„Primiršti tekstai“. Sunkiausiai įveikiamas priešas

Šiauliai

Freepik nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

Kažkadais buvusios populiarios temos šiandien tampa jau mažiau aktualios. Kad ir apie alkoholį. Tarsi jau viskas aišku, visi taškai sudėlioti. Daugiau nei prieš dešimtmetį vienas pirmųjų mano tekstų vadinosi „344“. Mat tuomet užtikau skaičius, jog Šiauliuose yra tiek vietų, kur galima įsigyti alkoholio. Tai: ir kioskeliai su alumi, ir mažesnės ar didesnės parduotuvės su alkoholio skyriais, ir vien alkoholio parduotuvės, taip pat – visos kavinės, barai, restoranai. Svarsčiau, ar 130 tūkstančių gyventojų miestui (tiek jų tuomet buvo) tai daug, ar mažai.

Kioskelių su alumi seniai nelikę, alkoholio bet kur ir bet kada nenusipirksi, viskas apie alkoholio žalą išsakyta, jo vartojimo draudimai vykdomi, tad ir rašyti nėra apie ką. Nebent apie tai, kad net patys aktyviausi prieš jį kovotojai ėmė svarstyti, ar ne per griežtai viskas draudžiama (kad ir alkoholio negalėjimas įsigyti sekmadieniais po 15 val.). Tiesa, yra ir neatlyžtančiųjų, reikalaujančiųjų uždrausti alkoholį lauko kavinėse.

Šių minčių kamuojamas ir grįžtu prie alkoholio temos, nors sako, jog jeigu rašai apie alkoholį, jis tave domina. Tiesa, kituose „Primirštų tekstų“ rašinėliuose bandysiu prisiminti ir kitas buvusias „karštas“, bet dabar „atšalusias“ temas.

260693-p4k1sf-510.jpg

6 mitai apie alkoholį

Žodis „alkoholis“ yra kilęs iš arabų kalbos – arabiškai „al kohl“ reiškia „esmė“. Niekas neprisimena, kas, kada ir kokiomis aplinkybėmis išrado alkoholį. Esą duomenų, jog tai įvyko prieš 10 tūkstančių metų Viduriniuose Rytuose.

Kaip ten bebūtų, reikia nepamiršti, jog alkoholis – nuodai, ir jei išgertume natūralaus, neapdirbto alkoholio, mirtumėme, galimas dalykas, nė nespėję susiraukti. Juk alkoholis – tai stipriai veikiantis cheminis preparatas, kuris, beje, naudojamas aušinamajam skysčiui bei klijams gaminti. Viena taurelė – 50 ml. Leistina – 75 ml. Toliau žmogus jau laikomas girtu. Kiek išgėrei per paskutinę savaitę? Formulė, kaip paversti 40 laipsnių degtinę taurelėmis (50 ml), labai paprasta: padaugink gėrimo laipsnius iš išgerto tūrio ir padalyk iš 2 000. Piktnaudžiavimo alkoholiu rizika: kepenų cirozė ar net kepenų vėžys, padidėjęs kraujo spaudimas padidina insulto galimybę 12 kartų, infarkto – 6. O dar žūstančios smegenų ląstelės!

Žinoma, daug kam galima rasti pateisinimų. Kad ir dėl žūstančių smegenų ląstelių. Juk žinome, kad žmogus per gyvenimą panaudoja tik mažą dalį savo smegenų. Tad galime numoti ranka – tą likusią dalį tegul alkoholis ir žudo. Kad žmogus iki savo septyniasdešimtmečio sunaikintų visas savo smegenis, jis turi nuo pat aštuonioliktojo gimtadienio kasdien išgerti po 38 butelius degtinės.

Spaudoje ir internete daug mitų apie alkoholį.

1 mitas: alkoholis greitai sušildo. Deja, jis apgaulingas, nes suaktyvėja išspinduliavimas ir kūnas atšąla dar greičiau, nors žmogui atrodo, kad jis ir toliau jaučiasi gerai.
2 mitas: alkoholis gerina apetitą. Pripažįstama, jog taip, bet kas iš to.
3 mitas: alkoholis pašalina stresą. 20–40 gramų stipresnio gėrimo pašalina vidinę įtampą, padeda atsipalaiduoti. Bet juk tam dažniausiai naudojame visai kitokias dozes. Tuomet imame guostis savo nesėkmėmis ir tikrai viskas baigiasi depresija.
4 mitas: alkoholis didina darbingumą. Medikai gi prieštarauja ir sako, kad net nedidelės alkoholio dozės sumažina dėmesio koncentraciją ir pablogina mąstymo kokybę.
5 mitas: alkoholis mažina arterinį spaudimą. Žinia, nedidelis alkoholio kiekis kraujagysles praplečia ir spaudimą sumažina, tačiau toliau geriant... Čia vis prisimenu posakį, jog pirmoji taurelė praplečia kraujagysles, visos kitos – akiratį.
6 mitas: kokybiškas alkoholis nekenkia. Bičiulis, geriantis viską, kas papuola, tvirtina, jog kai vakare išgeria degtinės „Jack Daniels“, rytą jaučiasi geriau, negu visai nieko nebūtų gėręs. Medikai tai aiškina taip – kokybiškas alkoholis kenkia mažiau negu nekokybiškas.

Klastingas priešas

Alkoholis – klastingas priešas. Jis kiekvieną akimirką vis stengiasi priminti apie esą savo gerąsias savybes, kurių, jeigu kiek ir yra, tai pirmuose 50 gramų šio skysčio. Atrodo, kas kitas, jei ne pats alkoholis sugalvoja tokius klausimus: ar geresnis išgeriantis žmogus, ar visiškas abstinentas? Klausia ir net bando įrodinėti, kad išgeriantysis nelaimėje atskubės pagalbon, padės, o negeriantysis, girdi, kažkoks keistas, užsidaręs savyje.

Dar alkoholis bando įrodinėti, jog jis atskleidžia tikrąjį žmogaus veidą. Girdi, vieni pasigėrę tampa agresyvūs, puola net muštis, o kiti – švelnūs, malonūs: reikia ar nereikia, bet vis kažko atsiprašinėja. Tokių minčių įtikinta viena moteris man net aiškino, jog labai norinti prieš vestuves išvysti savo būsimąjį pasigėrusį: jai įdomu, kaip jis tuomet elgsis, ką šnekės. Ji tvirtino, jog norinti įsitikinti, koks jis žmogus. Suprask, jog tik cinikas gali sakyti, kad gėręs „Camus“ konjaką Paryžiaus gyventojas ir naudojęs pilstuką sverdlovskietis nuo kepenų cirozės miršta vienodai.

Alkoholikų kasdienybę ir išgyvenimus pastaruoju metu iš mūsų rašytojų geriausiai atskleidė Jurgis Kunčinas ir Gintaras Beresnevičius. Gaila, abu jie mus anksti paliko. Jurgis Kunčinas vėjuotą ir lietingą rudens dieną mėgdavo stebėti žmogelius, besitrinančius aplink gastronomą, kažko lūkuriuojančius. Gal eis pro šalį koks nors geradarys, duos cigaretę, o gal net centų alui. Tiesa, jo herojai neklūpo ir nesimeldžia. Gali ir piktai duoklės pareikalauti. Nelygu, kokia lokalizacijos vieta, paros laikas ir kas pro šalį traukia. Jei jie rašytų kokį nors stebėjimų žurnalą, būtų patys tikrieji miesto metraštininkai. Net analitikai. Praeiviai juos apeina tarsi paminklą. O jie laukia savo šanso, už tą atkalų stovėjimą nori kažką pešti, kad ir minimumą.

Gintaras Beresnevičius gi labai gailėdavosi pasigėrusiųjų, todėl jo rašiniuose pilna pamokymų, kaip šiems elgtis, jeigu jau taip įvyko. Pavyzdžiui, kaip grįžti namo. Ypatingas dėmesys – gatvės perėjimui. Rašytojas siūlo dairytis šuns ir jį sekti. Gudriausi šunys dargi kerta gatvę perėjose ir automobiliai sustoja juos praleisti. Šuo – juk gyvūnas, ne žmogus.

Kilpa ant kaklo

Mano galva, trys štai tokie pavyzdžiai jau įspėja, kad pradedi pasiduoti alkoholiui.

Žiūri televizorių, užsinori alaus, eini iš šaldytuvo jo pasiimti ir grįždamas, dar nepriėjęs savojo minkštasuolio prieš televizorių, siurbteli iš butelio.
Keletą dienų nebuvai bare, o barmenas jau klausia, kur taip ilgai buvai dingęs.
Šiukšlių krūvoje pirmiausia pastebi alkoholio butelį ir dar įsidėmi jo etiketę.

Visai neseniai vieną vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Vienur ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje – negeriančiųjų – draugijoje visi, kiek supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgeriama ir kalbos sukosi apie Marčėną, Navaką, Patacką, Šlepiką.

Du turtingi amerikiečiai Bilas ir Bobas turėjo silpnybę – mėgo išgerti. Kasdien jie piktnaudžiaudavo alkoholiu, tad jų turtai greitai tirpo, sveikata prastėjo. Todėl susėdo jie kartą ir nusprendė nebegerti. „Tu morališkai padėk man ir aš laikysiuos duoto žodžio negerti“, – paprašė Bilas Bobo. „O tu palaikyk mane“, – to paties paprašė Bobas Bilo.

Kaip tarė, taip ir padarė. Ir ne tik patys nebegėrė, bet dargi iš likusio savo kapitalo, pasikvietę psichologų, sukūrė narkologinę gydymo programą, steigė narkologijos centrus. Jų sukurta gydymosi nuo alkoholizmo programa išpopuliarėjo visame pasaulyje.

Yra toks senas lietuviškas tostas: „Kilpinio!“ Atveda žirgą, svečias atsisveikina ir, dar prieš keldamas koją į kilpą, išgeria „Kilpinio“. Gražu ir simboliška. Nors „Kilpinio“ gali juk reikšti ir visai kitką. Dažnai paskutinė taurelė – kilpa ant kaklo.

KOMENTARAI (0)

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt