Protmūšių generolas gyvenime – žiauriai taikus

Tiems, kurie mėgsta pasukti galvas, 32-ejų Vaidas Mažintas puikiai pažįstamas: jo balsą pirmadienio vakarais girdi ne tik Šiauliuose, bet ir kituose miestuose vykstančių „IQ kovų“ dalyviai. Šį kartą jis atsidūrė neįprastoje – atsakančiojo, o ne klausiančiojo – vietoje.

Nuo studentų iki visos Lietuvos

– Vaidai, kaip prasidėjo tavo, kaip protmūšių organizatoriaus, kelias?

– Anksčiau dalyvavau universitetinėse lyderių kovose, kur atstovavau savo universitetui. Ten žaisdavo komanda prieš komandą, o aš galvojau, kaip padaryti, kad jų galėtų dalyvauti daugiau. Pamačiau Roberto Petrausko kovas, surinkau komandą, dalyvavau ten.

Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakultete buvau neakademinės veiklos vicepirmininkas. Viskas prasidėjo nuo protmūšių ten, po to peraugo į Šiaulių universiteto, tada į studentiškus protmūšius, o vėliau prisijungė ir dėstytojai. Galiausiai protmūšiai nebebuvo skirti studentams ir vyko ne tik Šiauliuose, bet ir Klaipėdoje, tada prisijungė ir Kuršėnai. Teritorija plečiasi iki dabar.

– Kodėl nusprendei ne dalyvauti, o organizuoti?

– Man visada labiau patiko kažką organizuoti. Universitete darydavome ir krepšinio, ir boulingo, ir stalo teniso turnyrus, pagalvojau: kodėl negali ne tik sportas būti, bet ir protmūšis? Nuėjau pas dekaną: „Laba diena, noriu tokį dalyką daryti.“ Dvejus metus buvo nemokamai – iš idėjos. Dirbau, mokiausi, dariau klausimus, vedžiau protmūšius.

„Jei pats gaminu batus, neisiu į parduotuvę nusipirkti“

– Ar tai pagrindinė tavo veikla?

– Taip. Protmūšių organizavimas užima labai daug laiko. Visiems atrodo, kad čia nieko – sukurti, padaryti. Daug sudaro privatūs protmūšiai – juos ypač mėgsta įmonės prieš Naujuosius metus.

– Nepasiilgsti dalyvavimo žaidimuose?

– Ne. Jei pats gaminu batus, neisiu į parduotuvę nusipirkti. Man labiau patinka organizuoti, o ne dalyvauti.

Be to, pradėjus organizuoti, dalyvavimas ėmė kliudyti: sukurdavau klausimą ir galvodavau: „Ar buvo toks, ar čia pats sugalvojau?“ Net ir per televiziją žiūriu žaidimus tik tada, kai kuris nors „protietis“ praneša, kad dalyvaus. Todėl galiu drąsiai pasakyti, kad klausimų nekopijuoju.

Būna, kad parašo, jog pas mane toks klausimas buvo prieš mėnesį, o dabar – kitame žaidime. Arba atvirkščiai. Kažkam tiesiog atėjo tokia pati mintis. Žiniasklaida ta pati, visi skaitome tą patį, tai jeigu dviem galvoms gimė panašus klausimas, pamačius naujieną apie karalienę Elžbietą II, tai ir gimė. Tik nežinia, kuris anksčiau įdėsime.

Kritika – naktį telefonu

– Kaip gimsta klausimai?

– Kažką pamatau, išgirstu, užkliūva ir rašausi telefone, automobilyje turiu ir bloknotą. Užsirašau tik mintį. Po to skiriu kokį nors vakarą, atsisėdu ir apdirbu tas mintis. Bet būna ir taip, kad žiūriu televiziją ir galvoju: „Aš dabar galėčiau kurti.“ Pradedu save graužti. Iš manęs juokiasi, kad tai yra liga.

Sukurti lengvą klausimą užtrunku 10 sekundžių. Jei bus daug lengvų klausimų, silpnesnės komandos džiaugsis, surinkusios daugiau taškų, bet lyderiams bus neįdomu. Nenoriu, kad būtų labai lengva. Tada jaučiuosi neatidirbęs savo darbo.

Kai sukuriu gerą klausimą, savimi džiaugiuosi. Turiu jų prikūręs į priekį, bet būna, kad ir dvi savaites nesukuriu nė vieno, tada archyvai senka.

– Ar sulauki kritikos?

– Kritikos daug nesulaukiu – per mėnesį būna koks nors vienas klausimas, dėl kurio man į akis pasako. Tai dažniausiai būna naktį telefonu: „Aš esu toks ir toks, mokiausi to ir to ir tikrai žinau.“ Per 11–12 metų buvo gal 5 klausimai, kuriuos iš tikrųjų reikėjo anuliuoti.

Dažniausiai kritikuoja, nes neįsiskaito į klausimus. Nesmagiausia, kai man nori gerklę perkąsti. Įrodau savo teisybę, bet kai kurie vis tiek nesutinka, įsižeidžia, tada šūdinai jaučiuosi. Bet tai trunka valandą–dvi.

„Turiu mėgstamų komandų“

– O kas tavo darbe smagiausia?

– Smagiausi yra sezonų uždarymai. Atvažiuoja tie, kurie nori susipažinti ir pabūti kartu. Jeigu koks nors vedėjas suserga, kitą dieną važiuoju į tą miestą vesti protmūšio. Susirenka labai įdomių žmonių, smagu susipažinti.

Į protmūšius renkasi pačių įvairiausių žmonių – nuo gangsterių-reperių iki pensininkų. Naujojoje Akmenėje yra Trečiojo amžiaus universiteto komanda. Yra komanda, kur susirenka 17 žmonių prie vieno stalo. Iš tiesų jiems reikia sujungti du. Yra komanda, kurioje žaidžia tėtis, dukra ir jos draugai. Kitoje komandoje žaidžia visa šeima.

– Ar pats sergi už kurią nors komandą?

– Turiu mėgstamų komandų. Nėra taip, kad už jas sirgčiau. Aš tik sergu, kad kuo daugiau komandų iškovotų prizų. Kai komanda laimi, padidėja jų lankomumas, įsitraukimas ir azartas.

– Ar yra konkurencija tarp skirtingų lygų?

– Niekada jos nesupratau. Jeigu mano protmūšis vyksta pirmadienį, tai mano konkurentai yra pirmadieniniai protmūšiai. Jeigu vienas protmūšis pirmadienį, o kitas – antradienį ar trečiadienį, tai mes ne konkurentai. Dauguma komandų dalyvauja ne viename žaidime.

Lietuvis darvinistas

– Kokių turi pomėgių?

– Mėgstu vandenlentes: įsikabini į lyną, atsistoji ant lentos ir čiuoži, mokaisi per figūras šokinėti, daryti triukus. Pradėjau praeitą sezoną, bet buvau išsinarinęs koją, tai pradėjau vėlai. Šį sezoną čiuožinėju. Mūsų sezonas – tik 4 mėnesiai. Kitą sezoną gal bandysiu ir varžybose dalyvauti, jeigu per žiemą pasieksiu savo sportinę formą.

Kokio tik sporto nesu išbandęs – žaidžiau ir futbolą, ir krepšinį, ir lėkščiasvydį. Dabar jau mąstau apie riedlentę. Kažkada ir žvejoti mėgdavau. Dabar nebepatinka monotonija – atsisėdi ir lauki. Jau geriau su žmona keliaujame kokiu nors pažintiniu taku, nors ir tuo pačiu 50 kartą – vis tiek kas nors kitaip.

– Esi kilęs iš Raseinių. Save laikai šiauliečiu ar raseiniškiu?

– Buvau į Raseinius grįžęs pagyventi porą metų dėl verslo, nes labai gera lokacija – Lietuvos vidurys, šalia autostrados. Mažas miestelis, nėra ką veikti. Šiauliai daug geriau. Save laikau lietuviu.

– Ar esi laimingas?

– Aš žiauriai laimingas ir žiauriai taikus žmogus. Turbūt vienintelis įvykis, kai ašaros kaupėsi akyse, buvo karas Ukrainoje. Ką tik praėjome vieną pragarą – COVID-19 pandemiją, dabar kitas prasidėjo. Visas pasaulis eina velniop. Šiaip esu labai nejautrus: gali kas nors numirti, gali mano katiną nutrenkti – aš suprantu, kad tai yra gyvenimas, likimas, taip turėjo nutikti. Religija netikiu, bet tikiu, kad kažkas yra. Netikiu, kad kažkas mus sukūrė ir sėdi ten. Darvinistas esu.

Ko nežino protmūšių generolas?

– Dar vienas klausimas: jei prieš 6 000–10 000 metų Antanas Šabaniauskas būtų kūręs dainas, jis nebūtų parašęs garsiojo fokstroto apie Marytę. Kodėl?

– Nežinau tos dainos.

– Apie Marytę mėlynakę – tuo metu dar mėlynakių nebuvo.

– Taip. Viskas prasidėjo nuo rudaakių, tik po to keitėsi. Yra teorija, kad iš pradžių buvo tik juodaodžiai. Kai iš Afrikos tautų lopšio išėjo, oda šviesėjo, nes Šiaurėje nebegavo tiek saulės.

– Ko dar – be A. Šabaniausko dainų – nežino Vaidas Mažintas?

– Daug ko. Būna, kad žinau, jog žinau, skaičiau, bet neatsimenu. Kartais rodau į kokį nors rankšluostį ir negaliu pasakyti to daikto pavadinimo. Kartais turiu pagalvoti, kiek man metų. Tie paprasti gyvenimiški dalykai išeina. Žmona juokiasi, kad be jos neišgyvenčiau. Galvoje daug faktų, bet šiaip labai daug ko nežinau. Turiu orientuotis ne į vieną dalyką, o į viską. Žiauriai sunku, bet įdomu.

Sudėtinga ir tai, kad vienas dalykas dažnai prieštarauja kitam, ypač kalbant apie religiją, karus. Vieni parašo vienaip, kiti kitaip – kuriuo tikėti? Viskas įdomu, norėčiau žinoti daugiau.