„Pri­mirš­ti teks­tai“. Sko­nis ir kva­pas

Šiauliai

(Prostooleh nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

150314

Bi­čiu­liai sa­ko, jog vi­sai ne­sun­ku na­muo­se pa­čiam pa­si­da­ry­ti testą, ar ser­gi ko­ro­na­vi­ru­su. Įsi­pi­li į stik­lelį deg­tinės ar ki­to al­ko­ho­li­nio gėri­mo, pauos­tai – jau­ti kvapą, iš­ge­ri – jau­ti skonį. Va­di­na­si, tes­tas nei­gia­mas. Ne­ser­gi. Džiaugs­min­gai gy­venk to­liau.

Rinkimai. Norėdami balsuoti, kai kurie eilėje laukė valandą ar net dvi. Džiugina toks noras įvykdyti savo pareigą. Jau ir senjorai rečiau beklausia, už ką balsuoti, o patys svarsto. Tas dar neseniai skambėjęs klausimas „Už ką balsuoti?“ buvo atplaukęs iš sovietmečio, kai buvo nurodoma, už ką. Ir tuomet tai vadinosi rinkimais, nors jokių rinkimų nebuvo. Anuomet dažną traukdavo rinkiminės apylinkės tik todėl, kad ten vienai dienai būdavo įsikūrusios maisto prekių parduotuvės, kuriuose galėdavai įsigyti konservuotų žirnelių ar geresnės dešros.

„LRT plius“ pakartojo režisieriaus Martino Makdonacho kino filmą „Reikalai Briugėje“. Kino kūrinio vaizdais nusikėliau į šį gražų Belgijos miestą, kurį filmo herojams prieš mirtį buvo leista pamatyti. Kurį vakarą reikės susirasti ir dar kartą pasižiūrėti kino filmą „Pasiklydę vertime“ ir taip nusikelti į Tokiją, po kurį vedžioja režisierė Sofija Kopola ir aktorius Bilas Murėjus. Kelios dienos Japonijos sostinėje, viskio reklama, kurioje filmuojasi herojus, – viskas taip artima. Prisimenu net viešbučio, kuriame gyvena herojus, pavadinimą – „Hyatt“ Nė vienas dokumentinis kino filmas man nėra geriau papasakojęs apie Briugę ir Tokiją, kaip šie meniniai, jau galima sakyti, kino klasikai priskiriami kūriniai.

Vilniuje užsidarė Baltijos šalių simbolizmo dailės paroda „Laukinės sielos“. Mano galva, tai pati įspūdingiausia šiais metais Lietuvoje buvusi dailės paroda. Pasirodė jos albumas tuo pačiu pavadinimu kaip ir paroda. Kas nespėjote parodoje pabuvoti, karštai siūlau jį įsigyti ar paimti pavartyti iš bibliotekos. Albume reprodukuoti visi joje eksponuoti kūriniai. Ne vienas sako, jog yra internetas ir ten puikiai galima susipažinti su viso pasaulio daile, tad kam bereikalingi spausdinti leidiniai. Ginčysiu. Dabar tokia spaudos kokybė, kad miela stebėti reprodukcijas dailės albumuose, nes internetinis vaizdas irgi nėra tobulas.

Rudenį ryškesnė vienatvė. Ypač koronos rudenį. Retėja susiėjimų. Praeityje likę pobūviai, švediški stalai, vaišės. Todėl pamąsčiau, jog reiktų tekstų apie kažkada būdavusius susibūrimus, kurie vadinosi baliais.

Gyvenimas be švenčių keistas

Mėgsti ar nemėgsti šventinių pobūvių, visad buvo aišku, jog mūsų krašte neapsieisi be jų. Lietuviai net pagalvoti negalėjo, kad gali tekti be jų gyventi. Gyvenimas be švenčių keistas. Juk kokios tuomet vestuvės, gimtadieniai ir kitos šventės? Gimtadieniai būna kasmet, vestuvės jau irgi ne kartą gyvenime.

Dabar gimtadienininkus sveikiname feisbuke, bet labiausiai nukenčia vestuvininkai. Todėl bent tekstu norisi prisiminti, kaip švęsdavome, tarkime, prieš trisdešimt, penkiasdešimt metų ar net dar seniau.

Kaip rašoma knygutėse apie vestuves, vestuvių tradicijas bei papročius, tos tradicijos ir papročiai priklauso nuo kultūros, tautos, tikėjimo, socialinio luomo. Iš vaikystėje matyto spektaklio „Kupiškėnų vestuvės“ susidarė įspūdis, jog senovėje vestuves ir jaunuosius lydėdavo nedrąsa bei taurūs jausmai. Jau pačioje pradžioje, jaunikiui su savo pulku ir piršliais atvykus į jaunosios namus, dažnai nuotaka būdavo slepiama kamaroje arba tolimesniame kambaryje. Vestuvės anuomet dažniausiai vykdavo jaunosios tėvų namuose. Vestuvinei puotai būdavo kruopščiai ruošiamasi: puošiami namai, žirgams, kurie veš jaunuosius, užkabinami skambalai, sušukuojami karčiai. Piršliai iš svečių išsiskirdavo savo apdaru: piršlys dažniausiai užsidėdavo puošnią aukštą kepurę, svočia atsinešdavo didelį pintą krepšį su dovanomis, piršliai vesdavo visą vestuvinį vakarą. Vestuvių puotos pradžioje jie surengdavo išbandymus jauniesiems, pavyzdžiui, jaunoji turėdavo nuskusti bulvę, jaunasis – sukapoti malką. Patikrindamas, ar tiltas tvirtas, piršlys pernešdavo per jį svočią. Tik po to per tiltą jaunąją nešdavo jaunasis.

Lietuviškos vestuvės įtaigios savo emocionalumu

Kas jau kas, o vestuvėse pats linksmiausias turėjo būti piršlys. Niekad nesupratau, kodėl jį reikia pakarti. Makabriškas šio pagrindinio (po jaunavedžių) vestuvių dalyvio korimas lietuviams buvo labai svarbus. Tai, regis, iš laikų prieš tūkstantmetį, kai nužudėme šventą Brunoną. Tuo, žinia, Lietuvos vardas buvo įrašytas pasaulio istorijon. Kai buvau mažas, vienose vestuvėse piršlio korimas buvo labai išgąsdinęs. Tai buvo geras dėdė, nes visus vaikus dosniai apipylė saldainiais. Ir štai jį visi vestuvininkai, vieno jų rankose virvė, vaikosi po sodą pakarti, o tai nebuvo slepiama ir nuo vaikų – kars piršlį, drebėkite iš baimės. Skuodžia vaikų pamiltas piršlys tarp obelų – paklaikusiomis akimis ir baimės iškreiptu veidu...

Šiek tiek rečiau vyko svočios iš vestuvių išgabenimas ir paskandinimas. Girdi, jei bus pakartas piršlys, nereikalinga ir svočia. O šios vestuvių apeigos nevertėtų atsisakyti, nes juk patrauklus vaizdelis – svočios įmetimas į kokią nors kūdrą. Rečiau vyksta ir jaunosios pagrobimas.
A. Valinskas bandė tai atgaivinti, bet nesėkmingai. O ši apeiga derėtų, pavyzdžiui, kepant šašlykus, girdi, jei kaukazietiškai, tai kaukazietiškai.

Skaitant senąją literatūrą, klausantis senolių, paaiškėja, kad XIX a. pabaigoje–XX a. pradžioje tradicinių lietuvių vestuvių papročiuose buvo nemaža dramatizmo, simbolinės, net maginės prasmės. Vestuvės buvo įtaigios savo emocionalumu, turtingos folkloro elementų.

Kas lemia vestuvių „lygį“?

Ne vienas puikiai prisimename sovietmečio vestuves. Restoranuose vestuves keldavo vienetai – spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių įžymesnių menininkų ar „prie meno“ esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, garsesnių aktorių, šiaip direktorių, atžalos. O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir blokinių namų butuose. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į metrikacijos skyrių veždavo „Volgos“. Kažkodėl labiau buvo mėgstami juodos spalvos automobiliai, nors, mano galva, turėjo būti balti.

Sovietmečiu vestuvių „lygį“ lemdavo ir žmonių skaičius jose. Šimtas ar net daugiau svečių. Įdomu, kad tas pats ir šiandien. Jei pas kaimyną šimtas, pas tave turi būti pusantro šimto. Muzikinį foną vestuvėse dažniausiai sukurdavo magnetolos. Vėliau „Jonikos“ (tokie elektros vargonėliai) ir dainininkas – „Tik todėl, kad laiptai liko, mes ir vėlei susitikom“.

Anuometės partijos vadovai suko galvas, kuo pakeisti bažnyčias, nes labai daug porų po metrikacijų skyrių ten užsukdavo. Nešiojimas per tiltus irgi nebuvo propaguojamas, nes ir tai, girdi, prietaras. Sugalvota raginti jaunuosius padėti gėlių prie Lenino ar žuvusio kario paminklų. Tik nuo bažnyčių jaunųjų poras tai nelabai atgrasė. Netgi buvo savotiškas trikampis: metrikacijos skyrius, bažnyčia ir... Lenino paminklas.

Pačioje atgimimo pradžioje vestuvės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves – įvairiausius klubus, gamyklų sales, mat jie liko tušti ir nebenaudojami. Vėliau į Lietuvą atkeliavo baltos amerikietiškos palapinės.

Anksčiau dovanos vestuvininkams buvo įvairiausi daiktai, pavyzdžiui, indų ar patalynės komplektai. Vokeliai nebuvo populiarūs. Buvo mąstoma, jog pinigai, skirtingai nei dovanoti daiktai, nekelia jokių prisiminimų. Tik šiais laikais jaunavedžiai vestuvių naktį skaičiuoja pinigus. Duodantieji daugiau pinigus įteikia spalvotuose vokeliuose, girdi, gal jaunavedžiai prisimins, kas kokios spalvos vokelį teikė. O kiti teikėjai tiesiog pasirašo, kas jie. Aišku, ne tie, kurie į vokelį deda 50 ar 100 eurų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt