„Primiršti tekstai“. Krizė

Šiauliai

Kues nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

106833

Jau veik dešimtmetis, kai šis žodis primirštas. O atsiverskime 2008–2009 metų spaudą ar atsidarykime to meto interneto puslapius, žodis „krizė“ tuomet buvo vienas populiariausių. K raide prasideda daug populiarių žodžių, pavyzdžiui, „krepšinis“, „knyga“, „koncertas“, „kinas“, „kelionė“, „karnavalas“, pagaliau – „kultūra“, bet tuo laiku dažniausiai skambėjo „krizė“. „Google“ skelbė, kad per mėnesį žodžio „krizė“ buvo 784 000 užklausų, o „klestėjimui“ – 18 700.

Sako, vaikams šis žodis labai patinka, nes jis savotiškai ir įdomiai skamba. O ir pats žodis nėra kažkoks negražus ar bylojantis kažką pikta – graikų kalboje (Krisis) jis reiškia: a) lūžį, b) posūkio vietą, c) sprendimą, bet mes jo bijome kaip nelabojo. Mums krizė – tai ko nors trūkumas. O trūkumas visad yra blogai.

Anuomet, prieš dešimtmetį, visi svarstė – pavyks ar nepavyks išbristi iš krizės? Optimistai sakė, jog pavyks – kaip kitaip. Krizės sprendimų scenarijų yra įvairiausių, bet pats optimistiškiausias – atskris ufonautai ir išgelbės.

„Antikrizinį“ planą galime susikurti ir patys. Pavyzdžiui, nebeišgerti butelio ar nesurūkyti pakelio cigarečių. Sutaupysime 20 ar net 40 eurų (priklausomai, kas kokį gėrimą geriame ir kokias cigaretes rūkome). Dar nauda – ryte neskaudės galvos, netroškins, jausimės žvalūs. Krizė – gyvenimo pamokos, už kurias šiaip jau reiktų daug mokėti, o krizės metu jų gauni dykai. Krizėje pasireiškia protingieji, kitu atveju jiems sunkiau būtų atsiskleisti. Sako, jei krizės nebūtų, ją tektų išgalvoti. Įtariama, kad visokiausi bankininkai ar ant pinigų maišų sėdintieji tai ir daro.

Krizėje yra ir dalelė naudos

Žmonės į krizes reaguoja daugiau mažiau vienodai, tik elgiasi skirtingai. Pradžioje būna šokas, vėliau imama pykti ir ieškoti kaltų, o po to susitaikoma. Tiesa, vieni įstringa gedėjimo stadijoje ir neieško išeičių, kiti greitai randa naują darbą, naują kelią ir lengviau išgyvena šį sunkų periodą.

Kaip atpažinti krizės atėjimą? Manyčiau, kad ir iš mobiliųjų telefonų. Jeigu kuo arčiau savęs jį laikome, iš rankų nepaleidžiame – krizė artėja. Įtampa, skambučio laukimas: negirdėsime, neatsiliepsime – pražūsime, atsiliepsime – būsime išgelbėti, mums praneš džiugią naujieną. Nieko nestokojantys Vakarų pasaulio žmonės savo mobiliuosius kažkur nukišę, neskuba, tingi atsiliepti.

Kodėl atsiranda krizės? Atsiranda iš mūsų egoizmo, kai pradedame pernelyg daug vartoti. Visa gamta, išskyrus žmogų, suvartoja tiktai tiek, kiek būtina egzistavimui palaikyti. Tam, kad pasaulyje būtų pusiausvyra, mes turime sėkmę ir nesėkmę, juodą ir baltą, teigiamą ir neigiamą, minusą ir pliusą. Be žmogaus ego, visos gamtos jėgos išlaiko pusiausvyrą, sudarydamos vieną bendrą sistemą, ir tik žmogus trukdo jų harmoniją. Gamtoje viskas tarpusavyje susiję ir siekia išlaikyti tą pusiausvyrą – tiek vidinę, tiek ir su aplinka. Vidiniams ryšiams suirus, viskas ima žlugti.

Atrodo, gerai čia apie pusiausvyrą „suskėliau“, ironija verčia krizėje ieškoti ko nors linksmo. Pavyzdžiui, turime du mobiliuosius telefonus. Na, gerai, tai dar suprantu – vienas numeris duotas reikalingiems žmonėms, kitas – prašalaičiams. Bet trijų kambarių bute – keturi televizoriai (ketvirtas virtuvėje) ir visi įjungti. Gyvena trys žmonės. Kiek elektros sutaupytume, turėdami tik vieną televizorių, ir nedebilėtume. Žmonės taptų artimesni, šalimais žiūrėti vieną laidą susėdę. O du šaldytuvai? Tikrai pakaktų vieno ir tuštesnio. Atveri šaldytuvo dureles po šeštos vakaro, o ten tuščia ir eini miegoti nevalgęs. Tik į sveikatą.

Pamenu, per prieš dešimtmetį buvusią krizę vienos firmos vadybininkas skundėsi, jog nesukrapšto 5 tūkst. litų (tuomet dar tie pinigai buvo) jubiliejui muzikantų užsakyti. Anokia čia bėda. Ką praradote? Neskoningo „popso“ kratinį? Tokiems muzikantams nė cento negalima skirti, kad jie pagaliau išnyktų iš mūsų padangės ir nebegadintų klausos bei skonio.

Dainos, šokiai, estrada

Sovietmečiu krizės niekas nežinojo, nes ji buvo amžina. Kai nežinai, kas yra gerovė, ir visą laiką gyveni krizėje, gali pradėti atrodyti, jog taip ir turi būti. O kad žmonės neliūdėtų ir nieko nežinotų apie krizę, radijas ir TV transliuodavo koncertus vienu ir tuo pačiu pavadinimu „Dainos, šokiai, estrada“. Kas bus dainuojama, kas šokama, kas gros ir kokius kūrinius – niekas nenurodydavo, tiesiog toks koncerto pavadinimas, o ką jau ten išgirsi, tą ir išgirsi. Nejau tai svarbu? Niekam tuomet nekilo galvon mintis pavadinti koncerto „Duokim garo!“, o ir vargu ar tokį pavadinimą cenzoriai būtų patvirtinę.

Be šių koncertų, dar populiarus būdavo „Sveikinimų koncertas“ ir koncertas „Linkime pasveikti“. Šis skirtas, kaip ir supratote, ligoniams. O sveikinimų koncertai tebesitęsia iki šių dienų. Mano galva, sveikinimų koncertas pats pozityviausias reiškinys. Lieka patenkinti tie, kuriuos sveikina, tie, kurie sveikina, ir patys atlikėjai (Kučinskas, Šiškauskas, Kazlauskai, o juo labiau „Žentai“...), kad būtent jų žmonės dar vis nori klausytis. Anuomet, tiesa, dainuodavo Paltinienė su Ivanausku ir Ščiukaitė su Tallat-Kelpšaite, na, dar dainininkas, apie kurį pasakota, kad Lietuvoje nebuvo miesto ar miestelio, nuo kurio kultūros namų ar lauko estrados jis nebūtų nuvirtęs. Tiesa, pats dainininkas per televizines pokalbių laidas ne kartą tvirtino, kad niekad to nėra buvę.

Kad būtų sudainuotas koks nors Vakarų pasaulio kūrinys, reikdavo išmonės, tad štai „The Beatles“ daina „Ledi Madona“ buvo apibūdinama kaip socialinio pobūdžio kūrinys, pasakojantis apie sunkią dirbančios moters dalį Vakarų pasaulyje. Ansambliams buvo nurodoma, kiek procentų programoje turi būti tarybinių autorių kūrinių, kiek lietuvių, kiek soc. lagerio ir kiek Vakarų (šių, regis, 2 ar 3 proc.). Meno komisijos tvirtindavo tik pripažintų kompozitorių kūrinius, dainų tekstus galėjo rašyti tik aprobuoti poetai, o dainininkai – irgi komisijų išklausyti. Ano meto muzikos gerbėjai šiandien pamurma, kad dainuoja bet kas. Kartais ir aš apie tai pamąstau ir laukiu, kada pradės dainuoti Gražulio Birutė, nors gal jau ir pradėjo, nes visų estrados naujienų nežinau.

Ar mūsų laukia dar viena krizė?

Išmintingieji sako, jog laukia. Ir ji užklups mus netikėtai, kai mes nebūsime pasiruošę. Viskas bus kaip su tomis Alytaus padangomis. Tiesa, yra bandančiųjų teigti priešingai – krizės nebus. Anot jų, kai kuriasi gerovės valstybė, jokios krizės nebaisios. Nors kai matau, kas tą gerovės valstybę kuria, atrodo, jog niekam nieko gero nebus.

Krizės labiausiai paliečia vyrus, moterys kažkaip nuo jų išsisuka. Štai moterys, įėjusi į santuokų rūmus, nuotaikingai šūktelėjo: „Man kaip visada!“

Labiausiai viskam kenkia prisirišimas prie pinigų. Nėra blogai, jei tu kas mėnesį nutari sutaupyti po 100 eurų. Per metus – 1 200 eurų, o kitais metais tą sumą kažkiek padidini ir t. t. Blogai, jei tavo tikslas per mėnesį sutaupyti 10 000 ar 100 000 eurų, nors jei turi iš ko... Taip ir gyveni nuo 100 tūkstančių iki 200 tūkstančių. Nors ką aš čia, juk taupymas skatintinas reiškinys, aišku, jei tik turi iš ko.

O kad knygų leidykla „Lengvas būdas“, išleidusi A. Carro knygą „Lengvas būdas mesti rūkyti“ ir, kaip suprantu, skirta, įsteigta tik tokioms knygoms, kaip, pavyzdžiui, „Lengvas būdas tapti turtingu“, „Lengvas būdas susirasti tinkamą sekso partnerį“, „Lengvas būdas pasiekti karjerą“, „Lengvas būdas suliesėti, prisivalgant vakarais“, „Lengvas būdas sužinoti lengvus būdus“ ir pan., leisti, pradžiugintų skaitytojus knyga „Lengvas būdas išvengti krizės“. Deja. Belieka tik žinoti, kad krizės atveju išlošia tie, kurie išlaiko šaltą protą, blaiviai įvertina padėtį ir, svarbiausia, nepamiršta ankstesnių krizių pamokų.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt