„Primiršti tekstai“. Kiekviename uoste kažkas gyvena

Rudeniui einant vis tikryn, dažniau pamąstome apie savo gyvenimą. Būtent šiuo metu mums ima atrodyti, kad gyvename ne taip. O juk visi plaukiame į savo paskutinį uostą – Porto Fino – ir nežinia, kiek kelio iki jo likę. Pamąstymai apie mirtį visus metus būna primiršti ir tik šiomis dienomis jie atgyja.

Likimas. Tarytum galėtum sakyti: „Mano paskutinis uostas dar labai toli“, bet reikia nutilti. Jis gali būti visiškai netoliese. Niekada negali žinoti, ką uosto vartai anksčiau įsileis – tave, tavo artimąjį ar tavo draugą. Niekas nežino, kas laukia už to uosto vartų. Nejau kraupi tuštuma? Paradoksalu, kad net šiuolaikinis mokslas, atrodytų, atsakęs į visus klausimus, nesugeba apsispręsti, atriboja mus nuo žinojimo pertekliaus, kurio žmogaus psichika nebegalėtų pakelti. Vilties, tiesa, yra, nes jei yra uostas, tai turi jame vykti kažkoks gyvenimas.

Rašytojas Jurgis Kunčinas rašė, jog yra įsitikinęs, kad, atplaukęs į Porto Fino, ras čia pilna pažįstamų nevykėlių, nuoširdžių ir netgi gabių žmonių, pagyvenusių vaikinų bei merginų. Anot rašytojo, čia jų ištisas miestelis šalia didžiulio kapinyno. Jokių patogumų, jokių raudančių giminaičių, jokių partijos draugų, bet visi savi.

Jurgio kolega Gintaras Beresnevičius dar džiaugsmingiau nušviečia atvykimą į tą Porto Fino. Jam juokingai skamba diskusijos apie tuščią paskutinį uostą. Kaip gali jame kažko nebūti? Visko ten yra: ir švenčių, ir barnių, ir svaigalų, ir sekso... Juk teko skaityti apie rojaus vynuogynus? Gal tik pagirių ten nėra. O šiaip yra visi giminės, draugai, priešai, norai, polinkiai... Kur jie dėsis? Jeigu šiame pasaulyje esi mergišius, po mirties pateksi tarp dailių merginų, jei mėgstantysis stiklelį – būsi įmestas į geriausių gėrimų sandėlį su neišsenkančiais resursais ir galėsi nors ir dešimt tūkstančių metų mėgautis įvairiausiais gėrimais... Todėl pritariu minčiai, jog jeigu mirtis būtų išties tokia nepakeliama ir baisi – niekas niekada nemirtų.

Labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės

Vieną dieną ir aš ten atplauksiu. Nebijau tos dienos, bet šiokį tokį slogutį, nuogąstį visgi jaučiu. Įsivaizduoju, kad tai bus vieta, kur neliks laikrodžių. O ir visi matai bus kitokie. Tiesa, būtų maloniau, jei mane ten pakviestų, atnešdami pakvietimą. Žodį „kvietimas“ mėgau visada. Ant kvietimo kortelės – gražus užrašas, pageidautina, auksinėmis raidėmis, gal net koks piešinėlis.

Anksčiau kino teatruose ar kur nors kitur degdavo užrašas „Išėjimas“. Galvojau, gal kuomet užsidegs toks pat užrašas, nurodantis išėjimą iš šio pasaulio. Neatsirado, net apskritai užrašų apie išėjimą veik niekur nebeliko.

Kartais net norisi palikti pasaulį, kuriame viskas vyksta pakopomis – pradžioje pristatoma degalinių, vėliau pristeigiama odontologijos kabinetų, o dabar ėmė daugėti psichologų. Ir tai vadinama vyksmu gėrėjimo linkme. Antra – nebeliktų feisbuko, o ypač įkyruolių draugų, kurie skelbia kiekvieną savo žingsnį, liaudiškai tariant, kiekvieną pirstelėjimą.

Bet įgaukime rimties. Rytoj įsižiebs visa Lietuva, tarsi dar kartą stodama į Europos Sąjungą. Įsižiebs didžiuliai mirusiųjų miestai. Kapinės yra gerai. Ten niekada nebūsi aukštesnis, teisingesnis, gražesnis. Kartą girdėjau aiškinimą, kad kol nors vienas žmogus meldžiasi ir prisimena tą, kuris jau baigė savo žemišką kelionę, šiam nieko blogo negali atsitikti. Labai norėtųsi, kad kiekviename mūsų būtų mažytės kapinės, kuriose ilsėtųsi tie, kuriuos mylėjome.

Meldžiamasi už mirusiuosius buvo visada, tačiau iki X a. pab. nebuvo toms maldoms nustatytos dienos. 998 m. Cluny abatijos abatas šv. Odilis įrašė į visų jam priklausančių vienuolynų kalendorių, kad po Visų Šventųjų šventės būtų meldžiamasi už visus jau mirusius jų vienuolijos narius. Šis gražus pavyzdys greitai paplito po Europą.

Apie kapines ir pamąstymus apie mirtį

Bent man pasaulyje pačios gražiausios kapinės Per Lašezo Paryžiuje ir centrinės Vienos kapinės. Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi Per Lašezo kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų – Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo kapo. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kaalas, Isadora Dunkan, Sara Bernard, Šopenas. Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandų. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko fanų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Neseniai čia atgulė ir mūsų Žibuntas Mikšys. Per 300 tūkstančių išėjusiųjų anapilin. Ir visa tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos.

Vienos centrinės kapinės veikiausiai pačios muzikaliausios. Jos glaudžia Liudviką van Bethoveną, Johannessą Brahmsą, Christophą Willibaldą von Glucką, Francą Šubertą, tėvą ir sūnų Štrausus bei, be abejo, Mocartą ir jo priešą Antonijų Saljerį. Nors dėl Mocarto ne visišką tiesą parašiau, nes šiose kapinėse didžiajam genijui tik pastatytas paminklas, o ilsisi jis visai kitur.

Esu optimistas, tuo džiaugiuosi, tad pamąstymai apie mirtį man nėra malonus dalykas, bet vis tiek kartais susimąstau – kas yra ta mirtis ir kam mes gyvename? Pati poetiškiausia tema pasaulyje yra gražios moters mirtis. Ką žmonės galvoja per laidotuves? Vieni galvoja apie savo laikinumą, kiti – apie kalijų brangumą, bet niekas niekada per laidotuves nežiūri į dangų. O ką mąsto patys mirusieji? Net idiotui žinoma, kad mirusieji viską mato, viską žino ir šneka visomis kalbomis. Girdėjau teigiant, kad žemėje viskas paprasčiau, nes kai čia blogis rungiasi su blogiu, vieną jų vadiname gėriu. Nors ir sudėtingiau, mat kai pamanai, kad blogiau būti jau nebegali, būtinai tampa blogiau.

Šiandien sunkiai sergantieji dažniausiai neslepia savo ligos, o visiems, ypač žiniasklaidai, apie ją pasakoja. Man atrodo, kad kilniau, kai tu herojiškai slepi savo ligą. Tai išaukština privataus gyvenimo svarbą. Reikia kai kuriuos dalykus pasilikti sau. Nors gal aš ir klystu.

Gyvenimas – tai veidrodžių menė

Keista, bet šiomis dienomis visos knygos, kurias skaitau, visi spektakliai ar kino filmai, dailės kūriniai man tarsi kalba apie gyvenimo trapumą.

Jaunimo teatre prancūzų režisierius Ericas Lacascade’as Lietuvos žiūrovui pateikia tėvynainio Jeano Geneto pjesę „Balkonas“. Pats Jean’as Genetas (šiauliečiai gal dar prisimena mūsų teatre režisieriaus S. Varno pastatytas „Kambarines“) buvo nuteistas mirti ir tik katalikiškos krypties rašytojas Paulis Claudelis išprašė prezidento jam malonę. Menininkas išgelbėjo kitą menininką, kuris po to pasauliui padovanojo daug puikių kūrinių, todėl šios mirties nutolinimas pasauliui tapo reikšmingas. Penkias valandas trunkantis spektaklis grąžina žiūrovą į E. Nekrošiaus ilgųjų spektaklių dienas (spektaklio dailininkas – jo sūnus Marius Nekrošius) ir pasakoja apie melo pilną pasaulį. Veik visuose savo kūriniuose Genetas žiūrovą įveda į veidrodžių menę.

Prisiminiau pasakojimą apie Miro. Pasakojama, kad jis, prikaustytas prie lovos, jau veik nenulaikydamas rašiklio, vis tiek paprašė paduoti pieštuką ir popieriaus. Ir ėmė piešti. Vien tik linijas. Nieko daugiau, tik linijas, tada paleido popierių ant žemės ir paprašė naujo. Linijos. Viena po kitos. Visą dieną. Kol kažkas paklausė, ką jis piešiąs. Miro atsakė bandąs nupiešti horizontą.

Iš knygų lentynos, aišku, traukiu šiųmetinės Nobelio premijos laureatės Olgos Tobarczuk romaną „Bėgūnai“. Apie ką knyga? Atsakyčiau trumpai – apie bėgimą. Norisi pabėgti nuo savo gyvenimo, nuo savo minčių, bet ar pabėgsi? Tad šio teksto pabaigai, manau, labiausiai tiks citata iš šios knygos: „Gyvenimas? Nieko tokio nematyti, matau linijas, plokštumas, kūnus ir kaip jie keičiasi, laikui bėgant. O laikas atrodo lyg elementarus prietaisas smulkiems pokyčiams matuoti, mokyklinė liniuotė su supaprastinta skale – joje viso labo trys padalos: buvo, yra ir bus.“