„Primiršti tekstai“. Net ruduo pavaldus moterims

Ne vienas ginčysis, ar tekstus apie moteris dera priskirti prie primirštų tekstų. Juk apie moteris rašoma, moterims skirti net keletas žurnalų. Man gi atrodo, kad apie moteris tekstų galėtų būti ir dar daugiau. Ypač rudenį. Kuris metų laikas labiausiai moteriškas? Kokį metų laiką moterys labiausiai myli? Gal pavasarį? Gal vasarą? Tinkamiausias atsakymas, manau, būtų – visi metų laikai moterims pavaldūs. Net ruduo.

Moterys visad kažkuo žavios. Vienos patinka, kad ateina, kitos – kad išeina. Arabų ir hebrajų kalbose Adomas reiškia „žmogus“, o Ieva – „gyvybės davėja“. O dėl to atėjimo ir išėjimo viena moteris mane pataisė, girdi, tik vyrams atrodo, kad moterys ateina ir išeina, kada jie nori, o iš tikro jos tai daro, kada nori pačios.

Gal irgi ginčysite, bet esu įsitikinęs, kad ne vyrai, bet būtent moterys geriausiai rašo ir apie moteris, ir apie vyrus. Nors vyrai įsitikinę, kad geriausiai tai gali jie. Atkreipkite dėmesį, kad, rašydami apie moteris, vyrai bemat susipainioja, o apie vyrus irgi mažiau išmano nei moterys. Keista, bet moterys užčiuopia pačias tolimiausias vyrų sielos kerteles. Tad vieną moters parašytą romaną šiame tekste priminsiu.

Šaba daba da, šaba daba da

Vonioje vyras turi vidutiniškai šešis daiktus: dantų šepetėlį, skustuvą, skutimosi putas, odekoloną, muilą ir rankšluostį, o moteris turi vidutiniškai 66 daiktus. Nors didžiausias skirtumas tarp vyrų ir moterų visai ne tas – skirtumas, kad moteris dar gali būti ir graži. Kažką panašaus yra sakęs ir Vytautas Šapranauskas. O kalbant apie vyrus ir moteris, bent aš iškart prisimenu savo vaikystės filmą „Vyras ir moteris“ ir to prancūzų filmo melodiją, iš kurios prisimenu tik priedainį, nes jis nesunkus: „Šaba daba da, šaba daba da...“ Gaila, šios dainos niekur nebegirdžiu. Kad ir Palangoje, kur ir šią vasarą populiariausia daina buvo, deja, ta pati kaip kiekvienais metais, kurios žodžius dainininkai saviveiklininkai traukia, ilgindami balses: „Tū ateiny kaip aušrynė...“

Gyvenimo tyrinėtojai išskiria, kad šiandien aplink regime vis daugiau karjeros moterų. Jos ilgai užtrunka darbe, nenori perleisti vyrui ir šeimos galvos funkcijų. Ji šeimos ryšius stipriai laiko savo rankose. Kitaip tariant, kontroliuoja ir valdo viską, pradedant finansais ir baigiant... intymiais santykiais. Gyvenime ji mama, kuri užima vadovaujamą vaidmenį ir priima visus svarbiausius sprendimus. Ištekėjusi tuoj ėmėsi savąjį vyrą auklėti, tobulinti ir jam nurodinėti. Ilgainiui sutuoktinis pavargsta priešintis tokiems nelygiaverčiams santykiams ir pasirašo kapituliavimo aktą, guosdamasis, kad „visos bobos tokios“. Tiesa, kartkartėmis jis save apdovanoja nepaklusimu žmonai ir išgėrimu su panašaus likimo draugais. Susiklosčius palankioms aplinkybėms, kai moters diriguojamas vyras gauna papildomų pajamų ir nuolat turi savų, žmonos nekontroliuojamų pinigų (pvz., yra geras santechnikas, kurio paslaugų daug kam prireikia), kaip sako tie patys gyvenimo tyrinėtojai, jis tampa net alkoholiku. Ir tada žmona įgyja nenuginčijamą įrodymą, kodėl privalo vis tikrinti, auklėti ir persekioti savo antrąją pusę. Tokia moteris save vertina ir gerbia už tai, kad „aukojasi šeimai“, kad viena ant savo moteriškų pečių tempia visą gyvenimo naštą.

Ar pastebėjote, jog šiandien nedaug tėra sporto šakų, į kurias moterys nebūtų išsikovojusios teisių? Ar verta dėl šito pykti, nes Lietuvoje vis tiek visada bus krepšinis ir moterų krepšinis. Nors gal ir šiurpoka, bet juk neuždrausi moteriai kilnoti sunkumų, kultivuoti tailandietišką boksą ar pan. Kažkuris iš didelių vyrų yra pasakęs, jog, baigusios sportinę karjerą, moterys vėl sės siūti, skalbti, adyti, ravėti, mazgoti.

Ar „feminizmas“ jau toks bauginantis žodis?

Kokie bebūtų Šiauliai, žmonės mieste – gražūs. Ypač moterys. Viena moteris mane tikino, jog Dievas moterį neteisingai sukūręs. Gal iš tiesų? Taip besiskundžiant, atsirado žodis „feminizmas“. Į šį žodį beveik visi vyrai žvelgia įtariai ar net to žodžio bijo. O jeigu prie šio žodžio dar pridėjus žodelytį „naujasis“? Ar ne gražiai skamba – naujasis feminizmas? Tiesa, visa tai sugalvota ne mano. Jei pavartysime užsienio, o pastaruoju metu ir lietuvių moterų žurnalus, šį pavadinimą dažnai rasime. O moterų žurnalai bent man imponuoja nuo to karto, kai, regis, net prieš tris dešimtmečius į „Oskarą“ pretenduojantis Holivudo filmas „Pamestoji“ tokiame žurnale buvo vadinamas – „Moteris, kuri šiuo metu viena“. Taigi, naujasis feminizmas yra judėjimas, susidedantis iš daugybės radikalių, tačiau lanksčių strategijų, siekiančių rasti naują emocinį, seksualinį, ekonominį ir politinį jėgų paskirstymą. Jis tiki humoru, meile ir subalansuota dalijimosi etika. Naujasis feminizmas žino, koks svarbus moterų vaidmuo ekonominei bendruomenių raidai, todėl reikalauja geresnio pelno paskirstymo.

Tai prisirinkau iš moterų spaudos ir jų prižiūrimų interneto puslapių. Ir tuoj norisi paklausti – kuo naujasis feminizmas skiriasi nuo senojo? Mano galva, tik tuo, jog naujojo feminizmo atstovės kritiškiau žvelgia į serialus, kai senojo tuos serialus tiesiog dievino. Tiesa, naujasis feminizmas žaismingas, neliepiantis prie ko nors prisirišti, laužo kai kurias nusistovėjusias dogmas, vis tik moterys tvirtina, kad, net ir jaučiant naujojo feminizmo įtaką, norinčios išlikti moteriškos bei prieraišios, jeigu tik to iš jų tikimasi bei norima. Atseit kavinėse ar viešint pas draugus juokaujama, šokama, kvailiojama su visais, bet namo išeinama su savo žmogumi arba grįžtama iš vaišių pas jį, jei jo ten nebuvo.

Ar visi vyrai kiaulės?

Nusprendžiu, jog laisvalaikiu geriausia bendrauti su knyga. Pastaruoju metu pamėgau moterų autorių kūrinius. Iš knygų lentynos išsitraukiu suomių rašytojos Leenos Lander romaną „Juodųjų drugelių namai“. Sužinau, jog Leena Lander yra viena garsiausių šiuolaikinių suomių rašytojų, puikiai žinoma visoje Skandinavijoje ir plačiai už jos ribų. Pradedu skaityti. Asociali šeima. Iš jos atimami vaikai. Vyresnysis atsiduria kolonijoje, kurioje auklėjama prievartiniu darbu. Čia visko vadas – griežtas Direktorius. Prasikaltę, nesugebantys ar nespėjantys dirbti berniukai plakami rykštėmis, uždaromi į karcerį. Be visų savo žiaurybių, Direktorius turi ir gražią svajonę – atokią, nykią šiaurės salelę (kolonija yra saloje) paversti rojaus sodu, panašiu į tą, kuriame kažkada gyveno Adomas ir kuriame vėliau atsirado Ieva.

Tiesa, Direktorius gyvenimo neįvertina džiaugsmingai: „Bėgs viena diena po kitos. Vieną rytą atsikelsi iš lovos ir pamatysi, kad baisiai pasenai. Štai ir viskas.“ Bet nejaugi dėl šito nereikia gyventi ir dirbti, ir švęsti? Dar kartą priminsiu, jog romano autorė moteris.

Įsiminė kažkieno išsakyta mintis, kad kai vyras sako savo sakralinę frazę „visos jos tokios“, tai jis viešai prisipažįsta, jog viena, na, gal dvi trys moterys privertė jį pasijusti ožiu. Todėl jis pyksta ant visų moterų ir ant viso pasaulio apskritai. O juk moterys iš vyrų nori tik sąžiningumo, romantikos, bendravimo, gerumo ir geismo. Klaida ir kai sutuoktiniai vienas apie kitą kalba su užuojauta, pavyzdžiui, moteris apie vyrą: „Jis per savo gyvenimą labai daug iškentėjo. Aš privalau padaryti jį laimingą.“ Ką kitam gali duoti tavo auka? Nebent kaltės jausmą. Ir trečioji mintis – vyrams vertėtų žinoti, kad moterys nekonkuruoja su vyrais, moterys konkuruoja su moterimis. Vyrui reikia būti pranašesniam – ar fiziškai, ar intelektualiai, ar materialiai. Gal to reikalauja gamta? Greičiausiai. O moterys mano, kad visa tai dėl jų.

O šiaip jau mąstau, jog vyrams netinka rašyti SMS. Tai moterų darbas, o tikri vyrai tik skambina. Be to, jiems netinka gerti kokteilį per šiaudelį. Šiaudeliai – moterų pasaulis. Netinka dažyti plaukus. Tiesa, tas negalioja gėjams. O dar ko vyrams netinka rašyti – internetinių komentarų. Bet jie tai daro, deja, dažniau nei moterys.

Ar teisingas posakis, jog visi vyrai kiaulės? Bent aš mąstau, kaip dabar populiaru: 50 proc. pozityvios informacijos ir 50 proc. negatyvios, tad – 50 proc. kiaulės, o 50 proc. – ne. Nors to paklaustos pažįstamos moterys visos vienbalsiai pripažino, jog ne visi vyrai kiaulės, tačiau kai reikėdavo pavardyti ir paskaičiuoti, tai tų, kurie ne kiaulės, neatrasdavo.