Psi­chiat­rė apie iš­gy­ve­na­mą ne­ri­mą ir bai­mę: „Pa­tir­ti vi­sus jaus­mus yra nor­ma­lu“

Jau dvi sa­vai­tes vyks­ta Ru­si­jos ka­ras prieš Uk­rai­ną. Nors esa­me ga­nė­ti­nai to­li, daž­nas iš mū­sų jau­čia­me įvai­riau­sių emo­ci­jų: ne­ri­mą, bai­mę, be­jė­giš­ku­mą, pyk­tį. Apie tai, kaip priim­ti sa­vo jaus­mus ka­ro me­tu ir nu­si­ra­min­ti, pa­sa­ko­ja Me­di­ci­nos diag­nos­ti­kos ir gy­dy­mo cent­ro psi­chiat­rė Auš­ra Stan­kū­nie­nė.
 

„Vasario 24 dieną įvyko tai, ko negalima buvo net įsivaizduoti: Rusija užpuolė Ukrainą. Pirmoji reakcija – neigimas: ne, to negali būti. Prieš tai dvejus metus gyvenę pandemijos sąlygomis, dauguma žmonių šią negandą pamiršo tą pačią dieną, juo labiau kad ir kovidinė situacija švelnėja. Bet karas? Viduryje Europos? Kaip? Kodėl? Net ir praėjus daugiau nei 10 karo dienų, sunku suvokti, kas nutiko. Žmonės bijo, nerimauja, ir tai suprantama“, – sako psichiatrė.

Jausti visą amplitudę emocijų – visiškai normalu

Pasak specialistės, daugeliui šiuo metu baisu ne tik dėl Ukrainoje žūstančių žmonių, bet neramu ir dėl to, kas gali nutikti mums. Natūralu, kad kyla įvairių klausimų: ar kiti būsime mes? Ką daryti? Kaip elgtis tokiomis aplinkybėmis?

„Kaip įvardija karo ekspertai, užpuoliko tikslas – ne tik žudyti, bet ir bauginti, skleisti paniką. Todėl labai svarbu tai panikai nepasiduoti. Jausmai yra jausmai, jie tiesiog kyla, norime mes to ar ne. Ir geriau juos jausti, nei bandyti slopinti, – komentuoja A. Stankūnienė. – Krizės metu dažniausiai pirmiausia atsiranda neigimas, po to – derybos, tada – pyktis, galiausiai – susitaikymas. Karo akivaizdoje žmonės nesijaučia saugūs. Pirmomis dienomis buvo labai daug nusivylimo dėl vangios Vakarų valstybių reakcijos. Situacijai keičiantis, keitėsi ir jausmai. Atsirado viltis, kad didvyriškomis ukrainiečių, bendromis didžiosios dalies pasaulio jėgomis agresorius bus nugalėtas.“

Svarbu suprasti, kad kiekvienas žmogus reaguoja skirtingai, nes esame unikalūs. Vieni, ypač pirmosiomis karo dienomis, prilipo prie televizorių ekranų, kompiuterių ar telefonų, bijodami ką nors praleisti. Psichiatrė sako, kad tokie mūsų veiksmai tikriausiai susiję su tuo, kad norime jausti, jog kontroliuojame padėtį. Manoma, kad nutiks kažkas bloga, jei nuolat neseksime informacijos, tačiau tokiu būdu tik dar labiau save sekiname. Svarbu nepamiršti – stebėti verta tik oficialius informacijos kanalus.

„Antri suskato veikti: domisi galimybėmis išgyventi, jei būtų panaudotas branduolinis ar cheminis ginklas, perka maisto atsargų, tvarko dokumentus. Dar kiti dalyvauja Ukrainos palaikymo akcijose, aukoja pinigų. Matome ir gerokai išaugusį skaičių norinčiųjų stoti į savanorių gretas. Šiomis dienomis tenka konsultuoti klientus, kuriems jau ir iki karo pasaulis neatrodė saugus, o prasidėjus karui, jis tapo visiškai nesaugus“, – pasakoja Aušra Stankūnienė.

Kaip ištverti?

Bent jau pirmosiomis dienomis daug kam tikrai atrodė, kad pasaulis griūva. Šiandien jau imame po truputį apsiprasti su situacija, nors ir nuolat stebime naujienas karo fronte. Padėti sau, anot psichiatrės, galime, bandydami nekurti katastrofinių scenarijų, stengdamiesi sugrąžinti save ir savo artimuosius, draugus į dabartį.

„Priešo tikslas ir yra išgąsdinti, sukelti paniką, išprovokuoti emocijas keliančias, bet neracionalias reakcijas. Geriausia, ką galime padaryti, tai dirbti, rūpintis savimi, savo artimaisiais. Nuolatinis naujienų stebėjimas nepadeda. Matyt, reikėtų sau pasakyti, kad žinias išklausysiu tik tam tikru laiku – juk per kelias valandas tikriausiai neįvyks nieko lemiamo, o jei ir įvyks, nieko nenutiks, jei apie tai sužinosiu vėliau“, – sako psichiatrė.

• Jei dirbant sunku sukaupti dėmesį, pabandykite daryti pertraukėles, atlikdami fizinius pratimus, išeidami pasivaikščioti ar kitaip pajudėdami.
• Išbandykite meditaciją, klausykite raminančių tekstų, relaksacinės muzikos.
• Jei esate tikintis, apsilankykite bažnyčioje ir pasimelskite.
• Ir, žinoma, nepamirškite kalbėtis: su artimaisiais, draugais, kolegomis, o svarbiausia – su vaikais, ramiai paaiškinkite jiems tiek, kiek jie gali suprasti pagal savo amžių.

„Garsiai išsakytos baimės, nerimas subliūkšta, neatrodo tokie baisūs. Visada galima skambinti „Jaunimo linijai“, „Sidabrinei gijai“ ir kitoms pagalbos institucijoms, kurios pasiruošusios padėti. Jei savijauta blogėja (stiprėja nerimas, liūdesys, atsiranda atkaklių kaltės, beprasmybės idėjų, trinka miegas, reaguoja kūnas), vertėtų nenumoti ranka ir pasikonsultuoti su psichikos sveikatos specialistu. Ko tikrai nereikėtų daryti, tai slopinti nerimo ir baimės, bandyti nusiraminti, vartojant alkoholį ar kitų svaiginamųjų medžiagų, užsidaryti ir nustoti bendrauti. Tai tikrai nepadės, bus tik blogiau“, – pataria A. Stankūnienė.

Darykime tai, ką kiekvienas galime

Nemažai žmonių jaučiasi kalti, padarę ne viską, ką galėjo. Dažnas pyksta ant Vakarų šalių institucijų, kad ilgai nebuvo imamasi priemonių tironui suvaldyti. Mums atrodo, kad ir dabar daug kas vyksta ne taip, kaip turėtų, per lėtai, dėl to žūsta nekalti žmonės, griaunami šimtmečius stovėję miestai.

„Svarbu suprasti, kad siekis pakirsti žmonių pasitikėjimą Vakarų struktūromis taip pat gali būti priešo sumanymas arba bent jau jam palanki situacija. Nepamirškime klausytis tikrų specialistų nuomonių ir tik tuomet daryti išvadas. Šiomis sudėtingomis aplinkybėmis galime dalyvauti palaikymo akcijose, pasirašyti peticijas, kad kaltieji sulauktų atpildo Hagos tribunole. Galime aukoti pinigų nuo karo kenčiančiai Ukrainai, tapti savanoriais maisto bei daiktų rūšiavimo centruose ir taip prisidėti, darydami gerus darbus“, – pasakoja specialistė.

Psichiatrė primena, kad turime nepamiršti gyventi ir savo gyvenimą, kiek tai įmanoma: dirbti, rūpintis šeima, artimaisiais ir savimi. Kiekvienas turime teisę šypsotis ir juoktis, tai gali padėti mūsų emocinei būklei.

„Neturėtume kelti sau uždavinio kažką pakeisti vieni. Tik kartu, bendromis pastangomis galime prisidėti prie to, kad karas greičiau baigtųsi, kad agresorius būtų nugalėtas ir sulauktų tinkamo atpildo, – įsitikinusi A. Stankūnienė. – Norėčiau palinkėti visiems ramybės, stiprybės, jausti atsakomybę už save, už savo artimuosius, už savo šalį.“

Pranešimas spaudai