„Pri­mirš­ti teks­tai“. Gry­bau­si­me žiemą

Taip sa­ko orų spėjėjai. Anuo­met po­kal­biu apie orą vi­sad pra­si­dėda­vo bet ko­kie su­si­ti­ki­mai. Da­bar pir­ma kal­ba­me apie vi­rusą, tik po to apie orą. Prog­no­zuo­ja­mas ir to­liau gra­žus ru­duo, pro­gno­zuo­ja­ma, kad žiemą gry­bau­si­me, bet mes vis tiek liūd­ni. Vi­ru­sas. So­viet­me­čiu net ne­ži­no­tum, kad toks siau­čia.

Regėjau statistiką, jog perkame daugiau alkoholio. Dar vos ne trys mėnesiai iki metų pabaigos, o pasirodo, jog jau nupirkome tiek alkoholinių gėrimų, kaip per visus 2019-uosius. Sako, tai todėl, kad daugiau laiko tenka praleisti vienatvėje. Bet nejau vienas gersi? Nors visko būna.

Ir dar viena pokalbių tema – rūkymas balkonuose. Tą pačią dieną, kai Seimas paskelbė draudimą rūkyti balkonuose, „Delfi TV“ žiūrovų paklausė, ar jie prieš rūkymą balkonuose, ar tegul rūkaliai rūko, ar neturi dėl to nuomonės. Galvojau, kad daugiausia bus neturinčiųjų nuomonės, bet tokių buvo labai mažai, o diduma pasisakė prieš draudimą rūkyti balkonuose. Irgi galvojau, jog bus atvirkščiai. Nerūkantieji yra jautrūs žmonės kitų negalioms. Vienas draugas tokį draudimą net pavadino grybavimu. Teksto pradžioje užsiminiau, jog pranašaujama, kad grybai augs žiemą dėl šiltų orų, o, anot to draugo, grybavimų, nes nuo Naujų metų toks draudimas įsigalioja, bus ir kitokių. Pamąsčiau ir aš, jog jei balkonas yra bendro naudojimo turtas, o mano buto balkonas yra vakarų pusėje, bet aš kiekvieną rytą noriu stebėti saulės tekėjimą, galiu eiti į priešingoje namo pusėje gyvenančio kaimyno balkoną ir tuo tekėjimu grožėtis.

„Perekur“ – tai reiškia „pertrauka rūkymui“

Peržvelgiau nuodėmių, ydų ir visų kitų negerovių sąrašą. Pasirodo (o siaube!), viskas, kas bloga, man yra būdinga. Neaplankė ir nepakerėjo manęs tik viena negerovė – rūkymas. Gaila, bet, aš taip manau, viena iš mažiausiųjų. Gal verčiau jau rūkyčiau, o ne stiklelį kilnočiau. Nors ką gali žinoti – kas geriau? Suprantama, geriausia būtų, jei prieš abi šias negeroves atsilaikyčiau. Nemeluosiu, kad rūkyti visai nebandžiau. Kažkurioje mokyklos klasėje truktelėjau, pakosėjau ir tuo, ačiū Dievui, viskas baigėsi. Tiesa, turėjau surinkęs nemenką pypkių kolekciją. Visi, ją pamatę, tuoj klausdavo, ar rūkau. Išgirdę neigiamą atsakymą, atrodo, nusivildavo, girdi, dulka tokia graži kolekcija. Aš gi paaiškindavau, jog man pypkės tarsi skulptūros, tad ir grožiuosi.

Kai buvo uždrausta rūkyti baruose, kavinėse ir restoranuose, rūkoriai šaipėsi, jog nuoseklu būtų uždrausti ir alkoholį, kurio vartojimas ne ką mažiau žalingas. Suprantama, praktikoje tai būtų keistas reiškinys: tiesiog iškiltų paties baro ar restorano paskirties klausimas. O ir kas geriau: kepenų cirozė ar plaučių vėžys? Tiesa, gerdamas alkoholį, žmogus nuodijasi tik pats. Tačiau prisigėręs gali paleisti į darbą kumščius ar net griebtis peilio, surūkęs nors ir pakelį „Marlboro“, šito nepadarys. Įsiurbęs dūmą, tampi atlaidesnis. Net yra patarimas, jog jei susipykai su viršininku ir jei jis rūkantis, stenkis prie jo prieiti, kai rūkys.

Sovietmečiu į rūkančiuosius buvo žiūrima atlaidžiai. Labai atlaidžiai. Kai kada rūkymas buvo kažko nedarymo pasiteisinimas. Pavyzdžiui, rusiškai vadinami „perekur“ darbe. Jei rūkai, niekas davęs negalėdavo versti dirbti. Prisiminiau prieš penkiasdešimt metų kompozitoriaus Teisučio Makačino sukurtą dainą poeto Vytauto Bložės žodžiais „Pypkės dūmai“, kurioje šiaip jau apie tuos dūmus kalbama ir dainuojama tik gerai.

Europoje tabakas pirmiausia paplito aukštojoje visuomenėje, nes tai buvo brangus malonumas. Ponų garderobą dargi papildė specialus rūkymo kostiumas – smokingas (nuo žodžio „rūkyti“). Ėmė rūkyti ir moterys – vėlgi aukštuomenės damos. Žorž Sand ar Fransuaz Sagan dažniausiai regime su cigarete rankoje. O kiek inteligencijos ir gracijos tame cigaretės laikyme. Arba vyriškio – su cigaru.

Keista, bet tabakas paplito kartu su švietėjiškomis idėjomis

Oi, kiek prirašyta apie rūkymo žalą. Visi žino – lašas nikotino užmuša arklį. Bet ar rūkymas neturi savų teigiamesnių pusių? Pavyzdžiui, rūkydamas žmogus niekur neskuba, nebelekia tarsi akis išdegęs. Gal tik tuomet jis ir randa laiko pamąstyti apie savo gyvenimą, nudirbtus ir būsimus darbus. Nesustotų ir nepamąstytų. Rūkymas tai ir bendravimas. Ar, jei nerūkytume, taip draugiškai bendrautume su rateliu sustojusiais dūmo gerbėjais? Net jokio ratelio nebūtų. Kad ir nuomonės dėl tų visų rūkymo draudimo neturiu, vis tiek kažkodėl pagailo rūkančiųjų. Ar nereiktų bausti ir vairuotojų, kurie, pravažiuodami pro tavo namus, staiga padidina greitį, taip išmesdami daugiau pavojingų dujų?

Tabako rūkymas cigarais ir pypkėmis buvo indėnų kultūros dalis dar iki europiečiams atrandant Ameriką – rūkymas aptinkamas majų mene maždaug nuo 500 metų po Kristaus. Majai taip pat naudojo tabaką kaip vaistą nuo daugelio ligų ir priskyrė jam magiškų galių. Europoje tabakas savo pergalės žygį pradėjo XVII amžiuje, taigi kartu su švietėjiškomis idėjomis. Pirmoji cigaretė pagaminta Ispanijoje 1828 metais, tačiau populiarumu ji aplenkė cigarą tik XX amžiaus pradžioje, kai pigios cigaretės buvo pradėtos gaminti pramoniniu būdu. Dantė „Dieviškojoje komedijoje“, deja, dar neaprašo, į kurį pragaro ratą nutrenkti rūkaliai, nes apie rūkymą nieko nežinojo.

Viskas ypač pasistūmėjo tarpukaryje, kai rūkymas buvo reklamuojamas kaip prabangaus, lengvo gyvenimo dalis. Albertas Einšteinas 1950 metais, tapdamas Monrealio pypkininkų klubo amžinuoju nariu, pareiškė, kad „pypkės rūkymas leidžia ramiau ir objektyviau spręsti apie gyvenimą“. Ir tik XX a. 6 ir 7 dešimtmečiuose galutinai įrodžius rūkymo žalą, prasidėjo kampanija prieš rūkymą. Be abejo, visi rūkoriai pasakys, jog jų „diskriminacijos“ metai prasidėjo pačioje XXI amžiaus pradžioje. Tiesa, JAV, kiek žinau, rūkyti kavinėse ir restoranuose bei kitose viešose įstaigose draudžiama ne visose valstijose. Yra šalių, kur leidžiama rūkyti baruose, kuriuose negaminamas maistas.

Prisiminiau linksmą istoriją apie cigarus. Taip viena Amerikos cigarų gamintoja išsisuko iš padėties. Labai sumažėjo tos gamyklos cigarų paklausa, tad gamykla atsidūrė ant bankroto ribos. Tada jie po dėžutę cigarų išsiuntė žinomiems pasaulyje žmonėms. Parašė, jog gerbia jų darbą, jų meną, todėl nori padovanoti dėžutę cigarų. Cigarai buvo išsiųsti prezidentui, jo aplinkos žmonėms, kitų šalių vadovams, verslininkams, meno žvaigždėms ir t. t. Gal dauguma jų nemėgo tų cigarų, bet, gavęs dovanų, negi išmesi – rūko, bičiulius pavaišina. Visur nuotraukos – žinomi žmonės su tos firmos cigarais. O kai tokie žmonės juos rūko – visi ėmė pirkti.

Klausimas, į kurį sunku atsakyti

Kodėl žmonės rūko? Ar kas atsakys? Keista, kad žmogus net nežino, kodėl tą daro. Vienas rūkalius, tiesa, aiškino, kad net rašyti nepatogu, nes, anot jo, nerūkantiesiems dažniau užkietėja viduriai, o tuomet žmogus būna nelaimingas. Kai kurie rūkantieji stengiasi kaip nors tą savo įprotį prieš nerūkančiuosius pateisinti. Girdėjau guodžiantis: „Aš sėdėjęs.“ Iškart dar ir suprasti negali, apie ką kalbama. Dargi norisi pašmaikštauti: „O aš gulėjęs.“ Laimėtų, mano galva, pasiteisinimas, kad rūkoma, nes nervinamasi dėl blogėjančios sveikatos.

Jau minėjau, kad po tų visų draudimų pagailo rūkančiųjų, todėl baigti noriu filosofo Georgo Blecherio pamąstymais: „Aš jau seniai mečiau rūkyti, bet vis dar pasiilgstu dūmo ir jau tikrai nejaučiu neapykantos žmonėms, kurie ir toliau rūko. Sunku atsispirti žavingai pagundai patampyti mirtį už ūsų, mesti jai iššūkį, net truputį paflirtuoti ir iš dalies susitaikiau su ja – o juk kaip tai ir darome su kiekvienu užsitrauktu dūmu. Kai mes drauge rūkydavome baruose ir klubuose, vakarėliuose ir namie, suvokimas, kad esame mirtingi, galbūt net skatindavo kuo geriau naudoti mums likusį ribotą laiką.“