai sinagogos susikurdavo tik ten, kur surinkdavo reikiamą vyrų kvorumą. Tuo tarpu daugelis žydų kulto vietų, sinagogos ar maldos namai, buvo prie vandens šaltinio, tokio kaip upė, kad palengvintų ritualinius apsiplovimus. Šiuo atveju Filipuose, kalbant apie maldos vietą prie upės, taip pat yra pavartotas šis graikiškas žodis, nurodantis į maldos namus prie vandens šaltinio.

Skaitant pasakojimą toliau, atrodytų, kad Paulių ir jo palydovus, turėjo nustebinti faktas, jog sabato dieną maldos namuose prie upės Filipuose susirinko vien moteriška auditorija. Tačiau taip nenutiko. Pasakotojas šito neišskiria, bet toliau pasakoja įvykius, sakydamas: „ir atsisėdę kalbėjome susirinkusioms moterims“ (16, 13b). Tai rodo, kad diasporoje pasitaikydavo atvejai, kai į maldos namus rinkdavosi tik pamaldžios moterys arba daugiau moterų, nei vyrų. Panašu, jog Filipuose buvo būtent toks atvejis.

Ten jie susipažino su viena dievobaiminga moterimi, vardu Lidija.

Plačiau apie Lidiją ir jos veiklą

Viena dievobaiminga moteris, vardu Lidija, prekiaujanti purpuro drabužiais, kilusi iš Tiatyrų miesto, klausėsi, ir Viešpats atvėrė jos širdį tam, ką kalbėjo Paulius. (16, 14)

Iš karto pastebime, kad Lidija išskiriama Filipų kontekste. Akivaizdu, autorius tai daro sąmoningai, pabrėždamas, kad tai svarbus asmuo apaštalui ir jo bendražygiams, bei naujai susikūrusiai bažnyčiai. Lukas, dokumentuodamas įvykius iš misijos Filipuose, pamini tik Lidijos vardą, daugiau neišskiria nei vieno kito vardo, nors pasakoja apie skirtingus žmones, jų grupes: moteris prie upes, vergę mergaitę su spėjimo dvasia, kalėjimo viršininką, tikinčiuosius Lidijos namuose. (Apd 16, 16–20 ir 22)

Kas gi buvo Lidija, ši ypatinga moteris?

Iš Luko pasakojimo pirmiausiai susižinome, kad Lidija buvo dievobaiminga moteris (gr. σεβομενη τον θεον – sebomenē ton theon – kartais verčiama kaip Dievą gerbianti ar garbinanti). Šis apibūdinimas yra idioma, pasakanti, kad Lidija buvo prozelitė – pagonė besilaikanti judaizmo, o ne tai, kad atsivertusi krikščioniškąja prasme. Pirmaisiais bažnyčios gyvavimo dešimtmečiais dauguma atsivertusių krikščionių buvo arba žydai, arba pagonys, priklausantys ar simpatizuojantys judaizmui. Ankstyvuosiuose pirmojo amžiaus tekstuose daugel kartų dokumentuota, kad pagonis traukė judaizmo monoteizmas ir moralė.

Toliau pasakyta, kad Lidija vertėsi purpuro drabužių prekyba ir buvo kilusi iš Tiatyrų miesto.

Lidijos vardas buvo gana dažnas romėnų kultūroje. Jai vardas galėjo būti suteiktas pagal kilmės vietą. Tiatyrų miestas dar kitaip buvo vadinimas Lidija. Be to spėjama, kad vardas „Lidija“ buvo ne vienintelis šios moters vardas. Kadangi apaštalas Paulius mini laiške filipiečiams (Fil 4, 2-3) dvi moteris savo bendražyges – Eufodiją ir Sintichę – biblistai mano, kad Lidija galėjo būti viena iš jų, turėdama dar ir antrą vardą. Neabejotinai Lukas mini Lidiją, nes ji tapo reikšminga figūra Filipų bažnyčiai.
Toliau pasakoma netgi apie jos verslumą. Lidija buvo purpuro spalvos drabužių pardavėja – verslininkė, pardavinėjusi prabangius audinius, dažytus violetine, purpuro spalva. Purpuro spalva nuo seno buvo elito, karališka spalva. Tik turtingi romėnai, aukštuomenės žmonės dėvėjo purpuro spalvos drabužius. Taip pat jų namuose vyravo purpuro spalva: minkštos dalies baldai su purpuriniais apmušalais, sofos, pagalvių užvalkalai, užuolaidos. Keli miestai pasižymėjo tų spalvų išgavimu. Tiriano mieste purpuro spalva buvo išgaunama iš jūrų moliuskų ir buvo laikoma itin brangia bei prabangia. Iš Rubia tinctorum augalo šaknies buvo išgaunami palyginti pigesni ir rausvesni dažai, šiandien vadinami Turkijos raudoniu. Tuo tarpu Tiatyruose, Lidijos gimtajame mieste, buvo paplitusi pigesnė gamybos technologija iš rausvos spalvos Rubia šaknies. Kadangi Apaštalų darbuose (16, 14) minima, kad „Lidija prekiavo „purpuriniais drabužiais“ , tikriausiai, ji susidūrė su prabangesne Tiriano purpurinės medžiagos tekstile ir buvo prabangaus verslo verslininkė. Žinoma, Lidija pati nedalyvavo sunkiame dažymo procese. Tekste ji vadinama purpuro prekiautoja (gr. πορφυροπολισ – porphyropōlis), o ne purpuro dažytoja (gr. πορφυροβαφα – porphyrobapha) (Marg Mowezko). Tad, akivaizdu, Lidija vertėsi prabangia tekstile ir buvo labai turtinga moteris.

Lidijos turtus įrodo ir tai, kad ji, buvo savo namų savininkė, šeimininkė ir valdytoja. Apaštalų darbuose (16,15) pasakyta: „Kai ji ir jos namai (gr. ‘ο οικοσ αυτησ – ho oikos autēs) buvo pakrikštyti“. Ši frazė aiškiai parodo, kad ji buvo šio namų ūkio savininkė. O tai reiškia, kad Lidija buvo laisva, versli ir nepriklausoma nuo giminaičio vyro – tėvo, brolio ar savo vyro. Ji nesitaria nei su vienu iš jų, kai siūlo misionieriams savo namų svetingumą bei atveria juos susikūrusiai bažnyčiai. Žinoma, tai itin neįprasta to meto kultūrai. Mat Biblijos laikais moterys dažnai būdavo identifikuojamos pagal jų santykius su vyriškuoju giminaičiu: tėvu, vyru, suaugusiu sūnumi ar broliu. Todėl biblistai daro prielaidą, kad Lidija neturėjo išgyvenusio suaugusio vyro giminaičio. Ji buvo ir juridiškai, ir ekonomiškai nepriklausoma moteris. Galėjo būti našle, arba galbūt net išsiskyrusia. Pagal romėnų teisę skyrybos buvo gana įprastos, daugeliu atveju vykdavo turtingose šeimose ir tai nesukeldavo jokio rezonanso visuomenėje bei neturėjo stigmos prasmės.

Kaip bebūtų, Lidijos namai buvo pakankamai erdvūs, kad juose tilptų ir būtų pamaitinti ne tik jos ūkio gyventojai ir tarnai, bet ir svečiai, misionieriai, apaštalas Paulius, Silas, Timotiejus, Lukas ir kt.. Jos namuose rengė bažnyčios susirinkimus.

Iš aukščiau buvo lemta Lidijai tapti Filipų bažnyčios vyresniąją ir globėja. Dievas palietė jos širdį Evangelija, klausant apaštalo Pauliaus kalbos, ten prie upės. Todėl Lukui buvo svarbu išskirti Lidiją. Žinoma iš istorijos, kad I-ojo amžiaus romėnų pasaulio turtingos, aristokratiškos, verslios moterys buvo ir bažnyčių patronės, globėjos bei vyresniosios.

Tad pirmą kartą Europoje Filipų bažnyčia susirinko moters, Lidijos, namuose (Apd 16, 40).

Suprantama, priimti misionierius ir bažnyčią savo namuose reikėjo neeilinės drąsos. Tai mums kažką pasako ir apie Lidijos charakterį. Akimirką pagalvokime: namuose apsistojo grupė vyrų užsieniečių, juose vyko susirinkimai, kur buvo garbinamas naujas žydų mesijas, ne imperatorius, ne žydų Jahvė ar pagonių dievai, kas romėnų kultūroje jau buvo pažįstama – tokia situacija galėjo būti gana skandalinga. Taip pat buvo drąsu priimti Paulių ir Silą namuose, kai juos paleido iš kalėjimo ir paprašyti dar pasilikti mieste, mokyti bei pamokslauti Evangeliją, diegti naują mokymą.

Naujovės visada sunkiai skinasi kelią ir joms atnešti reikia išskirtinių savybių: ryžto, drąsos, tikėjimo, vidinio tvirtumo. Naujovės galėjo paveikti Lidijos reputaciją visuomenėje, pakenkti verslui. Vis tik Lidijos tikėjimu paliesta širdis, atsivertimas, krikštas, atrodo, viršijo visus pavojus ir baimes.

Lidijos vaidmuo tikinčiųjų bažnyčioje

Iš Luko aprašymo apie apaštalo Pauliaus misijos pradžią Europoje, galima daryti kai kurias išvadas. Nors Paulius regėjo regėjime makedonietį vyrą, kviečiantį atvykti į Europą, bet sutiko moterį Lidiją, kuri buvo Apvaizdos paruošta bažnyčios įkūrimui jos namuose, Filipų mieste.

Lidijos širdis buvo paruošta jau judaizme. Žinoma, kad kai kuriose Romos imperijos dalyse moterys galėjo atlikti svarbų vaidmenį žydų bendruomenėse, ypač tose vietose, kur turtingos moterys jau turėjo tam tikras socialines laisves, teises ir ekonominius svertus. Išliko senovės užrašai, rodantys, kad kelios moterys net buvo vadinamos sinagogų vadovėmis. Pavyzdžiui, II-ojo amžiaus „Smyrn’os“ užrašai mini moterį, vardu Rufina, kuri buvo sinagogos valdytoja. Vis dar diskutuojama, ar „sinagogos valdytoja“ šios moters atveju buvo tikros ar garbės pareigos. Bet kuriuo atveju tai rodo, kad ji buvo įtakinga moteris. Užrašas skelbė: „Rufina, žydų sinagogos valdytoja (gr. αρχισηναγογοσ – archisynagōgos), pastatė šį kapą savo išlaisvintiems vergams ir savo namuose užaugintiems vergams. Niekas kitas neturi teisės čia nieko laidoti “. (CII 741; IGR IV. 1452) Kiti užrašai rodo, kad kai kurios žydės moterys buvo vadinamos vyresnėmis ir sinagogų motinomis. (Žr. Bernadette J. Brooten, Moterys vadovės senovės sinagogoje: įrašai ir įrodymai. Brown Judaic Studies, 36.) Moterys buvo sinagogų globėjos, reikšmingos bei įtakingos asmenybės žydų diasporos bendruomenėse. Lidija galėjo būti Filipų žydų bendruomenės globėja, vyresnioji. Tikėtina, kad ji tapo ir Filipų bažnyčios ne tik patrone, bet ir vadove.

Paulius ir jo bendražygiai praleido ne vieną savaitę Filipuose, būdami pas Lidiją. Per tą laiką ji ir jos namiškiai ne tik buvo pakrikštyti, bet Lidija gavo tiesiogiai iš apaštalo lūpų tiek teologinių, tiek ganytojiškų žinių, patirties. Ji galėjo pasirengti rūpintis bažnyčia, kai Paulius persikėlė į kitus Makedonijos miestus. Be to, matome, kad ji buvo dievotumui imli asmenybė, turėjo nemenkos patirties judėjų bendruomenėje, taip pat gerai išmanė verslo reikalus bei ekonomiką, valdė didelį namų ūkį su daug žmonių. Mums žinoma, kad „Viešpats atvėrė Lidijos širdį“ (Apd 16, 14b), todėl tikėtina, kad ji buvo pašaukta Kristaus Jam tarnauti dvasinėmis dovanomis ir sugebėjimais vesti bažnyčią (1 Kor 12, 4-7) .

Taigi, Lidija yra vienintelė Filipų miesto tikinčioji, kurios vardą pamini Lukas Apaštalų darbuose, ir mes tikrai žinome, kad Filipų bažnyčia susirinko jos namuose. Panašu, kad prieš išvykdamas apaštalas Paulius padrąsinęs brolius ir seses susirinkusius Lidijos namuose, paliko jai prižiūrėti kaimenę (Apd 16, 40). Todėl ji greičiausiai yra tas asmuo, vadovavęs pirmajai Europos bažnyčiai – Filipų kongregacijai ir prižiūrėjęs ją. Paminėtina, kad ši bažnyčia visada išliko draugiška apaštalui ir nuo pradžių palaikė tarnystės „gavimo ir davimo“ santykį su apaštalu Pauliumi, kaip jokia kita Pauliaus įkurta bažnyčia.

Jūs, filipiečiai, ir patys žinote: kad, Evangelijos skelbimo pradžioje, kai išvykau iš Makedonijos, nė viena bendruomenė neturėjo dalies mano pajamų ir išlaidų sąskaitoje, tik jūs vieni: į Tesaloniką ne kartą siuntėte man reikiamą paramą. Ne, ieškojau ne dovanos, o jūsų sąskaitoje augančio pelno. Aš viską gavau, net su kaupu. Per Epafroditą gavęs tai, ką siuntėte, – malonų, tinkamą, Dievui mielą auką, – esu visiškai aprūpintas (Fil 4, 15-18, naujas ekumeninis vertimas, 2021)

Taigi, dosnumu pasižymėjo ne tik Lidija, bendruomenės vyresnioji, bet ir visa Filipų bažnyčia. Na, o pasakojimas apie Lidiją ir šiandien ryškus šviesios, įtakingos, veiklios moters, prekiavusios prabangiu purpuru, pavyzdys, kurios širdį palietė Dievas tikėti, tarnauti ir ganyti Kristaus kaimenę toje kultūroje, kuri dar nebuvo palanki moteriai.

Lidijos pavyzdys yra puikus vienas iš daugelio biblinių argumentų už moters gebėjimą vadovauti, kurios išryškina teologai egalitarai ir naudoja diskusijoje su bibliniais komplementarais, kurie neigia moters vadovaujantį vaidmenį ne tik ankstyvojoje krikščionijoje, bet, ir apskritai, visų laikų krikščionių bendrijoje.

Pastorė Anželika Krikštaponienė

Iliustracijose:

Moterų susirinkimas prie upės ir apaštalas Paulius

Senoji freska vaizduojanti purpuro audinių dažymą Tiatyruose

Jūrų moliuskai, iš kurių buvo išgaunama purpuro spalva

Purpurinės spalvos audiniai

Iliustracijoje pavaizduotas I-ojo amžiaus turtingų žmonių namas

Apaštalas Paulius ir bendražygiai vieši Lidijos namuose

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt