Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
Pasirinkite savo miestą | Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
Rantaimages nuotr.
Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt
Olimpinis šūkis „Citius, Altius, Fortius“, koronaviruso siautėjimo metu virto šūkiu „Rankos, Veidas, Erdvė“. Ypač dėmesį reiktų kreipti „Veidui“, nes pražiota burna pražudo net žuvį. Manau, teisingai elgiasi tie, kurie viruso bijo, manau, jog teisingai elgiasi ir tie, kurie jo nebijo. Kiekvienas elgiamės taip, kaip mums atrodo geriausia. Pastebėjau, jog daugiau viruso bijo vyrai. Rašyti apie virusą sunku, nes viskas labai greitai keičiasi.
Toks laikmetis, kai, laukdami mokslo metų pirmosios dienos, tėvai svarsto, ar savo vaikams pirkti mokyklines uniformas, ar pižamas. Pagausėjo „marozų“. Kai kurie, mačiau, prasidėjus COVID-19, atplaukė iš Jungtinės Karalystės ar kitų šalių, kai kurie, čia tūnoję, prabudo ir veržiasi į parduotuves ar autobusus be kaukių, eina perėja, degant raudonam šviesoforui, ar tiesiog eina ne per perėjas, o kur jiems arčiau. Tiesa, dar spjaudosi. Čia jau jų visų atpažinimo ženklas.
Vienas kunigas, kai prakalbau apie tokius, bandė juos pateisinti dvasingais žodžiais: „Kiekvienas patiria tamsą, svarbu joje neužstrigti.“ Kur ten neužstrigsi, kai nežinai, kur rašyti „ia“, o kur „e“ („Man reike pašalpos“). Aišku, ne tai svarbiausia, bet kol ir to neišmoksi, neatstrigsi.
Kartais, atrodo, viskas aišku, bet nustembi, pamatęs tokį skelbimą: „Laikinam darbui ieškome studentų. Garantuojame laiku mokamą atlyginimą.“ Tai ar gali būti kitaip? Pamenu, vienu metu Lietuvoje buvo mėgstama kartoti, jog esame dugne. Jau ir patikėjome, bet kažkas tame dugne dar rado duris į rūsį. Atrodo, jau mažiau nei už pusmečio, sutikdami Naujuosius metus, ne tiek sutiksime juos, kiek palydėsime senuosius 2020-uosius. Gaila, bet manau, kad šiandienos gyvenimui tinka portugalų rašytojo Fernando Pessoa'os žodžiai iš neseniai lietuvių kalba pasirodžiusio jo romano „Nerimo knyga“: „Darau, ko nenoriu, svajoju, ko negaliu turėti, ir šitaip stumiu savo gyvenimą, niekam tikusį it sustojęs gatvės laikrodis.“
Plūduriuojantis pasaulis
Mėgstu pasiklausyti kitų rekomendacijų, ką skaityti. Ypač pasikliauju literatūros kritiku, vertėju ir rašytoju Mariumi Buroku, kurio rekomendacijų dažnai užtinku portale Bernardinai.lt ar meno savaitraščiuose. Viskas, ką jo rekomenduojamo skaičiau, man tiko.
M. Burokas kartais parenka netikėtų knygų, kurios šiaip praplauktų pro tavo akis, o kai sužinai apie jas, supranti, jog tau būtinai reikėjo jas perskaityti. Literatūros kritikas pastebi, jog būna, kad, tik atsivertęs knygą, užčiuopi, kaip pasiilgai subtilaus, lėto pasakojimo apie paprasčiausius dalykus. Juk, anot kritiko, būna, kad pavargsti nuo dažnai rėksmingo rašytojo noro patikti ir „skaitytojui prieš akis tiesiamų ryškiaspalvių kilimų“.
Stabtelsiu ties neseniai M. Buroko pristatytu japonų kilmės britų rašytojo Kazuo Ishiguro romanu „Plūduriuojančio pasaulio menininkas“. Atrodo, autorių buvau primiršęs, bet juk jis parašė garsųjį romaną „Dienos likučiai“, o visai neseniai – 2017-aisiais apdovanotas Nobelio literatūros premija.
1948-ieji, Japonija ir pasaulis gydosi karo žaizdas. Į pensiją išėjęs garsus dailininkas Masudžis Ono prižiūri savo sodą, bendrauja su dukterimis ir anūku. Atrodo, nuostabi idilė, bet dailininkui ramybės neduoda prisiminimai iš praeities ir žodis „kolaborantas“, išgyvenimai dėl susiviliojimo nacionalizmo idėjomis. Autorius atveria problemas, kurios kankina ne vieną okupacinį režimą patyrusių šalių gyventoją. O jei keliais žodžiais – tai knyga apie žmogaus orumą. Sunku išlikti žmogumi plūduriuojančiame pasaulyje.
Tiesa, įdomi (nors čia tiktų net stipresnis žodis už „įdomi“) ir paties M. Buroko kūryba. Paskutinio jo eilėraščių rinkinio „Švaraus buvimo“ nė su žiburiu nebeaptiksi jokiame knygyne. Ir gera žinia, jog rugpjūčio 19 d. 18 val. M. Buroko vakaras įvyks Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Ir dar – moderuos vakarą literatūrologė, humanitarinių m. dr. Jūratė Čerškutė. Ją gal labiausiai žinome kaip iki kruopelytės išnagrinėjusią Ričardo Gavelio kūrybą.
Dailės mylėtojui yra ką pamatyti
Bent kiek mylinčiuosius dailę karštai kviečiu Vilniuje, Nacionalinėje dailės galerijoje, aplankyti parodą „Laukinės sielos Baltijos šalių simbolizmo dailė“, kuri savo kelią pradėjo Paryžiaus Orsė muziejuje, o jos iniciatorius – neseniai mus palikęs muziejininkas Osvaldas Daugelis, parodos koncepcijos autorius – Europos simbolizmo tyrinėtojas, ypač besidomintis Baltijos šalių menu, R. Rapetti. Jei pasaulyje simbolizmas prasidėjo XIX a. paskutiniame dešimtmetyje, tai Lietuvoje keliais dešimtmečiais pavėlavęs su akivaizdžiu romantizmo dvelksmu, gausiais folkloro, mitų, legendų elementais. Lietuvai atstovauja M. K. Čiurlionio, F. Ruščico, P. Kalpoko, A. Varno, A. Žmuidzinavičiaus ir kitų dailininkų darbai. Tai išskirtinė 2020 metų paroda.
O kas iki Vilniaus neprisiruoš, tiems Šiauliuose, „Laiptų galerijoje“, verta pamatyti dvi garsaus Ukrainos dailininko Matvejaus Vaisbergo parodas „Siena“ ir „Svetimi namai“. Maidano įvykiams skirtas paveikslų ciklas „Siena“, eksponuotas Varšuvoje, Stokholme, Miunchene, Niujorke ir kituose megapoliuose, COVID-19 siautėjimo metu labai sunkiai pasiekė Šiaulius, bet pasiekė. O ciklo „Svetimi namai“ paveiksluose dailės mylėtojai išvys Lietuvą – Žagarės miestelį.
Ta proga pasirodė ir M. Vaisbergo knyga „Atsiminimai“. Skaitydamas regi, kiek daug šviesos toje šeimoje: „Pirmuosius pinigus, sutaupytus iš skirtų pusryčiams ir žaislams, mano tėtis išsiuntė Ispanijos respublikonų vaikams paremti. Kiek pamenu, tai buvo 10 rublių.“ Daug atsiminimuose ir sveiko humoro: kaip Matvejus savo draugo musulmono prašė pjaustyti lašinius ar kai jam susižavėjus žmonos Irinos nutapyta žuvele, ši jam atsakiusi, jog tai maža žuvytė ir lengva ją piešti, o piršlybų metu jų šeimoje nereikėdavo girtis pasiekimais, užtekdavo atsakyti į klausimą, ar esi žydas.
Kava ir kiti malonumai
Siaučiant virusui, pradėjau gerti daugiau kavos. O dar į rankas pakliuvo tekstas apie kavos naudą. Sužinojau, kad šis gėrimas mažina insulto, širdies ritmo sutrikimo, cukrinio diabeto rizikas, kurių visų net neišvardysi, apsaugo nuo skrandžio ir kepenų, Parkinsono bei begalės kitų ligų. Buvau įsitikinęs, kad kavoje yra daug kalorijų, o, pasirodo, kavoje be cukraus ir pieno nėra nė vienos kalorijos. Ir toks gražus straipsnis baigiasi sakiniu, jog „kavos nepatariame gerti nėščiosioms, nes ji gali pakenkti vaisiui“. Suabejoji: jeigu gali pakenkti vaisiui, ar negali pakenkti ir tau?
Čia kaip su vaistais. Atsilankstyk lapelį ir perskaityk vaistų šalutinį poveikį ir kam nepatartina vartoti šių vaistų. Tau nebus patartina, gali patirti šalutinį poveikį. Nors gal ir gerai, apsieisi be šių vaistų.
Dar palyginsiu su skraidymu ano meto lėktuvais. Pats geriausias tuomet buvo „Tu-104“. Įlipęs turėdavai išklausyti himną, prasidedantį žodžiais: „Tu sto četyre – chorošij somoliot.“ Po to stiuardesė papasakodavo, jog tai pats geriausias ir saugiausias lėktuvas, jog jis niekad nesuges ir nenukris. Ir baigdavo savo pasakojimą žodžiais, jog jeigu jau nukristumėte, tai plaktuku išmuškite lango stiklą, reikės pūsti, kol pripūsite kažkokią pūslę, dažų balionėliu ratą apie save apsipurkšti, kad iš viršaus matytųsi.
Tokį gražų tekstą šie žodžiai galutinai sugadina ir pradžioje pasakytais žodžiais apie saugumą imi abejoti. O jeigu viską sukeitus? Pirmiausia papasakoti, ką daryti nukritus, bet iškart pranešti, jog tas įspėjimas tik tarp kitko, o šiaip niekad nenukrisite ir skrydis bus saugus.
Taigi, nekreipiu dėmesio į tą paskutinį sakinį apie kavą, o dar kartą perskaitysiu tik tuos, kavą giriančius, ir palieku šį gėrimą šalia kitų gyvenimo malonumų. Be to, pokalbiai prie kavos puodelio įdomesni ir gilesni nei prie alaus bokalo. Ir apie meilę dažniau kalbama, geriant kavą. „Ar yra meilė iš pirmo žvilgsnio?“ Klaustasis pamąsto ir nusprendžia: „Iš pirmo žvilgsnio, taip.“