Prisiminimai apie žvaigždes ir dulkes

Prisiminimais į praeitį grįžti malonu. Ypač jei už tavo nugaros kažkiek metų. Kai sensti, anų dienų prisiminimai tampa įdomūs. Pastarąją savaitę į praeitį grąžina Lietuvos televizijų rodomi kino filmai. Kad ir Vudžio Aleno „Prisiminimai apie žvaigždes ir dulkes“.

Pagrindiniam filmo herojui režisieriui nesiseka sukurti jokio įdomesnio kino filmo, tačiau populiarumą jam grąžina rodoma senų jo režisuotų kino filmų retrospektyva. Jis visas grimzta į praeitį: prisimena ryšius su trimis savo gyvenime sutiktomis moterimis ir kitus mielus dalykus. Gi labiausiai nostalgiškas iš visų kino filmų S. Kubriko „Švytėjimas“ su Džeku Nikolsonu pagal S. Kingo romaną. Veiksmas vyksta kalnų viešbutyje „Overlook“ („Panorama“). Jis yra aukštai kalnuose, žiemą neprivažiuojamas, be to, jame vaidenasi. Torensų šeima savo noru užsidaro viešbutyje žiemai, mat šeimos galva Džekas čia gavo prižiūrėtojo darbą. Viešbutyje dedasi keisti dalykai, dabartis pinasi su praeitimi, su mistika. Štai viešbučio restorane groja muzika, aplink vaikšto žmonės. Kažkada taip yra buvę. Gyvenimas po gyvenimo.

„Sutrikusioje mafijoje“ žaviesi Robertu de Niru, o dar vėl pradėtas rodyti Davido Lyncho „Tin Pyksas“ papildo šaunią puokštę jau matytų, bet puikių filmų. Didžiuosiuose ekranuose rodomas „Kurskas“ irgi nukelia dviem dešimtmečiais atgal, tiesa, tai skaudūs prisiminimai, tačiau jų pamiršti negalima. 2000-ųjų rugpjūtį rusų atominį povandeninį laivą „Kursk“ ištinka katastrofa. Po sprogimo likę 23 jūreiviai nesulaukė pagalbos.

Jau antrą savaitę skaitau J. Baltušio „Vietoj dienoraščio. 1970–1975“. Jei prieš trisdešimt metų kas nors būtų pasakęs, jog kada nors skaitysiu Baltušį, būčiau atsakęs, jog niekados šito nebus. Nustebau, jog Baltušis didelis A. Solženicyno vertintojas ir gerbėjas ar dėl jo pasisakymo apie knygą „Lietuvos plakatas“, kur spausdinamuose prieškario plakatuose užtrintas Lietuvos herbas Vytis. Šito net nežinojau. „Bailių darbas“, – drąsiai konstatuoja autorius.

Nors kai kur autoriaus samprotavimai man nėra mieli. Kad ir apie hipius: „Apžėlę, purvini, susmirdę. Praeivius girdėjau piktinantis, kodėl milicija netvarko šitų „išsigimėlių“.“ Ypač autorių piktino hipiai, susėdę ant paramos tilto per Ronžę Palangoje. O man tai buvo mieliausia vietelė.

Tas prakeiktas nuolankumas

Juozas Baltušis rašo nusivylęs „Dėdžių ir dėdienių“ ekranizacija. Filme, kuris vadinosi „Tas prakeiktas nuolankumas“, anot jo, visiškai nutolta nuo Vaižganto: „Imti klasikų kūrinius ir juos pertempinėti ant savo kurpalio chuliganizmas, jeigu ne blogiau.“ Dienoraščio autorius pasipiktinęs „Tiesos“ redaktoriumi A. Laurinčiuku, kuris leido pagrindiniame šalies dienraštyje spausdinti D. Šniuko liaupses šiam filmui. Toliau jis dalijasi tokiomis mintimis: „Literatūra ir menas“ taipogi įsidėjo straipsnį apie tą filmą, autorius S. Macaitis, gana pokvailis vyrukas, plius – alkoholikas, kaip ir visi girtuokliai besidedąs labai įmantriu ir gudresniu už kitus. Tačiau šį kartą jis pasirodo daug protingesnis už Domą Šniuką, „Tiesos“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotoją, nors taipogi gina kinošnikų teisę šeimininkauti klasikų veikaluose.“

Kliūva nuo J. Baltušio ir V. Petkevičiui, ir E. Mieželaičiui, ir M. Sluckiui, kuris, anot Baltušio, „rašo taip vadinamus romanus“, ir ne vienam ano laikmečio žymiajam. Prisimenamas P. Cvirkos 60-mečio minėjimas Vilniaus profsąjungų rūmuose. Juozas Baltušis buvo vienas iš kalbėtojų. Jį nustebino pilna salė jaunimo, tačiau baisiai nepatiko po minėjimo grupės „Dobilas“ koncertas su, anot jo, zyziančiomis gitaromis. Įterpsiu, jog tuo metu Kaune populiariausios grupės buvo „Kertukai“ ir „Gintarėliai“, o Vilniuje – „Gėlių vaikai“ ir „Dobilas“. Rašytojui buvo paaiškinta, jog jeigu nebūtų šio koncerto, niekas į minėjimą nebūtų susirinkę.

Gi pučiamųjų orkestro „Trimitas“ koncerte 1972 metais, skirtame Didžiojo Spalio metinėms, rašytojas prisimena gana linksmą įvykį. Orkestras atlikdavo estradinę ir klasikinę muziką. Estradai atstovavo solistai V. Rakauskaitė, O. Valiukevičiūtė ir A. Lemanas, klasikai – operos dainininkas V. Rubackis. Tai buvo linksmas žmogelis. Didoku pilvu, klišomis kojomis, bet savo tuos trūkumus jis ne slėpė, o dar labiau demonstruodavo, visus tuo pralinksmindavęs. Žydų humoras gana puikus. Ir štai pranešėja deklamuoja V. Montvilos „Ateina genijai ir vėl išnyksta, atėjo Leninas – visiems laikams“ ir tuo metu scenon krypuodamas įžengia žemas, plikas, atkišęs apatinę lūpą ir pilvuką V. Rubackis. Tiesa, Vladimiras Rubackis – Mūzos Rubackytės tėtis.

Prisiminimai apie du teatrus

Bet labiausiai J. Baltušį gerbiu už jo drąsius pasisakymus. Aišku, tuomet jie nepasirodė, gulėjo šiame dienoraštyje, tačiau, kad jis jau taip mąstė, yra daug. Apie Justą Peleckį: „Klausiausi andai jo kalbos per Maskvos televiziją ir gėda pasidarė man: tvirtina žmogus, kad mes, lietuviai, visiškai neturime kuo pasididžiuoti, mūsų tautos pasiektais laimėjimais iki tarybinių laikų. Ar taip jau ir neturime? Gėda taip kalbėti. Gal daugiau negu gėda. Tai įžeidimas visiems šviesiems mūsų tautos protams, rašytojams, mokslininkams, meno, muzikos, architektūros žmonėms, mūsų tautos įžeidimas. Kaip beversi, o Lietuva atidarė savo universitetą keliais šimtmečiais anksčiau už rusus, kurie nūnai prikištinai giriasi atnešę mums kultūrą. Kokią jie kultūrą nešė, matyti iš istorijos faktų. Ne kas kitas, o gubernatorius Novosilcevas uždarė Vilniaus universitetą, rusų caras draudė spaudą, tūkstančius lietuvių trėmė į Sibirą...“

Savo gyvenimo palydovės aktorės Monikos Mironaitės dėka ir po pasisėdėjimų su kitais teatro žmonėmis užrašyta daug prisiminimų apie teatrą. Rašytojo įspūdžiai po apsilankymo Vilniaus akademiniame dramos teatre: „Monikai paprašius, žiūrėjome abu Čingizo Aitmatovo inscenizuotą apysaką „Fudzijamą“. Pastatymas beviltiškas, aktoriai nesuradę jokio kontakto tarpusavy: du kalbasi, kiti – ilsisi. Režisieriaus pozicijos – jokios. Dekoracijos klaikios. Dar sykį įsitikinau, kad Vancevičius – beviltiškas „bezdarj“, joks teatro režisierius, joks menininkas apskritai. Kultūringoje visuomenėje seniai būtų išvytas iš visur. Mūsuose – remiamas galingų „pečių“, žmonos sesers Drobnienės-Kupstaitės, ne mažesnės „bezdarės“.“

O štai prisiminimai apie Šiaulių dramos teatrą šviesesni: „Žiūrėjau repeticiją: Balio Sruogos „Pajūrio kurortas“. Nuostabu. Kaip žinia, ši didžiojo mūsų dramaturgo pjesė bene silpniausia iš visų. Tačiau režisierė Aura Ragauskaitė paėmė svarbiausią tekstą iš „Dievų miško“, įvedė tris skaitovus ir išėjo tikras stebuklas. Spektaklis sukrečia šiurpu. Daug nuostabių režisūrinių atradimų. Mataitienės dekoracijos reto įspūdingumo. Netrukus premjera. Gimsta tikrai kažkas nuostabaus. Džiugu.“

Revizorius niekada nevėluoja

Lietuvos nacionalinis dramos teatras kovo 17 d. Šiaulių dramos teatre rodė režisieriaus Jono Vaitkaus pastatytą K. Binkio pjesę „Atžalynas“. Galvojau, kaip atrodys daugiau nei prieš 80 metų parašyta pjesė šiandien. Pasiteisino pjesės režisieriaus žodžiai, jog šis kūrinys tai pavasarinis lietus, grąžinantis prie dalykų, kuriuose išlikusi vertybių dvasia. Be abejo, paprastutis pjesės turinys visiems žinomas: be kaltės apkaltintas jaunuolis neatsižada vertybių ir nesiliauja tikėti gyvenimu ir kitais žmonėmis. Kai kur pjesės žodžiai atrodo pernelyg sentimentalūs, tarsi iškrintantys iš šiuolaikinio pasaulio konteksto, bet juk bėgs amžiai, keisis kartos, o visad bus aktualūs pagarbos ir meilės žodžiai, nepritarimas melui ir neapykantai.

Kovo 27-oji – Tarptautinė teatro diena. Šiandien vakare Šiaulių dramos teatre renkasi visos Lietuvos teatro žmonės į „Auksinių scenos kryžių“ įteikimo ceremoniją. O šiauliečius teatralus sveikinome kovo 23 d., kada buvo rodomas N. Gogolio „Revizorius“. Premjera. Gal dešimt šios pjesės pastatymų teko matyti. Labiausiai patiko kažkurio Vengrijos teatro, kai šį spektaklį jie rodė teatrų festivalio LIFE Vilniuje metu (įdomu, jog spektaklis buvo vaidinamas vengrų kalba, niekas nevertė, bet visi viską suprato), o nepatiko Maskvos satyros teatro, net Širvintas ir Deržavinas (Bobčinskis ir Dobčinskis) „nepagavo“. Šiauliečių pastatymas dar turėtų susigulėti mano galvoje, bet kad „Revizorius“ atkeliavo į Šiaulius – labai gerai. Pačiu laiku.