„Pri­mirš­ti teks­tai“. Žmo­giš­ko­jo vei­do po­stmo­der­niz­mas

Nuo lapk­ri­čio 4 d. LRT pra­dėjo ro­dy­ti re­ži­sie­riaus Gia­co­mo Bat­tia­to se­rialą pa­gal Um­ber­to Eco ro­maną „Rožės var­das“. Kaž­ku­ris li­te­ratū­ros kri­ti­kas šio kūri­nio fi­lo­so­finę gelmę pa­va­di­no „žmo­giš­ko­jo vei­do po­stmo­der­niz­mu“. Net ne­ži­nau, ar vieną ge­riau­sių ra­šy­to­jo, se­mio­ti­ko, vi­du­ram­žių is­to­ri­jos ži­no­vo ir li­te­ratū­ros kri­ti­ko U. Eco ro­maną, pa­skli­dusį po visą pa­saulį di­des­niu nei 50 mi­li­jonų ti­ra­žu, va­din­ti fi­lo­so­fi­niu trak­ta­tu, ar is­to­ri­ne kny­ga, ar vi­du­ram­žių gy­ve­ni­mo en­cik­lo­pe­di­ja, o gal tie­siog – de­tek­ty­vu. Dar girdė­jau sa­kant, jog tai pa­pras­čiau­siai in­te­lek­tua­lus li­te­ratū­ri­nis žai­di­mas.

1387 metai. Į nuošalų Šiaurės Italijos kalnuose įsikūrusį vienuolyną dalyvauti teologinėse diskusijose tarp pranciškonų ir popiežiaus Jono XXII atstovų atvyksta įtakingas pranciškonas Viljamas ir jaunas vienuolis Adso. Naktį prieš jiems atvykstant mįslingai miršta vienuolyno brolis Adelma, vienas geriausių knygų iliustratorių (vienuolynas garsėja didžiule biblioteka). Viljamas ima domėtis keista vienuolio mirtimi, o tuo metu vienuolyne pasipila nauji nusikaltimai.

U. Eco yra pripažinęs, kad romanui jam reikėjo labai įžvalgaus seklio, kuris, jo manymu, galėjo būti tik kažkuris iš pranciškonų (kiti pasakytų, jog tam gal geriau tiktų jėzuitas). Visas reikalingiausias sekliui savybes autorius ir suteikia broliui Viljamui. Nors žudiko vardą galima pradėti nujausti gana anksti, tačiau vis tiek lauki patvirtinimo, kol Viljamas jam ištars: „Tu esi velnias.“

Į filosofines bei teologines diskusijas U. Eco iškart įtraukia ir skaitytojus. Spausdinamas vienuolyno planas su visomis celėmis, koridoriais, kitomis patalpomis, kad gali įsivaizduoti, kas kur vyko. Seriale, manau, tai bus dar aiškiau.

Tarp kitko, popiežius Jonas XXII susirašinėjo su mūsų Gediminu, ragindamas lietuvius krikštytis. O Jono vardas iki to laiko buvo populiariausias tarp popiežių, tačiau būtent po šio popiežiaus kitas Jono vardą rinkosi tik 1958 m. Ir dar įdomi detalė, kad romano herojaus Algirdo de Cluny personaže rašytojas matė bene garsiausią pasaulyje lietuvį semiotiką Algirdą Julių Greimą.

Kodėl šiandien man atrodo aktualus „Rožės vardas“? Pamąsčiau, jog gyvenimas tame nuošaliame Šiaurės Italijos kalnų vienuolyne tarsi vyksta pandemijos metu, kai esame uždaryti celėse: baimė, įtampa, laukimas kažko sukrečiančio. Ir pagrindinė mintis – kada tai baigsis?

Pavydžiu rudeniniams žmonėms

Yra žmonių, kurie džiaugiasi sulaukę rudens, anot jų, ramybės ir susikaupimo meto, kai niekur neskubama, kai gamta puošiasi lapų auksu ir laukia ateinančios žiemos, kai su visa šeima lankome mirusiųjų kapus, kai laukiame prasidedant advento. Tokius pavadinčiau rudeniniais žmonėmis. Gimiau žiemos ir pavasario sandūroje, todėl ruduo nėra mano metas. Pavydžiu rudeniniams žmonėms, kuriems žvarbūs orai, trumpėjančios dienos tampa jų savastimi. Vėlinės irgi jų, netgi visas lapkritis jiems Vėlinės, nes kiek jau per jas kalbėta apie mirusiuosius, tačiau rudeniniams atrodo, jog dar ne viskas pasakyta. Jiems visas lapkritis paženklintas laikinumo.

Prekybos centre prie kasos už vyriškio laukianti moteriškė – tarsi būtų jį apsikabinusi. Vyriškiui pirkėjos alsavimas į nugarą atsibosta ir mandagiai paprašo jos laikytis atstumo. Moteriškei nė motais. Vyriškis meta svarų argumentą: „Pasitraukite, ponia, aš sergu koronavirusu.“ Mąstė –
padės. Naivuolis. Irgi jokios reakcijos. Vyro nervai nebeatlaiko, žinia, dabar visų nervai pairę, tad jis pyktelėjęs šūkteli: „Traukis, boba, nes spirsiu.“

Dar toje eilėje pastebėjau senjorą su vienu kefyro pakeliu. Ne viruso metu tai būtų gana mielas vaizdas, bet šiandien pagalvoji – o ką jis valgys rytoj, vėl eis į parduotuvę? Na, nebent senjorai mąsto, girdi, pragyvenom sovietmetį, pragyvensim ir virusą.

Taksistas atsiprašinėja ką tik įlipusiojo į jo automobilį ir teisinasi, jog šiandien jam labai nesiseka su keleiviais, mat prieš tai keliavo kažkoks pasmirdėlis, tai automobilyje likęs prastas kvapas. Įlipusysis nuramina: „Man nesvarbu, aš jau antrą dieną kvapų nejaučiu.“

Sovietmetis kaip virusas

Gyvenimas pandemijos metu man kažkiek primena gyvenimą sovietmečiu. Gyvenome raudonojo viruso sudarkytą gyvenimą. Man iš to laikmečio prisiminė susitikimas su vienu atvykėliu iš Rusijos. Mes skundėmės, jog prekių mūsų parduotuvėse trūksta, bet tam atvykėliui, lyginant tai su savo kraštu, jų pasirodė labai daug, todėl jis padarė išvadą, girdi, pas juos nėra mėsos, trūksta ir kitų produktų bei buities prekių, nes viską iš jų išveža į Lietuvą.

Kadangi šiandien lapkričio 7-osios išvakarės, tai prisimenu, kaip 7-osios rytą visi dirbantieji, studentai, moksleiviai, apsiginklavę vėliavomis ir transparantais, privalėdavo traukti į demonstraciją. Tiesa, tas vėliavas ir transparantus nešdavę darbininkai dažniausiai gaudavo po 10 rublių. Veik kiekvieną koloną lydėdavo pučiamųjų orkestras, nes anksčiau jų buvo pristeigta visose mokyklose ir gamyklose (saviveikliniu menu buvo labiau rūpinamasi nei profesionaliu). Kolonos žygiuodavo pro miestų centruose įrengtas tribūnas. Jose stovėdavo įvairaus lygio partijos veikėjai, nusipelnę asmenys. Iš tribūnų jie rėždavo audringas kalbas. Garsinį foną sudarydavo ir patys demonstrantai: vienas kuris, stovintis tribūnoje, sušukdavo „Tegyvuoja šlovingoji Komunistų partija!“ ar panašų lozungą, o einantieji pro tribūną privalėjo atsakyti šūksniu „Valio!“

Pandemijos metu norisi šviesesnių istorijų

Štai keletas tokių. Prancūzijoje knygynai uždaryti, o maisto prekių parduotuvės veikia, tad vienas prancūzas savo knygyne šalia knygų ėmė pardavinėti konservus. Jaunas mano bičiulis paskambino visiems pažįstamiems senjorams ir pasisiūlė jiems iš parduotuvės parvežti maisto. Tik tie senjorai, tarytum tas seneliukas prekybos centre su vienu kefyro pakeliu, spyriojasi: „Nereikia, eisime pirkti patys.“ O štai senjorė džiaugiasi, kad vaikai jai dažniau paskambina, anksčiau taip nebuvę.

Ar žinote, jog pirmąjį lapkričio šeštadienį švenčiama Tarptautinė vyrų diena? 1999 m. šią šventę inicijavo Michailas Gorbačiovas, todėl lietuviai gana skeptiškai į ją žiūri, nors šią šventę patvirtino Jungtinių Tautų Organizacija Vienoje. Šiais metais kažkokių didesnių sveikinimų neorganizuosi, bet bent telefonu tai padaryti juk galima. Būtų puiku, jog moterys nustebintų vyrus ir pašviesintų pandemijos dienas.

Sūnus atveža pagyvenusį tėvą į ligoninę. Priimamajame jo klausia:

– Pižamą įdėjote?

– Taip, – atsako sūnus.

– Chalatą įdėjote?

– Taip.

– Šlepetes?

– Taip.

– Naudojamus vaistus ligonis atsivežė?

– Taip.

– Pinigų susimokėti už procedūras ligonis turi?

– Taip.

– Gerai. O kas čia šalia jūsų su baltu chalatu?

– Atsivežiau gydytoją, jeigu kartais neturėtumėte...