Prof. Jelena Čelutkienė: „Užaugau iki kitos pozicijos ir nusprendžiau išbandyti jėgas“

Prof. Jelena Čelutkienė: „Užaugau iki kitos pozicijos ir nusprendžiau išbandyti jėgas“
Šiauliai
Zita Katkienė Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  Etaplius.lt

Vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui, kuriame dirbantiems medikams tenka gydyti išskirtinį žmogaus organą – širdį, nelengvas, tačiau įdomus darbas. Prof. Jelena Čelutkienė, gavusi pasiūlymą vadovauti šiam centrui, nusprendė išbandyti savo jėgas administraciniame darbe. Nors nutraukti sąsajų su Vilniumi, kuriame lieka šeima, lieka darbas Universitete, profesorė nežada, tačiau sukaupta profesinė, administracinė ir visuomeninė patirtis išugdė pojūtį, kad nori ir gali ne tik gydyti, bet ir organizuoti kolektyvo darbą, ieškoti racionalios vadybos, kurti geresnę paslaugų kokybę. Apie gyvenimo kelią, akademinę veiklą ir karjeros galimybes kalbamės su laikinai Širdies ir kraujagyslių centro vadovės pareigas einančia prof. gydytoja kardiologe Jelena ČELUTKIENE:

- Profesinio kelio pasirinkimas labai dažnai lemia gyvenimo sėkmę. Ar pasitvirtino ši teorija Jums, pasirinkus gydytojos kelią?

- Gimiau Vilniuje, mokyklą baigiau aukso medaliu. Kai reikėjo rinktis profesiją, turėjau draugų, kurių nuomonė man buvo svarbi. Jie sakė kad inteligentiškiems žmonėms yra tik dvi profesijos: mokytojo ir gydytojo. Aš tuo patikėjau. Mokytojo darbas nesuviliojo ir pasirinkau gydytojo kelią. Mano šeimoje medikų nebuvo, tik močiutė dirbo slaugytoja. Po mokyklos įstojau į Kauno medicinos institutą, rusakalbių grupę. Per metus pavyko pramokti lietuvių kalbą ir nusprendžiau tęsti studija lietuvių kalba. Po metų įstojau į Vilniaus universiteto medicinos fakulteto gydomąją specialybę. Visada buvau tikra savo pasirinkimu ir profesinė sėkmė visada mane lydėjo.

- Kodėl rezidentūros studijoms pasirinkote kardiologiją?

- Buvo toks įdomus likimo nukrypimas. Kai po bendrųjų studijų reikėjo rinktis specialybę, draugai ir pažįstami rekomendavo rinktis reabilitologiją – tinkamą moteriai specialybę. Aš mokiausi antroje laidoje, kai prasidėjo rezidentūra. Tuometinis prodekanas Aleksandras Laucevičius buvo atsakingas už rezidentūros studijas. Ėjau kalbėtis su juo, klausiau nuomonės dėl reabilitologijos rezidentūros. Profesorius, pats būdamas kardiologu, patarė rinktis kardiologiją. Tai buvo didelio autoriteto pasiūlyta idėja ir aš nusprendžiau, kad reikia klausyti tokio autoriteto. Kurį laiką galvojau, kad medicina gal ir nebuvo mano prigimtinis pasirinkimas. Tenka didelė, sunki fiziškai ir psichologiškai atsakomybė. Taip atrodė, kad mediko kelias – sunkesnis profesinis kelias, nei daugelio kitų. Bet kai pakalbu su kitų profesijų žmonėmis, suprantu, kad jų profesija taip pat nelengva ir sudėtinga. Kalbant apie kardiologiją – šio pasirinkimo niekada nesigailėjau. Kardiologija niekada nenuvylė, niekada nebuvo nuobodi, niekada nebuvo neįdomi.

- Kokiose veiklose teko įsitvirtinti ir išmėginti savo jėgas, įgijus gydytojo kardiologo diplomą?

- Iš karto po studijų pradėjau dirbti Santaros klinikų Kardiologijos centre. Pirmiausia dirbau Priėmimo skyriuje, kuriame darbas ypač ekstremalus, nebuvo lengva, nes visada įtampa. Po to praėjo metai, dirbant Intensyviosios terapijos skyriuje. Šiuose skyriuose buvo daugiau naktinių budėjimų, skubaus darbo, tad ir streso buvo iš tiesų daug. Atsiradus galimybei dirbti labiau planinį darbą, tuo ir pasinaudojau, perėjau dirbti į Krūvio mėginių laboratoriją, o dar vėliau ir – į Konsultacijų polikliniką. Buvau viena iš iniciatorių teikti specializuotas širdies nepakankamumo paslaugas ir kurti širdies nepakankamumo kabinetus Lietuvoje. Šių kabinetų steigėja yra Sveikatos apsaugos ministerija. Iki šiol vyksta kabinetų plėtros Lietuvoje projektas, aktyviai jame dalyvauju, bendradarbiauju. Pradėjus kurti specializuotą pagalbos mechanizmą pacientams, sergantiems širdies nepakankamumu, buvo paruošti kardiologai ir slaugytojai, kurie specializuotųsi dirbdami su širdies nepakankamumu sergančiais pacientais, būtų susipažinę su geriausia užsienio šalių patirtimi.

- Dirbdama įgijote ne tik įgūdžių, patirties, bet ir mokslų daktarės vardą. Gal mokslininkės kelias – dar vienas Jūsų pašaukimas?

- Mokslinis kelias labiau atitinka mano prigimtį, visada buvo įdomi ir visada traukė mokslinė veikla: tyrimai, analizės, skaitymas, rašymas, tiriamasis darbas. Disertaciją apie krūvio mėginių naująsias technologijas, diagnozuojant išeminę širdies ligą, apgyniau 2003 metais. Tuomet buvo pradėtas taikyti naujas ultragarsinis metodas, kurį viena pirmųjų pradėjau naudoti. Tai buvo susiję su mano tiesioginiu darbu. Dariau ultragarsinius mėginius, surinkau rezultatus iš tų duomenų ir parengiau disertaciją, kurią apgynusi įgijau medicinos mokslų daktarės vardą.

- Jums tenka ir didžiulis akademinio bei visuomeninio darbo krūvis. Kokie tai darbai?

- Dalis mano laisvalaikio skiriama akademiniam darbui. Dabar dar tęsiu mokslinius darbus, vadovauju kelioms doktorantėms, drauge vykdomi moksliniai projektai, nemažai laiko skiriu mokslinių straipsnių rašymui, nemažai dalyvauju tarptautinėse mokslo grupėse. Visuomeninio darbo krūvis taip pat nemažas. Dirbu Europos kardiologų draugijoje, kur yra labai daug iniciatyvų. Trečius metus esu Lietuvos kardiologų draugijos prezidentė, kam taip pat tenka skirti labai daug dėmesio, nes labai daug visuomeninės veiklos. Prezidentas yra renkamas ketveriems metams (2+2). Darbo daug, kiekvieną mėnesį mes organizuojam vienokią ar kitokią konferenciją, daug bendradarbiaujame su Sveikatos apsaugos ministerija. Dirbti tenka ir su teisės aktais, tvarkos aprašais, užklausomis dėl vaistų kompensavimo, daug sąveikos su Europos kardiologų draugija. Veikla labai aktyvi, stengiamės ir naujienlaiškius išleisti savo nariams, reikia tobulinti ir pačią struktūrą, organizaciją, kurti tinklalapį, tad darbų tikrai yra daug.

- Kas paskatino imtis dar vienos atsakomybės – vadovauti Širdies ir kraujagyslių centrui?

- Pajutau tarsi savo subrendimą administraciniam darbui – vadovauti širdies ir kraujagyslių centrui. Savaime atėjo supratimas, kad noriu atlikti ne tik gydytojo darbą, bet ir bandyti organizuoti kolektyvo darbą, ieškoti racionalios vadybos, geresnės paslaugų kokybės. Apjungdama akademinę, visuomeninę, praktinę, klinikinę karjerą kartu, pajutau, kad išaugau iki kitos pozicijos ir noriu išbandyti savo jėgas kaip administratorė. Tikėdamasi šią svajonę realizuoti, dalyvavau konkurse į Santaros klinikos Kardiologijos centro vadovo pareigas. Buvo du kandidatai, bet laimėjo dabartinis vadovas. Toliau dirbau tą patį darbą Santaros klinikose, buvau atsakinga už Krūvio mėginių laboratoriją, kur dirbau vyresniojo kardiologo pozicijoje. Dirbau ir Konsultacijų poliklinikoje. Vieną dieną į klinikas atvyko naujasis Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Mindaugas Pauliukas. Susipažinom. Jis pasiūlė šioje ligoninėje išbandyti savo jėgas ir sutikau.

- Šis sprendimas keičia Jūsų gyvenimą. Ar nebaugina permainos?

- Labiau baugina kaip mano šeimos gyvenimas reaguos į permainas ir kaip keisis, kai dalį savaitės reikės praleisti Šiauliuose, o šeima – vyras su dukra lieka Vilniuje. Be to lieku dirbti Vilniaus universitete, ten esu profesorė, mokslo darbuotoja, lieka studentų mokymas.

- Esate karjeros ir veiklos moteris, tačiau skyrėte laiko ir šeimai. Kaip suderinate darbą su žmonos ir mamos pareigoms?

- Mano užmojus ir planus visada labai palaikė vyras Remaras. Jis užaugo Šiauliuose. Mama, šviesios atminties literatūros mokytoja visada skiepijo meilę literatūrai, net romano herojaus vardu pavadino sūnų. Mes buvome grupiokai, tik Remaras pasirinko oftalmologiją, dirba farmacijos įmonėje vadybininku. Tad nebudėjo naktimis ir visada labai palaikė mano profesinę karjerą. Jam niekada nebuvo problema pabūti su vaikais, pritarė viskam, kas padeda mano veiklos tobulėjimui. Pritaria ir iki šiol, skatina ir šiuo naujuoju gyvenimo etapu. Šeimą sukūrėme studijų metais. Pirmasis sūnus gimė dar studijuojant, Simui jau 32-eji metai. Jis pasirinko filosofiją. 1997 metais gimė dukros dvynukės Kamilė ir Paula. Gimė labai mažo svorio. Kaip neretai ir nutinka dvynukų porose, vienam diagnozuojamas autizmo spektro sutrikimas. To neišvengė mūsų Paula. Mergaitė labai graži, labai gera, bet gyvena su mumis. Paula lankė bendrojo lavinimo mokyklą, bet buvo nelengva - teko keisti mokyklas dėl patyčių, bet niekada duktė nebuvo kokioje specialioje ugdymo įstaigoje. Gimus dukroms turėjau dviejų metų vaikų auginimo atostogas. Auginant tris vaikus jau buvo mažiau naktinių budėjimų. Laisvalaikiu su šeima mėgstame keliauti, lankytis muziejuose, domimės menu. Gal būt tai paskatino Kamilę studijuoti meno istoriją, kultūros politiką. Labai daug su vaikais ir su mano tėvais domimės menu, kinu, literatūra. Paula labai mėgsta eiti į kiną, tad visus naujausius kino filmus žiūrime su ja. Dažnai susitinkame su draugais, praleidžiame laiką sode. Bet net ir laisvalaikiu labai daug laiko skiriu moksliniams darbams, darbui prie kompiuterio ir šeima mane supranta, toleruoja.

- Kokios veiklos ir kokių užduočių pirmiausia imsitės, pradėjusi vadovauti Respublikinės Šiaulių ligoninės Širdies ir kraujagyslių centrui?

- Supratau, kad Širdies ir kraujagyslių centre yra tokia nuostata, kad vadovas nebūtų vien administratorius, bet dirbtų ir gydomąjį darbą. Mano manymu vadovui prisidėti prie praktinio darbo yra labai tinkamas sprendimas. Dar tikiuosi teikti širdies nepakankamumo konsultacijas. Centre dirba apie 20 kardiologų, pora intervencinių radiologų. Medikų darbo krūvis šiek tiek per didelis. Šiandien antroji darbo diena, tad stengiuosi kuo daugiau išsiaiškinti, suprasti: užsirašau daug klausimų, pasiūlymų, sprendimų, problemų. Tiriame galimybes pakviesti specialistų iš regionų: vienus kalbinsime grįžti, kitus atvykti dirbti į Šiaulius. Jau šią veiklą pradėjome ir tikimės gerų rezultatų. Svarbu išsiaiškinti eilių pas konsultantus priežastis. Užsakiau ataskaitas dėl eilių, nes kol kas tik iš televizijos žinau, kad jos yra. Suprantu, kad viena iš užduočių bus surasti būdų tas eiles mažinti. Manau tai daryti ne vien didinat personalo skaičių, bet ir ieškant būdų, kaip racionaliau organizuoti darbą. Ir man tos užduotys labai įdomios. Dar ankstoka sakyti, kad viskas bus gerai, bert antrą dieną jaučiuosi neblogai, gal net ir suradusi savo vietą.

- Dėkoju, profesore, už skirtą laiką.