„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kiek kai­nuo­ja deg­tukų dėžutė?

Šiauliai

(Tetiana_tychynska nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

148244

Bi­čiu­lis sa­ko, jog „Pri­mirš­tuo­se teks­tuo­se“ jam įdo­miau­sia skai­ty­ti apie so­viet­metį, nes po tris­de­šim­ties metų at­si­skleid­žia tų laikų kvai­lu­mas ir, de­ja, liūd­nu­mas. Gal todėl šian­dien po­pu­lia­rios kny­gos, nu­ke­lian­čios į šį laik­metį.

Kad ir Ingos Liutkevičienės „Deja vu“ apie ilgametį sovietmečio Vilniaus vykdomojo komiteto pirmininką (dabar sakytina – merą) Algirdą Vileikį ar neseniai pasirodžiusi „Lietuvių architektai pasakoja apie sovietmetį“. Galima daug tokių knygų pavardyti, bet populiariausias Juozo Baltušio tritomis „Vietoj dienoraščio“. Keista, ko tik šiandien paklausiu, ką skaito, dauguma atsako, jog Baltušio dienoraščius. Tiesa, tie skaitytojai tai dažniausiai pagyvenę žmonės, bet ir iš ne vieno jauno girdėjau, jog jiems tai įdomu.

Kaip sovietmečiu ilgą savo gyvenimo tarpsnį praleidusiesiems, o ir kitiems objektyviausiai kalbėti apie tą laikmetį? Populiaru gretinti ano meto ir šiandienines prekių kainas. Kad ir degtukų dėžutes. Sovietmečiu dėžutė kainavo 1 kapeiką, tai 10 dėžučių – 10 kapeikų. Dabar „Optima linijos“ dešimties dėžučių blokas kainuoja 25 euro centus. Tarsi du su puse karto brangiau, bet jei anksčiau atlyginimas buvo, tarkime, 80 rublių, tai dabar tokio darbuotojo, manau, 480 eurų. Tai būtų šešis kartus daugiau. Vadinasi, degtukų dėžutė tekainuoja trečdalį nei anksčiau, tačiau daugelis įsitikinę, jog šiandien degtukų dėžutė kainuoja brangiau ir tiek.

Skaitant Baltušį

Juozas Baltušis degtukų dėžučių kainų dar nelygina, nes mus paliko 1991 m., bet dienoraščiuose praeities ir dabarties sąsajų begalė. Rašytojas atsiskleidžia netikėtu kampu, net sunku patikėti, kad tai jis: „Leninas, o ne kas kitas, pradėjo ir išvystė masines nekaltų žmonių žudynes Rusijoje, kurių pasekoje išsivystė kruvinasis Stalino kultas. Dabar kažkodėl užmirštama, kad Stalinas nesugalvojo nieko originalaus, o tiktai tęsė ir vystė Lenino pradėtą terorą, nesibaigiančias nekaltų žmonių žudynes, trėmimus, užkankinimus mirties lageriuose bei kalėjimuose“ (2 t., 1978 m. birželio 9 d.). Arba: „Niekad nemaniau, kad komunistų tvarkoma valstybė šitaip išsigims, prilygdama fašistinei santvarkai, kad po kruvinojo Stalino kulto galėtų gimti ir išsivystyti naujas kultas, ir tai tokios menkystos, kaip niūdienis „generalinis“, kad šitiek įsibujuos karjerizmas, kyšiai, sukčiavimas, politinė demagogija, draudimas tarti tiesos žodį apie realius gyvenimo reiškinius...“ (2 t., 1978 m. liepos 1 d.)

Šiaip jau, manau, Juozas Baltušis niekam nebūtų užkliuvęs, šviesiai būtų prisimenama jo kūryba, ypač „Sakmė apie Juzą“, jei ne atgimimo metais skelbiamas įsitikinimas, jog Lietuva turi rastis TSRS sudėtyje. Tarsi nujausdamas, kad bus prieštaringai vertinamas, rašytojas leido, praėjus 25 metams po mirties, atversti rašyto dienoraščio puslapius. Kaip niekur kitur, šiuose dienoraščiuose įtaigiu žodžiu atidengiamas sovietinės epochos veidrodis. Štai skaitau apie Vilniaus „Sigutės“ parduotuvėje pardavimams „išmestus“ konservuotų žirnelių stiklainėlius, tirpios kavos dėžutes ir, jei esi buvęs, jautiesi tarsi vėl į tą parduotuvę įėjęs. O jei nebuvęs, tai vis tiek tai panašu į bet kurią sovietmečio parduotuvę. Skaitydamas Baltušį, prisimeni seniai išnykusius žodžius – CK, partinis sekretorius, plenumas, Lenino jubiliejus... Prisimeni paskyras automobiliui, butui, baldų komplektams... Rašytojas mini daugiau nei 3 700 žmonių.

Kai kurias asmenybes vertina netikėtai. Pavyzdžiui, Juozą Miltinį: „Negaliu, beje, nesigėrėti Miltiniu: ketvirtį šimtmečio blefuoja šitas moraliai perpuvęs žmogelis, mulkina visą respubliką, pradedant mažai tenusimanančiais žiūrovais ir baigiant respublikos partiniais bei tarybiniais vadovais! Jeigu kalbėti apie išbaigtumą, tai Miltinis – išbaigčiausias puvėsis ir tuo pat metu išbaigčiausias gudruolis“ (2 t., 1978 m. spalio 6 d.).

Reikalingi žmonės

Šiandien gali turėti visko, ko tik širdis geidžia, ir negali pasipuikuoti, jog turi daiktą, kurį retas turi ar net niekas neturi. Aišku, tokį turėjimą nulemia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimo daikto kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio nors deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Tam deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų. Reikėdavo tik pažinčių, vadinamojo „blato“. Senieji komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų, ir žmonės bus laimingi, siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Sovietmečiu daiktų turėjimas reiškė dvasinių vertybių išdavystę. Automobilis šeimai tik vienas, butas ar namas tik vienas (turėdamas butą, namo negalėjai turėti, ir atvirkščiai), be to, namas turėdavo būti ne didesnis nei 130 kv. m. Maskviečiai draugai pasakojo apie garsų profesorių, kuris turėjo 4 kambarių butą ir jam pavyko suveikti šalia savojo tokį pat 4 kambarių butą sūnui. Kad nereiktų vaikščioti per koridorių, tarp butų pramušė sieną ir įsistatė duris. Tik visa tai profesoriui buvo suteikta su sąlyga, kad jis į šį 8 kambarių butą vedžiotų į jų institutą atvykstančius užsienio svečius ir rodytų, kaip jie gyvena. Taigi, profesorius aprodydavo tą savo butą ir tarnavo: „Gyvenam paprastai, kaip visi tarybiniai žmonės.“ Šį epizodą savo pjesėje „Kurtinio gūžta“ panaudojo dramaturgas V. Rozovas.

Ar reikalingi dabar reikalingi žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. O restoranų administratoriai ar net rūbininkai buvo tarsi dievai, nes kaip be jų į pasilinksminimo įstaigas pateksi... Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug. Dabar, norint gauti bet kokią prekę, nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam reikalingi žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą?

Ir tai praeis

TV stebiu rinkiminius debatus. Nuobodu. Gal todėl, kad pateikiama tema ir į jos klausimus reikia atsakyti, o konkretumas kandidatams nepatinka. Jiems leisk kalbėti bet ką, tuomet ir klausytojui būtų linksmiau. Atrodo, kad priešrinkiminiai debatai „TV pagalbos“ populiarumo dar neaplenkė, o ankstesniais metais aplenkdavo, nors „TV pagalboje“ dominuoja vienas ir tas pats klausimas: „Ar kėlė prieš jus ranką?“

Pašto dėžutė pilna agitacinių laikraštėlių, bukletų. Visur nuotraukos, pažadai. Greitai jais norintieji atsikratyti permeta į kaimynų dėžutes, tvarkingieji išima ir neša į šiukšlių kibirą. Šie leidinėliai būtų populiaresni, jei spausdintų kryžiažodžius, horoskopus, receptus, na, bent kalendorius.

Kai kas vis burba dėl kaukių. Ankstesnis Veryga, teigęs, kad kaukių nereikia, jiems mielesnis. Nešiojantieji kaukes, girdėjau, skirstomi į tris grupes: tie, kurie nešioja kaukes uždengę burną ir nosį, priskiriami prie gerbiančiųjų mokslą, dengiantieji tik burną – negerbiantieji, o visai nenešiojantieji tiki burtais, magija, amuletais, viruso išvarymu skanduojant: „Viruse, lauk!“

Žmogelis skundžiasi pranašui, jog jam labai nesiseka. „Tai praeis!“ – paguodžia pranašas. Po kurio laiko žmogelis džiaugiasi, jog jam pradėjo sektis. „Ir tai praeis“, – konstatuoja pranašas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt