„Pri­mirš­ti teks­tai“. Po­zi­ty­vūs žmo­nės tu­ri ne­ga­ty­vius tes­tus

Šiauliai

(Senivpetro nuotr.)

Monika ŠlekonytėŠaltinis: Etaplius.lt

180374

Pa­sis­kie­pi­jau, pa­gal sa­vo am­žių šiek tiek vė­luo­da­mas. Pri­si­pa­žin­siu – kaž­kiek bi­jo­jau. Man jau net pa­ma­ty­tas li­go­ni­nės pa­sta­tas su­ke­lia nei­gia­mų emo­ci­jų. Ką da­ry­si, kad esu jau toks be­ge­mo­tas. Tie­sa, skie­pi­jau­si „John­son & John­son“ vak­ci­na, kad kuo grei­čiau ne­be­bū­čiau ken­kė­ju, nes vie­nas bi­čiu­lis pa­ste­bė­jo, jog ne­si­skie­pi­jan­tie­ji to­kie yra. Ki­tas ma­no am­žiaus bi­čiu­lis ir­gi bi­jo­jo skie­py­tis, bet iš­si­ruo­šė į vak­ci­na­ci­jos cent­rą, kai vai­kai pa­ža­dė­jo pas jį ne­be­va­ži­nė­ti ir anū­kų ne­vež­ti. O svar­biau­sia – po­zi­ty­vūs žmo­nės pri­va­lo tu­rė­ti ne­ga­ty­vius tes­tus.

Tiesa, gal dar būčiau dėl skiepų delsęs, bet pamačiau, kad žydai skiepijasi, o tie jau niekada neklysta. Tad dar neskiepytuosius noriu paraginti atstatyti tą savo petį už laisvę. Bent man šiek tiek pasvaigo galva, bet po gero pagėrimo dar ne taip būna.

Kiek turiu draugų, veik visi skiepijasi. Ir ukrainiečiai dailininkai, kurie žada atvykti į plenerą „Laiptų galerijoje“, irgi sako jau pasiskiepiję. Tik vykti, sako, nedrįs per Baltarusiją, tad nors ir ilgesnis kelias, bet važiuos per Lenkiją.

Taip, vienas iš nežmoniškiausių pastarojo meto įvykių – tai lėktuvo, skridusio į Vilnių, nutupdymas Minske. Prisiminiau daugiau nei prieš trisdešimt metų matytą kino filmą „Baltosios naktys“. Nebepamenu nei režisieriaus, nei aktorių, o kai ieškau internete, šis pristatinėja tokio pat pavadinimo filmą pagal F. Dostojevskio apsakymą. O filmas, kurį prisiminiau, tai istorija apie lėktuvo, kuriame skrenda anksčiau iš TSRS pabėgęs baleto šokėjas Michailas Baryšnikovas, nutupdymą Minske. Tik filme, regis, lėktuvas buvo tupdomas ne užgrobimo tikslais, bet dėl kažkokio gedimo. Michailas Baryšnikovas buvo atpažintas KGB ir suimtas.

19.jpg

Šie įvykiai primena Katynės žudynes bei jas pasivijusią lėktuvo su Lenkijos prezidentu Lechu Kačinskiu bei Lenkijos politikais katastrofą prie Smolensko. Nors ir sakoma, kad bombos nekrinta į tą pačią vietą, tačiau po 70 metų Lenkiją pasivijo juodoji Katynės lemtis.

Kraupi Severnyj oro uoste įvykusi tragedija bus įrašyta tos tautos sąmonėn visiems laikams, kaip ir Katynės žudynės. Prisiminiau režisieriaus Andžejaus Vaidos kino filmą „Katynė“, juoba nuo seno buvau pamėgęs šio lenkų režisieriaus filmus. Anuomet nuo savo sukrečiančios ankstyvosios trilogijos („Karta“, „Kanalas“, „Pelenai ir deimantai“) A. Vaida ne tik savo tėvynės, bet ir Lietuvos ištisų žiūrovų kartų laisvės šauklys. O grįžtant prie Baltarusijos, tai, be abejo, istorijon įsirašys šios tautos žurnalisto Ramano Protasevičiaus likimas.

Dar kartą per LRT žiūrėjau „Jaunąjį popiežių“ ir „Naująjį popiežių“. Žiūrėdamas pirmą kartą, pasirodo, buvau praleidęs keletą svarbių detalių, kurias dabar pastebėjau ir jos pagilino šių filmų suvokimą. Ypač įsiminė popiežiaus žodžiai: „Malda – tai ne prašymų sąrašas“, ar jo pamokslas afrikiečiams.

Karantino metu vienas mano didžiausių malonumų buvo knygų skaitymas. Pavadinčiau tai „Primirštų knygų skaitymu“, nes skaičiau kažkada skaitytas, bet primirštas knygas. Kad ir Neilo Gaimano „Kapinių knygą“. Romanas parašytas prieš dešimtmetį, į lietuvių kalbą iškart išverstas, atrodo, ne taip seniai skaičiau, bet pasimiršo.

Vieną naktį į jaukumu dvelkiančius namus įsilaužia profesionalus žudikas Džekas, nužudo tris žmones ir lipa į antrą aukštą, kuriame yra mažo berniuko kambarys. Jau šliaužioti pramokęs vaikas, išgirdęs triukšmą, iššliaužia iš savo kambario, vėliau iš namų ir atsiduria senose miestelio kapinėse, kur vaiduoklių Ovensų šeima, radusi mažylį, jį priglobia. Berniukas pavadinamas Niekuokitu, nes, anot naujosios mamos ponios Ovens, „jis atrodo, kaip niekas kitas“. Niekaskitas, arba tiesiog Kitas, auga kaip iš tiesų niekas kitas, gyvena tarp mirusiųjų, patiria paprastiems mirtingiesiems neprieinamų nuotykių, mokosi kapinių gyvenimo paslapčių, pavyzdžiui, būti nematomam ir vaidentis gyviesiems.

Kapinių aplinka „Kapinių knygoje“ draugiška, maloni ir net saugi. Tai ne pasaulis už kapinių tvoros. Mirusiųjų sielos tęsia savo gyvenimą, bendrauja tarpusavyje ir ima globoti gyvą berniuką. Niekaskitas susidraugauja su Sailu, kuris gali laisvai išeiti ir grįžti į kapines. Sailas berniukui mokytojas, draugas, autoritetas. Berniukas auga smalsus, geras, jautrus, siekiantis teisingumo. Sailas vyresnis, o štai draugų bendraamžių Kitas neturi, todėl iškart susidraugauja su kapines lankančia Skarlete. Skarletė pasakoja apie žmonių pasaulį, apie automobilius ir autobusus, televiziją ir lėktuvus. Ji moko Kitą skaityti. Pasaulio suviliotas berniukas išlenda pro kapinių tvorą.

Knygoje nuolat brėžiama riba tarp gyvųjų ir mirusiųjų: jei priklausai vienam pasauliui, tuo pačiu metu negali priklausyti kitam. Visada turi rinktis. Ryškiausiai tai atsiskleidžia skyriuje „Danse Macabre“. Kapinėse pražydus baltoms gėlėms, susitinka gyvieji ir mirusieji ir prasideda makabriški šokiai. Kitas, visą laiką tapatinęsis su mirusiaisiais, pirmą kartą suvokia, kad jo vieta tarp gyvųjų.

119.jpg

„Kapinių knyga“ skirta vaikams, tačiau skaičiau ją su malonumu. Mielam poilsiui galite pasižvalgyti ir po Neilo Gaimano „Kapinių knygos“ svetainę: www.the-graveyardbook.co.uk.

Pastebėjau, jog kartais knyga dovanojama su dovanotojo įrašu joje. Pradžioje tai man atrodė kažkaip nesuderinama, nes jei dovanotojas įteiktų savo knygą, tarsi būtų viskas aišku, bet įteikiamos netgi mirusių klasikų knygos. Gi vėliau pagalvojau, o kodėl gi ne. Juk malonu turėti savo namų bibliotekoje, tarkime, Prousto romaną su draugo autografu. Knygos įteikėjas parodo, jog tą knygą jis mėgsta ir siūlo pamėgti tau. O ir apskritai – kodėl pamiršome dovanoti knygas?

Prasideda atostogos. Mūsų atostogos vienos iš ilgiausių Europoje, o gal ir pasaulyje. Lietuviai – mėgstanti švęsti tauta. Švenčių kilmė ir paskirtis įvairi: šventės, susijusios su dievų garbinimu, svarbios valstybės istorijos datos, tarptautinės šventės, humoristinės šventės, profesinės šventės, asmeninės ir šeimos šventės.

Epavelde.lt užtikau, jog lygiai prieš 50 metų, 1971 m. liepos 2 d., Šiaulių parko estradoje Lietuvos operos ir baleto teatras rodė V. Klovos operą „Pilėnai“. Vakar ėjau parku. Estrada aptverta, bet, regis, jau į pabaigą jos atstatymo darbai.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt