„Primiršti tekstai“. Gėda mirti turtingam

Šiauliai

Toozdesign nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

107887

Iki švenčių liko mėnuo. Vakarų pasaulis, kaip visada, jau spalio pradžioje pradėjo ruoštis. Neatsiliekame ir mes. Tiesa, lietuviai sulaukia Vėlinių ir tuomet jau sukrunta... Gal ir gerai, kad lietuviams mirusieji svarbu ir, tik juos pagerbus, pradedama galvoti apie šventes.

„Primirštuose tekstuose“ norisi prisiminti apie dovanas sovietmečiu. Daug ko sovietmečiu nebuvo, daug ko trūko, bet dovanos vis tiek buvo teikiamos. Visi ieškojome, tikėjomės kažko tokio. Nebūtinai ypatingo – kad ir smulkmenos, kuri maloniai nustebintų, pradžiugintų, pakylėtų virš kasdienybės, sušildytų širdį.

Kuo skyrėsi dovanos anuomet nuo dabartinių? Anuomet net dovanomis mes buvome arčiau rusų, šiandien – arčiau vakariečių. Vakariečiai (ypač vokiečiai ir skandinavai) labiau mėgsta praktiškas dovanas, rusams pati dovana visai nesvarbu, jiems svarbiausias dovanojimo procesas ir vaišės po to. Bet visad – anksčiau ir dabar – sunkiausia dovanas rinkti moterims, nes jos pačios ne visada žino, ko nori.

Tiesa, sovietmečiu niekas tokiu metu – lapkričio mėnesį – apie dovanas dar nekalbėdavo ir net negalvodavo. Be to, anuomet buvome išmokyti sakyti naujametinės dovanos ir šiukštu tik ne kalėdinės. Ir reikdavo dovanas teikti gruodžio 31-ąją, Naujųjų išvakarėse, o ne per Kalėdas ar net prieš jas. Nors daug kas vienas kitą sveikindavo per Kalėdas ir eglutes tai dienai papuošdavo.

Su dovanomis visi bent Kalėdų sulaukdavo, o nesulaukus jų niekas nieko nesveikindavo, nes tokius saugumiečiai būtų gan greitai užmatę. Sveikinamasis laikotarpis trukdavo savaitę nuo Kalėdų iki Naujųjų. Religingesni ir labiau patriotiškai nusiteikusieji dovanomis keisdavosi arčiau Kalėdų dienos, mažiau religingi ir nesiklausantieji „Amerikos balso“ – arčiau Naujųjų.

Krištolo laikus prisimenant

Pinigų kultas anais laikais buvo smerktinas, tad ir pinigai kaip dovana nebuvo skatinami. Dažniausia dovana anuomet buvo knyga. Ypač poezijos rinkinėliai. Pirmavo čia Justinas Marcinkevičius. Toliau sekė tekstilės gaminiai, krištolas, indų servizai, stalo įrankių komplektai... Vyrams dažnai buvo dovanojami marškiniai, jų rankovių sąsagos (liaudyje vadintos kolonikais), kaklaraiščiai, jų segtukai. Moterims – kvepalai, sagės, karoliai. Vaikams paprasčiausiai – žaislai. Ir būdavo jie patenkinti, nes nebuvo jokių planšetinių kompiuterių, „iPhone“, kuponų pramogoms.

Ypač galėdavai pasipuikuoti, teikdamas dovaną iš deficitinių prekių asortimento, tai yra to, ko parduotuvėje be „blato“ negautum. O pasipuikuoti nebuvo sunku, nes daug prekių anuomet trūko. Kad ir tų pačių krištolo dirbinių.

Maisto produktų trūkumas leido dovanoti net juos, kas dabar būtų nei šis, nei tas. Pavyzdžiui, kilogramą rūkytų strimelių. Nors, gerai pagalvojus, gal ir dabar galima būtų dovanoti, pavyzdžiui, ungurį. Dovana galėjo būti ir žirnelių stiklainis ar kavos pakelis. Tiesa, dabar žirnelių stiklainio, aišku, nedovanosi, bet kavos pakelis tinka. Neseniai girdėjau apie dovaną – labai gero aliejaus butelį. O ką anksčiau dovanosi, jei net „Naturos“ nebuvo? Aišku, geriau gero aliejaus butelis nei pliušinis meškiukas.

Jei vyrams ką nors iš trikotažo buvo galima dovanoti, tai moterims nelabai. O apie apatinį trikotažą net pagalvoti nebuvo galima. Neseniai bičiulis sakė sugalvojęs bendradarbei padovanoti ką nors iš prabangaus apatinio trikotažo, bet nežinąs jos dydžių. Kadangi ji ir ūgiu ir talija taškas į tašką kaip jo žmona, tad galvoja šios ir paklausti. „Geriau šito nedaryk“, – patariau jam. „Bet mūsų santykiai su bendradarbe draugiški ir net žmona tai žino“, – bando jis paaiškinti. „Vis tiek geriau to nedaryk“, – lieku prie savo nuomonės.

Moterys ir anksčiau, ir dabar skundžiasi, jog gauna per mažai dovanų, o jei gauna, tai prastas. Man norėtųsi pamoralizuoti – elkitės su kitais žmonėmis taip, kaip norėtumėte, kad jie elgtųsi su jumis. Ar dovanojate savo vyrui gėlių? Nustebau, pamatęs draugą, perkantį gėles. Niekad nebuvau šito regėjęs. „Tu nežinojai, kad aš perku gėles žmonai?“ – paklausė jis. „Aš net nežinojau, kad tu turi žmoną“, – atsakiau.

Svarbiausia nedovanoti aštrių daiktų

Net keista, bet anuomet žmonės rečiau dovanojamus daiktus siejo su prietaringais ženklais. Šiandien, sako, netinka dovanoti veidrodžių, žvakidžių ar žvakių, aštrių daiktų, o pranašautojai dar tvirtina, kad negalima dovanoti nuotraukų, nes jų turėjimas verčia pamiršti jas dovanojusiuosius, o kai neturi nuotraukų, dažniau nori matyti patį žmogų; piniginių, nes jas turi pirktis pats, tai yra niekas tau pinigų neatneš, pats turi užsidirbti; šlepečių, nes jos simbolizuoja laikinumą, o aš dėl jų tai nieko nesuprantu – man atrodo, jog šlepetės pririša prie namų. Loterijos bilietas negali būti dovana, nes jis dažniausiai būna tuščias, nebent jį galima pridėti prie dovanos. Iš netikėčiausių dovanų, kurias teko savo gyvenime matyti, buvo paukščio iškamša. Net apsidžiaugiau, kad ji buvo įteikta ne man.

Šiandien, girdėjau, pasitaiko, jog dovanojami net kelialapiai atostogoms. Puiki dovana. Norėčiau tokios. Anksčiau gauti tokią dovaną niekas nėra nė sapnavęs. Tokią dovaną turėdavai pasidovanoti pats sau. Nors ir keliauti anksčiau labai kur nebuvo. Po plačiąją Sąjungą. Aišku, Maskva, anuometinis Leningradas, Respublikų sostinės, Tolimieji Rytai... Gaila, kad kelionės nei anuomet, nei dabar nepatenka tarp populiarių dovanų, nors jau šv. Augustinas yra pasakęs, kad „pasaulis yra knyga ir tie, kurie nekeliauja, skaito tik pirmą puslapį“.

Jeigu yra kraštų, kur dovanos neteikiamos, kur nėra tokios tradicijos, tai Lietuva tokiems regionams niekad nepriklausė, nepriklauso ir, manau, nepriklausys. Statistika rodo, kad didžioji dalis lietuvių kalėdiniams sveikinimams skiria 30–100 eurų. Išvada, manau, viena – gerėja vartotojų nuotaika. Nors anksčiau 10 litų kainavusi dovana jau atrodė šis tas, tai dabar už 3 eurus – tik niekalas. Su sovietmečiu net nelyginsiu, nes nėra kaip ir lyginti: pinigų dovanoms tarsi išleisdavai nedaug, bet prie anuometinių atlyginimų tai buvo gan daug.

Kada tikros Kalėdos?

Jei šiandien sunku parinkti dovanas, tad kaip tai buvo sunku anuomet, kai sąrašas, iš kurio galėjai rinktis, buvo trumputis. Prisimenu linksmą istoriją, kaip vienoje šeimoje berniukas paprašė tėvų kelių pinigėlių, nes ketinąs pirkti dovaną kaimynų mergaitei. Tėvams paklausus, ką pirks, šis atsakė: „Vėduoklę.“

Darbuotojai klausia boso, ką jam padovanoti Kalėdų proga. Bosas aiškina, jog jam nieko nereikia, jog darbuotojų šypsenos yra jam geriausia dovana, bet taktiškai užsimena, kad neseniai dovanų gavo stalelį, ant kurio statomas televizorius didžiuliu ekranu. Darbuotojai padovanojo jam vazą.

Didelis malonumas, kai gavusysis dovaną pasako: „Ačiū, nesitikėjau, maniau, kad mane pamiršote.“ „Kada tikros Kalėdos?“ – paklausė bičiulis. Pamąsčiau ir nusprendžiau: „Kai Lietuva tampa brangi.“ Kalėdinių dovanų idėjos: tavo priešui – atleidimas, tavo oponentui – tolerancija, tavo draugui – tavo širdis, tavo klientui – paslaugos, visiems – geraširdingumas. Nes kas neturi Kalėdų savo širdyje, neras jų ir po Kalėdų eglute. Bent man miela, kai vyresnieji papasakoja apie jų laikų Kalėdas. Apie tikrą eglutę, apie riešutus, riestainius ir kitus gardumynus, kuriuos naktį, kai tėvai nematydavo, valgydavo, apie Kūčias, kai namuose gamindavo dvylika patiekalų.

O baigsiu tekstą patarimu turtingiesiems, kurie gaili pinigų dovanoms. Žinokite, kad mirti turtingam yra negarbinga.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt