„Pri­mirš­ti teks­tai“. Visur gerai, bet namuose geriausia

Šiauliai

(Marymarkevich nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

154056

Kaž­kodėl šis po­sa­kis pri­mirš­tas. Pri­mirš­tas ir ki­tas – „Ma­no na­mai – ma­no tvir­tovė“. Pri­mirš­ti ir ki­ti pa­našūs. 2020-ie­ji lei­do šiems po­sa­kiams at­gim­ti. Lapk­ri­čio 7 d., pra­si­de­dant ka­ran­ti­nui, LRT lai­do­je „La­bas ry­tas, Lie­tu­va“ bu­vo klau­sia­ma, ką lie­tu­viai nu­ma­to veik­ti ka­ran­ti­no me­tu. Dau­gu­ma at­sakė, jog no­ri pa­žin­ti gamtą, tai yra vie­ni ar su šei­mos na­riais trauks į miš­kus ir pie­vas. Ki­ti sakė, kad keps py­ra­gus, skai­tys, žiūrės ki­no fil­mus. Iš žai­dimų pir­ma­vo sta­lo te­ni­sas. Nus­te­bau. Pui­ku. Aiš­ku, jei­gu bu­to dy­dis tai leid­žia.

Būdavo laikai, kai galėdavai kaimynų paprašyti parnešti iš parduotuvės pieno, paskolinti druskos, kartu švęsti įvairias šventes, žinoti, kad vieni kitų pagalbos galite paprašyti net ir naktį. Vėliau viskas keitėsi ir dauguma žmonių nebetroško bendrauti su kaimynais, o džiaugėsi galimybe, pasukę raktą durų spynoje, užsidaryti savo namuose. Šiandien, atrodo, jau norėtųsi grįžti į tuos net jau ne mūsų jaunystės, o mūsų tėvų laikus, pažįstant kaimynus ir su jais bendraujant.

Girdėjau teigiant, jog tokiu metu ypač sunku vienišiams. Šie gi sako, jog jiems tas pats, niekas nepasikeitė. Karantinas jų laikas. Bet mes vis tiek įsitikinę, kad jiems sunkiausia, ir tiek. Kalbame apie juos, gailimės. Vienišių daugėja. 1996-aisiais pasaulyje tokių buvo 156 mln., o 2019-aisiais jų jau veik 500 mln. Sovietmečiu vienišiai net turėjo mokėti mokesčius, kad yra vieni ir neturi savų vaikų.

Žodžiu, šis tekstas apie vienišius, net jį norėjau pavadinti „Karantinas vienišiams tinka“.

Vienatvėje ieškai savęs

Statistika byloja, jog vienišų moterų daugiau nei vyrų. Ryški tendencija ir ta, kad tokie žmonės gyvenimui dažniausiai renkasi didmiesčius. Tik reikia priminti, kad vyras džentelmenas neturėtų vienatvei palikti moters, turėtų ją vertinti, pasitikėti ja, nes ir šiaip gyvenime buvimas su moterimi net ekonomiškai gali praversti – moterų galvoje daugiau variantų.

Sako, kai lieki vienišas, susidraugauji su serialais. Vyrai teigia, jog serialų metu televizorių atiduoda moterims. Sakysite – kur čia vienatvė, jei serialus žiūri ne tik vienišės? Bet jei šeimos moteris valandų valandas priglunda prie televizoriaus serialų metu, manau, kad vis dėlto ne viskas toje šeimoje gerai. Vyrui čia reikėtų sunerimti, jog kažką jis daro ne taip. Nors girdėjau ir priešingą nuomonę – serialus žiūri tos moterys, kurių šeimoje vyrauja ramybė. Žodžiu, vyrui sunku suprasti moterų ir serialų santykį, o jei vyriškio laisvalaikis – serialai, aišku, jog jis tikrai viengungis.

Kita vertus, vienatvėje galima įžvelgti ir tai, kas gera. Likę vieni, mes labiau analizuojame savo elgesį, nuotaikų kaitą, labiau pastebime aplinkos grožį ar atšiaurumą. Vienatvė žmoguje pabudina atidų visuomenės ir įvairių gamtos formų bei atspalvių stebėtoją. Taigi, galima sakyti, kad žmonės vienatvėje lengviausiai gali atrasti save, sparčiau kilti tobulumo laiptais. Vienatvėje gali rasti tai, ko draugų būry beveik nėra. Aišku, iš to gali kilti ir kvailokos išvados, pavyzdžiui, kad karantinas – tai dovana.

Iš savo draugų pastebėjau, jog vienumą dažniausiai pasirenka vidutinio amžiaus žmonės. Gi senatvėje vėl nori būti apsupti klegesio. Jei kas sako, jog ne, tai meluoja. Manau, vienatvė nenugalės gyvenimo dviese. Tik nežinau, ar tai gerai, ar blogai. Jei esate vienas – kaltas tik pats. Na, dabar dar karantinas.

Ne po kiekvienu paminklu yra tvirtas pagrindas

Karantino metu vienišiai lieka vieni, kokie ir buvo, ne vienišių šeimos tvirtėja. Karantino metu žymiai sumažėja nukrypimų į kairę. Sako, pasaulyje viskas krypsta į kairę. Ar pastebėjote, net lietus krypsta ton pusėn? Kodėl būtent į kairę, o ne į dešinę?

Skaičiau, jog viskas slepiasi tradicijose ir papročiuose: nuo senų laikų moterys bažnyčioje sėdi kairėje, vyrai – dešinėje pusėje; Ieva buvo sukurta iš kairiojo Adomo šonkaulio; moteriškų drabužių sagos prisiūtos kairėje pusėje, vyriškų – dešinėje, prieš meluodamas žmogus žvilgteli į kairę ir t. t. Taigi, vyrai eina į kairę, nes kairėje – moteris, o neištikimos moterys savo ruožtu turėtų eiti į dešinę.

Ne po kiekvienu paminklu yra tvirtas pagrindas. Sako, jog tokia Pizos bokšto priėmimo komisijos išvada. Tad jei paminklai neatsilaiko nepakrypę, kaip nepakrypti žmogui?

Geroji krypimo į kairę pusė ta, kad vyrai su meilužėmis plėtoja ekonomiką. Jei eina į teatrą, perka brangiausius bilietus, jei į restoraną, valgo brangiausius patiekalus ir geria geriausius gėrimus, vyksta kelionėn – perka brangiausią kelialapį, užsisako prašmatniausią viešbutį... Būtų su žmonomis, valgytų pigiausią maistą, pirktų pigiausius kelialapius, užsisakytų pigiausius viešbučio kambarius... Žodžiu, karantino metu ir čia smūgis ekonomikai. Sakote – gali ir su meiluže stengtis visur pigiai verstis. Klystate. Nori turėti gražią meilužę, pasakyk jai, kad tavo atlyginimas minimalus ar vos didesnis, ir tiek ją tematysi.

O kaip moterys išsiaiškina, kad vyrai suka į kairę? Jos vadovaujasi labai paprasta taisykle. Jei tau atrodo, kad tavo vaikinas miegojo su kita mergina, paklausk, ką apie tai mano tavo draugės. Jei jos mano tą patį, vadinasi – miegojo.

Gelbėtojų belaukiant

Grįžkime prie vienatvės. Muzikantas ir dainininkas Johnas Cage’as pasakoja užsidaręs vienas, žvelgiąs į kokakolos butelį, paskui į kitą kokakolos butelį. Sako, norėtų pamiršti pirmąjį butelį, kad antrąjį kokakolos butelį matytų kaip pirminį. Ir daro išvadą, jog jis ir yra pirminis, nes yra kitoje erdvėje ir laike, o ir šviesa nuo to butelio atsispindi skirtingai, taigi, tiesiog nėra vienodų kokakolos butelių.

Vienatvė yra toks liūdnas dalykas, kad net anekdotų apie ją veik nėra. Vos vieną prisiminiau.

Malūnsparniu gelbėjami žmones iš sudužusio laivo. Vienus ant plaustų randa po kelių dienų, kitus po savaitės, o vieną bangos taip toli nuneša, kad jį išgelbėja gal tik po trijų ar keturių mėnesių. Visi džiaugiasi, kad jam užteko maisto atsargų, klausinėja, kaip jis viską iškentęs, ar nebuvę baisu, liūdna, nuobodu. Išgelbėtasis prisipažįsta: „Labiausiai kankino liūdesys, nuobodulys ir vienatvė, ypač savaitgaliais.“

Šiomis dienomis mes esame tarsi tame plauste ir laukiame atskrendančio malūnsparnio. Laukiame lapkričio 29 d., karantino pabaigos, vildamiesi, gal nebereikės jo pratęsti. Laukiame Kalėdų. Nepamirškime, kad tarp tų dienų yra dar viena gana svarbi, ypač tiems, kas laukia šviesos, – gruodžio 13-oji – šv. Liucijos vardadienis. Ši diena tradiciškai vadinama Šviesos diena. Įdomu, kad nuo jos vakarai nebeilgėja – saulė leidžiasi tuo pačiu laiku. Diena vis dėlto keliomis minutėmis trumpėja iki saulėgrįžos, bet todėl, kad rytą ji dar „pramiega“, pateka keliomis minutėmis vėliau.

Sako, gyvenime yra trys keliai. Eisi tiesiai – nieko nesutiksi, pasuksi į dešinę – vargelį pamatysi, o eisi į kairę – bėda draugėn pasiprašys. Gero savaitgalio, net ir šį penktadienį, tryliktą mėnesio dieną, net jei jį tenka praleisti namuose! O su bičiuliais vis tiek anksčiau ar vėliau susitiksime. Jei ne dabar, tai truputį vėliau.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt