„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ap­len­kiant vi­rusą

Šiauliai

(Jcomp nuotr.)

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

147207

Gy­ve­ni­mas trum­pas, tad rei­kia ryž­tis išei­ti iš pra­sto fil­mo, ati­dėti ša­lin ne­pa­tin­kan­čią knygą, to­lin­tis blo­go žmo­gaus. Kaž­ku­ris iš did­žiųjų tai pa­si­ūlė. Tei­sin­gai pa­si­ūlė. Rei­kia ieš­ko­ti kaž­ko jau­kaus. No­ri­si tikė­ti, kad gy­ve­na­me su vi­ru­su pa­sku­tinį pus­metį. Todėl rei­kia jį ap­lenk­ti. Kaip apy­lanką. Juk jis tik­rai baig­sis anks­čiau nei re­mon­tai mūsų mies­te.

Dar būtų gerai aplenkti ir rudenį. Nors galima jį ir prisijaukinti. Viruso neprisijaukinsi, o rudenį galima. Kaip šunį, kaip katę. Taip siūlė viena poetė. Visgi manyčiau, jog rudenį reikia jaukintis kaip šunį. Su katėmis sunkiau. O, be to, „šuo“ ir „ruduo“ labai panašu.

Girdėjau sakant, jog net lietus rudenį liūdnas. Tačiau yra ir teigiančiųjų, kad lietus pagyvina rudenį. Norisi būti jų pusėje. Imponuoja žmonės, mėgstantys ne dulksną, kuri tegali įvaryti melancholiją, bet gerą tikrą pliaupimą, kai iš debesies griūte griūva vanduo. Apie tokius neseniai skaičiau. Miela. Nesiginčysiu ir su tais, kurie nesinešioja skėčių ir sako, kad lietus yra ne tam, kad nuo jo dangstytumeisi, o tam, kad sulytum. Tai yra nuostabi Dievo dovana. Norėčiau išskirti vieną lietaus savybę – jis niekieno, o drauge jis tavo ir mano. Lietus priklauso visiems, jo neprivatizuosi kaip kokio nors ežero ar kito vandens telkinio.

Nemarus „Šabakštynas“

Šiaulių dailės galerija pakvietė į parodą „Šabakštyno retro“. Jau penkiasdešimtmetį atšventęs tas mūsų miesto dailininkų sambūris, palikęs ryškų pėdsaką ne tik Šiaulių, bet ir visos Lietuvos dailės gyvenime. Pamenu pokalbius Vilniuje su poetu Sigitu Geda ar tapytoju Antanu Martinaičiu ir kai jie sužinodavo, kad esu iš Šiaulių, tuoj sakydavo: „O, „Šabakštynas“!“ Visi jį žinojo. Tai buvo menininkų šventovė ir bohemos lopšys. Na, šventovė ne todėl, kad už bažnyčios ir šalia kapinių. Šventovė tai šviesuma toje sovietmečio pilkumoje.

„Šabakštynas“ – tai parodos, poezija, teatras ir iki išnaktų trunkančios diskusijos. „Šabakštynas“ turėjo savo teatrą, kurio anuomet niekaip kitaip negalėjai pavadinti kaip tik pogrindžio teatru. Jis, be abejo, bendradarbiavo su miesto teatru, buvo tarsi jo prieglobstyje, bet apie tai geriausiai galėtų papasakoti aktyviausias šio teatro narys aktorius Vladas Baranauskas.

Šabakštyniečiai organizavo parodas ir kitose netikėtose erdvėse, pavyzdžiui, geležinkelio stotyje, o vienoje miesto parduotuvėje paveikslus iškabino ant lubų.

Ir, aišku, „Šabakštynas“ tai bohema, kuri prilygo Vilniaus širviškajai bohemai. Vienas dailininkas, neturėjęs buto, gyveno palapinėje, pastatytoje krūmuose šalia „Šabakštyno“, čierkutę veik visi pakeldavo, bet nebuvo jokios agresijos, o tik draugiški apsikabinimai. Jei ir susipykdavo, tai tik dėl kūrybos, ypač tapytojai – svarstydami, kurio paveikslai geresni.

Ačiū tapytojui Sigitui Prancuičiui, „Šabakštyno“ liūtui, kuris įteikė man išleistą „Šabakštynui“ skirtą knygutę. Vartau ir atgyja prisiminimai. Ne vienas šabakštynietis jau ir išėjęs. Vis prisimenu istoriją apie „Šabakštyno“ sielos tapytojo ir grafiko Eduardo Juchnevičiaus paveikslą.

Vėlavau į „Laiptų galeriją“ ir išsikviečiau taksi. Vairuotojas, sužinojęs, kur važiuoju, o ir šiaip gal pažinęs, tarstelėjo norįs paklausti. Papasakojo istoriją, kaip prieš daugelį metų buvo bebaigiąs darbą, kai į automobilį įsėdo dailininkas E. Juchnevičius, kuris tiesiai šviesiai pasiūlė: „Pastatyk man butelį ir dovanosiu tau paveikslą.“ Vairuotojas nuvežė dailininką į dirbtuvę „Šabakštyne“, grįžo į garažą, pastatė automobilį, nusipirko butelį ir atvažiavo pas dailininką. Išgėrė, gavo paveikslą ir nori paklausti, kokia galėtų būti to paveikslo vertė. Išklausinėjau apie paveikslą, pasirodė, kad tai nemenka aliejinė drobė, tad atsakiau, jog apie 2 tūkstančius litų (tuomet buvo dar litų pasaulis). Pajutau, jog vairuotojas labai nustebęs. Kai privažiavome galeriją ir traukiau piniginę mokėti, jis atsisakė užmokesčio, sakydamas, jog pavežė už konsultaciją. Supratau, jog jis mąstė, ar atgautų už paveikslą tą savo butelį, ar ne, o čia... Taip, „Šabakštyno“ dailininkų paveikslai turėjo ir turi savo kainą.

Pasiklausyti vėjo vargonų

Palangoje viloje „Anapilis“ praėjusią žiemą lankytojus pakvietė Palangos muziejus, tačiau žiemą jis nesulaukė daug lankytojų, o pavasarį vilą uždarė karantinas, todėl galimybė apžiūrėti muziejų atsirado gana neseniai. Išsidėstęs jis antrajame vilos aukšte ir bokštelyje. Pirmojoje salėje keliamės į pačią Palangos senovę, mat, pasirodo, 2014 m. rekonstruojant Palangos koncertų salę, buvo rasta XVI a. daiktų. Antroji salė nukelia į kurorto įkūrėjų grafų Tiškevičių laikus, kurie tęsėsi daugiau nei šimtmetį. Salėje eksponuojamas pirmasis Palangos vaizdų albumas, kurio šalia gulinčią kopiją galima ir pavartyti. Be grafų Tiškevičių daiktų – ir unikalus 1899 m. Birutės parko planas.

Trečiojoje salėje jau braidai po tikrą pajūrio smėlį ir apžiūrinėji kurorto raidą: ankstesniuosius ir dabartinius statinius, poilsiautojus. Pro akis prabėga visos paplūdimio mados ir net galima įlipti į ponams skirtą maudymosi vežimą.

Be abejo, didžiausią įspūdį palieka bokštelyje įkurtas veidrodžių kambarys, kurį čia įsteigė spiritizmo seansus rengusi grafienė Sofija Tiškevičienė. Bokštelyje dar galima kilti ir aukščiau – prie vėjo vargonų. Irgi grafienės Sofijos iniciatyva buvo įtaisyti aštuoni skardiniai būgneliai, po du prie kiekvieno stoglangio krašto. Iš bokštelio sklindantys garsai dar labiau pabrėždavo vilos paslaptingumą.

Išsiruoškite aplankyti Palangą, kurią, ne vienas sako, reikia lankyti rudenį ir, aišku, „Anapilį“. O dar dėl kelionių, tai su turizmo agentūra sumąstėme kelionę po Žemaitijos bažnyčias. Lankysime Kražius, Varnius, Tverus, Rietavą, Plungę, Beržorą, Žemaičių Kalvariją. Daug gražių ir senų bažnyčių – mūro ir medinės architektūros šedevrų. Rytoj išvykstame pirmą kartą, keliausime ir kitus šeštadienius. Be to, siūlyčiau ne vieną kelionę gražiosios Žemaitijos link. Ar buvote Ventės rage? Kas kad ruduo?..

Apie skrydžius ir ausies skausmą

Kas pasiilgote skrydžių lėktuvu – atsisėskite šalia skalbimo mašinos. Tiesa, ji būtinai turi būti su apvaliu langu, kuris lygiai toks pat kaip lėktuvo langas, tai yra iliuminatorius. Anoje stiklo pusėje prisiklijuokite nuotrauką, fotografuotą pro iliuminatorių – gal debesis, gal žemę iš aukštai, sudalytą kvadratais. Priešais pasistatykite mažą kėdutę, ant kurios pasidėkite kavos puodelį, stiklą vyno ar stiklelį viskio, šalia pasidėkite pasą, į kurį įdėkite sulankstytą skrydžio bilietą, nes gal išlikę kompiuteryje senų, kai keliavote ir internetu pirkdavote bilietus. Jei išlikę, atsispausdinkite, jei ne, gal kuri nors kelionių agentūra padės. Pasiieškokite muzikos, kuri kartais leidžiama lėktuvuose, jiems kylant ar leidžiantis. Klausykitės, kelkite taurę, traukite ir vėl įdėkite į pasą bilietą, žiūrėkite pro langą.

Jei vis tiek turite pernelyg daug laisvo laiko, susigalvokite kokį nors žaidimą. Pavyzdžiui, nusiųskite draugui, o dar geriau draugei, žinutę: „Pamiršk, ką prieš tai parašiau.“ Ilgam turėsite užsiėmimą.

Nuotaikai praskaidrinti ieškau žydiškų anekdotų. Gerai ir šiaip anekdotai, bet žydiški ypač. Jie giliausi, nes pasaulyje gyvena 2 proc. žydų, o Nobelio premijų laureatų žydų 20 proc.

Žydų jaunikaitis pasiskundė tėvui, kad skauda ausį. „Viduje ar išorėje?“ – paklausė tėvas. Vaikinukas išėjo laukan ir šiek tiek pabuvęs grįžęs atsakė: „Ir čia, ir čia vienodai.“ Tėvas tuomet susimąstė, ar ne per daug tuščiai pinigų skiria sūnaus mokslui koledže.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt