Prisiminta po daugelio metų...

Po daugelio metų, pernai gruodžio 20-ąją, Izabelei Vilkienei įteiktas Laisvės kovų Didžiojo kryžiaus ordinas.

Psk. Jonas Valenta, 1917 m. gimęs Marijampolės valsč. Trakiškių kaime, okupavus Lietuvą bolševikams, pasirinkęs Čempiono slapyvardį 1944 metų rudenį žengė pirmuosius partizano žingsnius. Priklausė Sakalo kuopai, buvo 2-ojo būrio vadas. 1945-11-27 vadovavo kautynėse su stribais Dambraukos kaime, Marijampolės valsč. 1947 m. pavasarį paskirtas Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės štabo Rikiuotės skyriaus viršininku. Nuo 1948 m. pradžios štabo Ūkio skyriaus viršininkas. Nuo 1949 m. gegužės mėn. Vytauto rinktinės Rikiuotės skyriaus viršininkas. Nuo rugpjūčio 1 d. pervestas į Geležinio Vilko rinktinę ir paskirtas jos vadu. Žuvo išduotas 1949-11-14 Prauniškės k. (dabar Klebiškis) Šilavoto valsčiuje.

1946 m. rudenį Geležinio Vilko rinktinės Štabo rikiuotės skyriaus viršininkas Čempionas, 2-os kuopos vadas Pjūkas ir 3-ios kuopos vadas Kairys Prienų šilo pakraštyje eigulio Viktoro Vilko sodybos gyvenamajame name po grindimis įsirengė slėptuvę. Čia buvo atsarginė rinktinės štabo slėptuvė.

1949 m. rugpjūčio 1 d. rinktinės vadu paskirtas kpt. J. Valenta-Čempionas įsikūrė šioje slėptuvėje.

Kelias dienas štabo būstinėje ilsėjosi štabo nariai Rytis, Žaibas ir Lapinas. Lapkričio 13-osios vakare iš Vilkų sodybos jie išėjo. Pasiliko Čempionas vienas, peržiūrėjo štabo dokumentus, nutaręs kitos dienos vakare kuriam laikui išeiti iš šios būstinės, nes buvo suimti du partizanai, kurie žinojo šią vietą, todėl likti čia buvo pavojinga.

Vadas sulaukė tik lemtingojo tragiško ryto. Suimtas Petras Mockapetris-Kairys palūžo, ir lapkričio 14-osios rytą čekistinė grupė apsupo Vilkų sodybą. Išgirdęs grasinimus namų šeimininkei „banditų“ išperai Izabelei Vilkienei Čempionas suprato, kad slėptuvė išduota. Pradėjo naikinti dokumentus, o atsiųstam šeimininkui pasakęs: „Nepasiduosiu“ nusišovė. I. Vilkienė, pamačiusi ištrauktą iš slėptuvės kruviną Čempioną ir vis dar čekistų spardomą savo vyrą, labai išsigando. Ketverių metukų dukrelei Danutei liepė bėgti pas močiutę, o pati pasileido bėgti norėdama, kad nušautų. Bėgančią baudėjai pagavo ir laikydami rankas, kojas suspardė taip, kad ji jau nieko nejautė. Vilkienė atsipeikėjo, bet atsikelti nepajėgė.

Gyventi namuose jau negalėjo. Vyrą nuteisė ir išvežė į Karagandos lagerius, o ji ėjo per žmones. Kas priėmė, o kas ir ne. Mažoji Danutė slėpėsi atskirai, nes mama bijojo, kad neišvežtų drauge į Rusijos lagerius, o ten atskyrę Danutę apgyvendintų vaikų namuose ir gal niekad nebūtų radusi, kaip ir daugelio kitų vaikų.

Agentai suuodė, kad Vilkienė atgijo, ir pradėjo jos ieškoti.

Kiek ši dabar jau 97 metų moteris iškentė, sunku suvokti.

1957 m. grįžo jos vyras. Per didžiausius vargus šeima galėjo gyventi visi drauge. Danutė mokėsi, nors dažnai buvo užgauliojama. V. Vilkas mirė 1988 m. Izabelė liko užmiršta su savo baisiai žiauriais išgyvenimais. Atėjo Atgimimas, bet jos niekas neprisiminė.

2017-12-20 mano rūpesčiu Lietuvos atsargos karininkų sąjungos Marijampolės skyriaus vadas Anicetas Varnas įteikė Izabelei Vilkienei Laisvės kovų Didžiojo kryžiaus ordiną, o atkurtos Tauro apygardos vadas kpt. Gediminas Dapkevičius – padėkos raštą. Nuoširdžiai dėkojo Jono Valentos sūnėnas Gintautas su savo sūnumi, įteikdami jai puokštę gėlių.

Nors pavėluotai, bet maža džiaugsmo kibirkštėlė sužibo Izabelės Vilkienės akyse, skruostu nuriedėjo ašara. Dėkojame Jums, Izabele, linkėdami sveikatos.

Alva SIDARAVIČIENĖ

Lietuvos laisvės kovos atkurtos Tauro apygardos tarybos narė

Nuotrauka iš asmeninio autorės albumo

Nuotraukoje - Izabelė Vilkienė (dešinėje) su dukra Danute prie namo, kuriame nusišovė partizanas Čempionas.