„Pri­mirš­ti teks­tai“. Jei oras jums ne­pa­tin­ka, pa­lau­ki­te tru­putį

Šiauliai

Freepik nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

141070

Prie Ši­lu­vos ka­pi­nių pa­klau­siau bi­čiu­lio, ar jis ži­no, jog čia pa­lai­do­tas Ei­mun­tas Nek­ro­šius. „O kas jis?“ – klausė bi­čiu­lis. Ka­pus tvar­kan­ti mo­te­riškė iš­kart pa­rodė, kur gar­saus re­ži­sie­riaus ka­pas, ir pa­pa­sa­ko­jo, kad į Ši­luvą prie šio ka­po at­vyks­ta daug žmo­nių iš vi­so pa­sau­lio. Ne­se­niai, sakė, bu­vo iš Ita­li­jos.

Kas buvo apleidęs knygų skaitymą, karantinas ne vienam tą įprotį grąžino. Ir dauguma tebeskaito. Rimtus kūrinius ir skirtus poilsiui – detektyvus, meilės ar siaubo romanus. „Ar visus Stiveno Kingo romanus perskaitėte?“ – norisi paklausti šio autoriaus gerbėjų. Nors kur ten perskaitysi, kai jų tokia gausybė. Paskutinė šiais metais pasirodžiusi jo knyga – „Svetimas“. Tokiu pavadinimu knygų ne viena, net literatūros grandų, bet pavadinimas telieka pavadinimu, o Kingas čia išlieka savimi – 504 puslapiai siaubo.

Prisiminiau istoriją apie jauną rašytoją, kuris parašė gražią knygą apie meilę. Nutarė pats ją pardavinėti knygyne. Knygynas netoliese durų pastatė stalelį, ant kurio jis prisidėjo kelias krūveles savo knygų, kitas dar po staleliu, pasiėmė į rankas rašiklį ir ėmė laukti norinčiųjų autografų. Įeinantieji į knygyną jo klausia: „Kur čia rasti Stiveno Kingo romanus?“ Jaunasis rašytojas nurodo. Pagaliau vienas ima vartyti ir jo knygą ir net paklausia: „Apie ką ši knyga?“ Autorius ima pasakoti, jog tai apie taurius jausmus, apie dviejų žmonių meilę, kuriuos likimas išskiria, bet po penkiasdešimties metų vėl suveda. „Įdomu“, – rašytojo džiaugsmui tarsteli vartantysis knygą. „Gal pirks“, – mąsto rašytojas, bet skaitytojas padeda knygą ir paklausia: „O kur čia rasti Stiveno Kingo romanus?“

Kai koronavirusas privertė uždaryti knygynus, bibliotekas, žmonės pajuto, kokia svarbi yra knyga. Kai uždarė koncertų sales, bemat visi pasiilgo muzikos. Ar pastebėjote, kad kamerinės, tai yra rimtosios, muzikos koncertuose virusu neužsikrečiama? O popso renginiuose virusas pasisvečiuoja. Neužsikrečiama bibliotekose, knygynuose. Vadinasi, kamerinė muzika virusui nėra artima, jam savesnis popsas. Nepakeliui jam ir su mylinčiaisiais knygas.

Tikėti kito racionalumu

Neseniai Šiaulių „Laiptų galerijoje“ lankęsis ir savo naują knygą „Lengva nebus“ pristatęs rašytojas ir filosofas Liutauras Degėsys pasidalijo įdomiais pastebėjimais. Ar galima viltis kito žmogaus racionalumu? Rašytojas pateikė pavyzdį, jog privažiuoja sankryžą, kur ženklas rodo, kad iš kairės juostos galima sukti kairėn, bet taip pat galima važiuoti tiesiai. Rašytojui reikia tiesiai, o toje juostoje stovįs automobilis nerodo jokio posūkio, tai už jo ir rikiuojasi. Kai užsidega žalias šviesoforo signalas, priešais stovinčio automobilio vairuotojas įjungia kairiojo posūkio signalą. Rašytojas stebisi, kam rodomas tas signalas, nebent ponui Dievui, nes jam, patikėjusiam, kad automobilis važiuos tiesiai, tai jau niekuo nepadės.

Svečias pasidalijo ir dar viena situacija. Jo šuo žaidė su pilnu aliejaus buteliu ir jį prakando. Aliejus ištekėjo virtuvėje ant grindų, šuo jame išsivoliojo ir toliau nubėgo voliotis į lovą miegamajame. Pasidalijo šia situacija feisbuke, sulaukė gausybės „Patinka“. Niekad tiek nesulaukdavo, todėl svarstė, jog visiems patinka, kai tau nepasiseka, o ne kai dalijiesi sėkme.

Dėl racionalumo, tai mano pastebėjimas iš Šiaulių gyvenimo. Einu Tilžės gatve nuo bulvaro link autobusų stoties. Gatvės pakraštyje pažymėtu dviračių taku pravažiuoja keli dviratininkai. Gražu. Bet štai vienas atlekia šaligatviu. Na, kur tu, žmogau, kai šalia puikiausias dviračių takas?!

Ir dar apie dviračius pėsčiųjų bulvare. Pats žodis „pėsčiųjų“ tarsi kalba pats už save, bet štai visu greičiu pro vaikų būrį pralekia dviratininkas. Net nežinau, ar gali jie pėsčiųjų bulvaru važinėti, bet jei gali, gal nužymėti jiems juostą. Nors šiaip aš už dviračius.

Kai knyga brangesnė už alkoholio butelį

Artėja Seimo rinkimai ir kartais jau vienas kito paklausinėjame, už ką balsuoti. Lietuviai visad šitaip – ilgai mąsto, pasielgia neteisingai, o po to gailisi. Vienas bičiulis sako nebalsuos už valstiečius, nes jie riboja prekybą alkoholiu, kitas priešingai – balsuos, nes riboja.

Pastebėjau, kad daugiausia nuomonių sulaukiu po straipsnelių apie alkoholį. Štai po vieno tokio bičiulis teiraujasi, ar jis alkoholikas, ar ne, jei geria kada nori (noriu geriu, noriu negeriu), jo namų baras pilnas įvairiausio alkoholio butelių, o, girdi, alkoholikas bemat viską ištuštintų. Ką aš galiu atsakyti. Kai „noriu geriu, noriu negeriu“, dažniausiai – noriu.

Gatvėje mane vis palabina garbaus amžiaus šiaulietis ir pagiria už straipsnelius. Po vieno apie alkoholį jo veidas buvo rūstokas. Kodėl, girdi, aš giriu tiek bėdų nešantį alkoholį?.. Teisinuos, jog mano skaitytojas ne taip supratęs. „Gal tiesiogiai ir ne, bet straipsnio potekstė – už alkoholį“, – nepriima mano pasiteisinimo skaitytojas.

Užsuku į barą. „Baik rašinėti apie alkoholio žalą, kepenų cirozę ir infarktus nuo alkoholio, nes tuoj gausi į snukį“, – užsipuola barmenas. Džiaugiuosi tik dėl vieno – kad esu teisus, įrodinėdamas, jog norime mes šito ar nenorime, tiesiogiai ar netiesiogiai, daugiau ar mažiau, geriame mes tuos velnio lašus ar ne, alkoholis vis tiek kaip nors veikia mūsų gyvenimą.

Visai neseniai vieną vakarą teko svečiuotis dviejose draugijose. Vienur ir kitur užvedžiau diskusiją apie poeziją. Pirmojoje – negeriančiųjų – draugijoje visi, kiek supratau, žinojo tik Maironį ir Brazdžionį, nes apie juos tekalbėjo. Antrojoje buvo išgėrinėjama ir kalbos sukosi apie Marčėną, Patacką, Ališanką, Šlepiką...

Lietuviškai pasirodė nemažai knygų apie alkoholį. Pirmiausia tai Niko Brounlio knyga „Alkoholis“, kuria dažnai, rašydamas apie velnio lašus, naudojuosi. Tai knyga apie visiems įprastą, bet unikalų fenomeną: „ugninio vandens“ vartojimo kultūrą ir istoriją, poveikį sveikatai, protui, meninei kūrybai ir, žinoma, didžiulius pinigus, kurie sukasi alkoholio rinkoje. Kiekvienas sakinys tiesiog išskirtinis ir šmaikštus. Be to, knyga nėra brangi, kaip reta, kainuoja pigiau nei alkoholio butelis. O jei reiktų rinktis tarp pigiau kainuojančio butelio ir brangesnės už jį knygos, diduma, manau, rinktųsi butelį.

Kai negaliu keliauti, skaitau apie keliones

Praėjusiame tekste rašiau, jog iš bibliotekos parsinešiau krūvelę knygų apie keliones. Žaidžiu tokį žaidimą. Skaitau apie kažkurį miestą ar šalį ir „YouTube“ pasileidžiu laidą apie tuos kraštus. Prisipažinsiu, jog man neįdomu skaityti vien apie viešbučius, autobusų grafikus, bilietų kainas, nors kartais ir čia sužinai kažko vertingo. Pavyzdžiui, tik neseniai sužinojau, kad Romoje taksi iš oro uosto į miesto centrą privalo vežti ne daugiau kaip už 30 eurų (tai įsakymu užfiksavusi Romos savivaldybė). Bet šiaip labiau norisi jausmais pasinerti į tą svečią šalį ar miestą, tarsi pajusti jų kvapus (o kvapas – svarbus dalykas).

Galiu visų klausytis, kur kieno nukeliauta, bet sužavėtas esu vieno puikaus draugo kelione į Barseloną. Žmona jam vis sakiusi, jog labai norėtų apsilankyti šiame Gaudi mieste. Ir štai netikėtai vieną dieną, lankydamasi pas gydytojus, ji išgirdo pritrenkiančią žinią, jog serga vėžiu, kuris baigia užgrobti visą organizmą. Mano draugas bemat užsakė bilietus į Barseloną ir 5 dienas jie ten viešėjo. Tai prisiminiau, skaitydamas Angelinos Zaleckaitės knygą „Barselona“. Dar prisiminiau šio draugo žodžius apie žmoną: „Ji buvo tobula žmona.“ Netikėtai gražus įvertinimas. Neseniai tą patį sakinį išgirdau, laidojant aktorę Gražiną Balandytę. Iš jos vyro.

Vienuolio klausia: „Kodėl jūs toks ramus?“ Šis atsako: „Kai aš einu – einu, kai sėdžiu – sėdžiu.“ Šiaip jau lietuviai lėta tauta. Kol mes statome Vytį, kažkas pasistatys atominę elektrinę.

Mėgstu pasiklausyti bliuzo. Sako, bliuzas – rudens ir liūdnų dienų muzika. Atremdamas šią nuomonę, pašmaikštausiu, jog jei bliuzo klausysi nuo pabaigos priekin – ir lietus baigsis, ir saulė nušvis. Jei apie orą, tai jei jums jis nepatinka, palaukite truputį. Tai, rodos, M. Tvenas.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt