„Primiršti tekstai“. Rožės žydi raudonai

Šiauliai

Copperpipe nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

115967

Pirmiausia norisi paklausti tų, kurie per praėjusių metų Užgavėnes varėte žiemą: kur jūs ją išvarėte? Šių metų varytojai darbo, atrodo, neturės. Regis, tik šventėme Kalėdas ir Naujuosius metus, o jau sausio kaip nebūta. Be didesnių švenčių buvo šis mėnuo. Tylus. Įžengiame į vasarį.

Antrasis metų mėnuo dabartinių penkiasdešimtmečių ir vyresnių laikais irgi buvo be švenčių. Lietuvos nepriklausomybės vasario 16-ąją, aišku, negalėjome švęsti, jokių Meilės dienų nebuvo. Tiesa, vasario 16-ąją mano studentavimo laikais ne viename bendrabučio kambaryje buvo tradicija pasikabinti tris balionus: geltoną, žalią ir raudoną. Nors buvo vasario 23-ioji – Tarybinės armijos diena, o kai kas tą dieną net sveikindavo vyrus. Šito daryti niekas nedraudė, dargi skatino.

Anuomet per metus turėjome aštuonias laisvas dienas: sausio 1 d., kovo 8 d., gegužės 1, 2 ir 9 d., lapkričio 7, 8 d. ir gruodžio 5 d., jei kas nepamenate, tai Konstitucijos diena. Net Lenino gimtadienis – balandžio 22 d. – buvo darbo diena. Dabar tų laisvadienių dvigubai. O kur dar šiaip šventinės proginės dienos, nors dirbti tuomet ir reikia. Net vasario mėnesį jų keletas. Štai vasario 2 d. net dvi progos švęsti – Švilpiko diena ir Cepelinų diena (švenčiama pirmąjį vasario sekmadienį). O dar atidundės Įsimylėjėlių diena. Gi svarbiausia, kad valstybės atkūrimą galime švęsti ne tik širdyje, kaip anksčiau, bet visa savo esybe.

ep-19-1.jpg

Automobilius „Volga“ prisiminus

Neseniai nugirdau diskusiją, kodėl sovietmečiu, statant namus, tarp vonios kambario ir virtuvės buvo įstatomas langas. Įvairiausių nuomonių buvo, kas dar kartą patvirtina, jog aną laikmetį kartais sunku suvokti. Iš visų nuomonių įsiminė ta, kad būtų galima vėdinti ir neįsimestų pelėsis, ir kita – kad būtų taupoma elektros energija, nes dienos metu vonios kambaryje nereikdavo degti šviesos. Prisiminiau tuos butus todėl, kad juose vykdavo visas mūsų gyvenimas. Anuomet negausiuose restoranuose vestuves ir gimtadienius, o ir kitus pobūvius keldavo vienetai. Šventėme tiesiog butuose. Susispausdavome. Naujuosius metus, gimtadienius ar vestuves švęsdavome triukšmingai, Vasario 16 d. tyliai šnabždėdavomės. Net prie mirusiųjų čia budėdavome ir iš čia juos išlydėdavome, kartais iškeldami karstą pro langą, nes laiptinėje negalėdavome su juo susisukti.

Jei apie vestuves, tai restoranuose jas švęsdavo spekuliantų, parduotuvių vedėjų vaikai, valdžios veikėjų, kai kurių įžymesnių menininkų ar „prie meno“ esančių, pavyzdžiui, teatrų direktorių, garsesnių aktorių, šiaip direktorių, atžalos. O kiti švęsdavo bendrabučiuose ir, kaip minėta, blokinių namų butuose. Vestuvės būdavo laikomos turtingomis, jei jaunuosius ir visą svitą į Metrikacijos skyrių veždavo „Volgos“. Kažkodėl labiau buvo mėgstami juodos spalvos automobiliai, nors, mano galva, turėjo būti balti.

Sovietmečiu jubiliejų ir vestuvių lygį lemdavo ir žmonių skaičius jose. Kuo daugiau. Įdomu, kad tai pasitaiko ir šiandien. Pačioje atgimimo pradžioje jubiliejų šventimai ir vestuvės persikėlė į gana įdomias ir netikėtas erdves – įvairiausius klubus, gamyklų sales, mat jie liko tušti ir nebenaudojami. Amerikietiškos baltos palapinės į Lietuvą ėmė atkeliauti ne taip jau seniai. Sovietmečio „Volgai“ kaip pakaitalas atrastas limuzinas, nors grįžtama ir prie žilos senovės – karietų ir arklių. Neteko matyti, bet manau, kad originalus grįžimas būtų ir prie „Volgų“. 2020-aisiais pravažiuoja vestuvinė „Volgų“ kolona – ar ne žavu ir drauge nostalgiška? Šiek tiek pasikeitė ir jubiliejų šventimų bei vestuvių svečiai. Anksčiau tai buvo giminės ir vienas kitas draugas, šiandien, priešingai – draugai yra pagrindiniai vestuvių svečiai. Žodžiu, reikiami žmonės.

Gimtadieniai anksčiau buvo švenčiami ir darbe. Švęsti jie buvo pradedami nuo pietų, bet kartais ir dar anksčiau. Pamenu vieną šventimą direktoriaus kabinete, kai šis, išeidamas iš savo kabineto į sekretoriato laukiamąjį, pasibeldė. Visi švenčių metu tapdavo mandagūs.

ep-19-2.jpg

Kai negalėjai į klausimus sąžiningai atsakyti

Sovietmečiu ieškant darbo, stojant į komjaunimo ar kurią nors kitą organizaciją, būdavo paklausiama: „Kaip ir kur jūs leidžiate laisvalaikį?“ Reikėjo atsakyti, jog skaitau, lankausi bibliotekose, dramos teatre, klausausi simfoninės muzikos. Visi suprato, kad atsakyti, jog laiką leidžiate restorane ar klausotės estradinės muzikos (žodžio „pop-“ tuomet dar niekas nežinojo) negalima, nes tuomet nei į darbą būsi priimtas, nei į kokią nors organizaciją.

Šiandien „Kaip leidžiate laisvalaikį?“ niekas nė neklausia. Svarbiausia, kad su pareigomis susitvarkytum, o visa kita – tavo reikalas. Vienas jaunas mano bičiulis, gimęs jau sovietmečiui žlungant ir ano laikmečio nepažįstantis, stebėjosi tokiais klausimais, nes, girdi, kas kam darbo, kaip aš leidžiu laisvalaikį. Aš jam paaiškinau, jog būdavo ir kitų savotiškų klausimų, pavyzdžiui: „Ką pasiimtum į negyvenamą salą?“ Čia irgi atsakymui geriausiai tiko knyga. Nors ne, dar geriau už ją buvo, tarkime, pionieriaus kaklaraištis. Vienas partijos sekretorius prasikaltėliams kaip bausmę liepdavo perskaityti A. Bieliausko romaną „Rožės žydi raudonai“.

Į daugelį klausimų sovietmečiu sąžiningai atsakyti negalėjai. Nors patys klausimai, pavyzdžiui, priimant į darbą, nesakysi, kad nereikalingi. Ir šiandien pažįstamas įmonės vadovas, priimdamas į darbą, klausinėja įvairiausių dalykų. Jis net naudoja tokį savotišką metodą. O būtent prieš įeinant ieškančiajam darbo į jo kabinetą, iš ten išnešamos visos kėdės. Jis tik pats lieka sėdėti prie savo darbo stalo, o su įėjusiuoju pasilabina ir jį pakviečia: „Prašom sėstis.“ Sako, jog iš įėjusiojo reakcijos labai daug ką apie jį gali pasakyti. Labiausiai jis vertina atsakymą: „Ačiū, pastovėsiu.“

Anuomet atlyginimas buvo 70 rublių, o svajojome apie 200. Atrodė, duok žmogui didesnį atlyginimą ir jis dirbs už tris. Bet ideologai mąstė, jog geriau trims mokėti po 70 nei vienam 210, kadangi vis tiek trys padarys daugiau negu vienas ir bedarbystės nebus.

Apie susitikimą su fėja

Švente anksčiau virsdavo ir nedideli dalykai. Pavyzdžiui, kai išsiruošdavome praleisti vakaro restorane. Prisimenu kavinėse muzikos automatus „Hi-Fi“, kurie už penkias kapeikas sugrodavo lenkišką ar rusišką šlagerį. Rašytojas Jurgis Kunčinas pasakojo vienoje kavinėje su „Hi-Fi“ automatu matęs rusą, kuris klausėsi Tamaros Miansarovos ir graudžiai verkė. Man Klaipėdoje teko matyti tolimojo plaukiojimo kapitoną, kuris, klausydamas Paltinienės dainuojamo „Kapitono tango“, irgi verkė.

Įvykis Šiauliuose buvo naktinio baro „Geluva“ atidarymas. Jo programoje dainavo neseniai mus palikęs, tuo metu populiarus dainininkas Saulius Lileikis, šokius ruošė garsioji choreografė Aldona Ivanauskienė, kurios dėka šiauliečių šokėjai tarp kitų Lietuvos naktinių barų šokėjų atrodė bemaž geriausiai. Prie Sauliaus vėliau prisijungė į gimtąjį miestą grįžęs Staso Namino grupės solistas Juozas Garbenis. Ideologų buvo norima, kad ir naktinių barų programos atitiktų socialistinio realizmo nuostatus. Tad padainuoti „Za tavo parnia“ reikdavo.

Daugelis mėgo restoraną geležinkelio stotyje. Gal todėl, kad, pro šalį dundant traukiniams, atrodė, jog ir tu tuoj kažkur išvyksi. Šios mintys šalyje, iš kurios joks užsienis buvo nepasiekiamas, keliant stiklelį, paguosdavo. O jei dėl maisto, tai nors tuoj švęsime Cepelinų dieną, jie nebuvo populiarūs, tapatinami su kolūkio talkomis, gi didžiausias anuomet – Kijevo kotletas.

Ar galėjome anuomet gyventi kitaip, pamatyti daugiau? Galėjome. Buvome kažkiek apkiautę, pasidavę žodžiams „O ką čia padarysi“. Kaip tas vyrukas, restorane išvaizdžios moters paprašęs cigaretės. Moteris jį pavaišino. Tuomet jis dar paprašė žiebtuvėlio. Moteris padavė. Kažko dar vaikinukui norėjosi, tad parūkęs paprašė kramtomosios gumos. Moteris, paduodama gabalėlį, tarstelėjo: „Aš esu geroji fėja. Ar tu supratai, kaip kvailai išnaudojai visus tris savo norus?“

Jei TV ekrane vis dažniau matome Vladą Gaidį, vadinasi, visas temas greitai užgoš artėjantys rinkimai. Seimo narys, ketinąs dar kartą kandidatuoti, viename kaimelyje susitikime su rinkėjais klausia, kokios pagalbos reiktų. Susirinkusieji sako, jog jie ypač nuskriausti dėl dviejų dalykų. Pirmasis – kad į jų kaimelį nėra nė vieno asfaltuoto kelio. Kandidatas išsitraukia mobilųjį telefoną, kažkam paskambina ir praneša, kad kelius išasfaltuos. Tuomet klausia, koks antrasis gyventojų nusiskundimas. „Pas mus nėra mobiliojo ryšio“, – pasiskundžia jie.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt