Prieš kri­ti­kuo­da­mas pa­sau­lį, pa­si­rū­pink, kad ta­vo na­muo­se bū­tų idea­li tvar­ka

Tai vie­na iš pa­sau­ly­je pla­čiai ži­no­mo gar­siau­sio vie­šo­jo in­te­lek­tua­lo, To­ron­to uni­ver­si­te­to kli­ni­ki­nės psi­cho­lo­gi­jos pro­fe­so­riaus Jor­da­no Pe­ter­so­no tai­syk­lių. O jų jis pa­skel­bęs 12. Nors vi­sos tai­syk­lės šian­die­ni­nia­me pa­sau­ly­je ak­tua­lios, bent man dar įsi­mi­nė šios: sa­kyk tie­są ar­ba bent ne­me­luok; kal­bėk tiks­liai; ne­truk­dyk vai­kams, kai šie va­ži­nė­ja­si ried­len­te; drau­gauk su žmo­nė­mis, ku­rie tau lin­ki ge­ro.

Pro­fe­so­rius siū­lo drau­gys­tėn rink­tis žmo­gų pa­gal prin­ci­pą – ar no­rė­tum, kad ta­vo sū­nus tu­rė­tų to­kį drau­gą.

Šian­dien svars­to­me, ar tin­ka mums J. Ba­sa­na­vi­čiaus idea­lai, ar tin­ka orien­tuo­tis į Žal­gi­rio mū­šį ar į Lie­tu­vos Di­džią­ją Ku­ni­gaikš­tys­tę. Apie ar­tė­jan­čią Vy­tau­to ka­rū­na­vi­mo die­ną (rug­sė­jo 8-oji) šian­dien be­veik nie­kas ne­be­kal­ba. Ne­vy­ku­siai Vy­tau­tas ir bai­gė: ka­rū­na lai­ku neat­ke­lia­vo, pa­ts nu­kri­to nuo ark­lio, bu­vo nu­ma­ty­ta ki­ta ka­rū­na­vi­mo die­na, bet jis mi­rė. Tie­sa, vi­sas Vy­tau­to gy­ve­ni­mas bu­vo sa­vo­tiš­kas. Tai jis pa­bėg­da­vo pas kry­žiuo­čius, tai vėl grįž­da­vo pas sa­vuo­sius, ir dar per­si­ren­gęs tar­nai­te.

Pas­kai­tęs J. Pe­ter­so­no tai­syk­les, pa­gal­vo­jau, jog vis­kas daug pa­pras­čiau ir mes kar­tais iš sa­vęs ir iš ki­tų daug kaž­ko skam­baus ir ne­pap­ras­to rei­ka­lau­ja­me. Juk už­tek­tų ge­ro­kai pa­pras­tes­nių ra­gi­ni­mų – gerb­ti sa­ve, gerb­ti sa­vo šei­mą, sa­vo gim­tą­sias apy­lin­kes ir di­džiuo­tis tuo, kas esi.

Va­sa­ros ir ru­dens san­dū­ros min­tys

Ko­kios min­tys ap­lan­ko, bai­gian­tis va­sa­rai ir įžen­giant į ru­de­nį? Kas įdo­mes­nio įvy­ko rugp­jū­tį? Mė­ne­sio įvy­kiai – Ra­mū­no Ru­do­ko žmo­nos nėš­tu­mas ir Ali­je­vų sky­ry­bos. Laik­raš­čiai ir in­ter­ne­to po­rta­lai kaip vi­sad pa­tei­kia iš­sa­mią si­nop­ti­kų pro­gno­zę, ho­ros­ko­pus ir svars­to, ko­dėl brangs duo­na, pie­nas ir mė­sos pro­duk­tai. Tie­sa, dar G taš­kas. Bent ma­ne toks mū­sų ša­lies pri­sta­ty­mas nei su­ža­vė­jo, nei kaip ki­taip pa­vei­kė, nie­kaip jis man ne­su­si­sie­jo su po­pie­žiaus at­vy­ki­mu, nes po­pie­žius va­ži­nė­jo ir va­ži­nės. Bet bū­siu at­vi­ras – apie sek­są pa­gal­vo­jau. Šio pri­sta­ty­mo ša­li­nin­kai aiš­ki­no, kad tik su­ge­dę žmo­nės, iš­gir­dę apie G taš­ką, tik ir te­gal­vo­ja apie sek­są. Va­di­na­si, aš su­ge­dęs. Ne­ra­mi­na tik tai, ar toks kvie­ti­mas ap­lan­ky­ti Vil­nių ta­po po­pu­lia­rus ne per pa­šai­pą? Ry­ga gi pri­si­sta­to, kvies­da­ma žais­ti lau­ko te­ni­są: po vi­są Lat­vi­jos sos­ti­nę šo­ki­nė­ja lau­ko te­ni­so ka­muo­liu­kai.

Atos­to­gų me­tas bai­gė­si. Ar jūs nuo­trau­kas apie sa­vo ap­si­lan­ky­mą ato­sto­gų me­tu to­li­muo­se eg­zo­ti­niuo­se kraš­tuo­se į feis­bu­ką ke­lia­te, kad ki­ti tuos kraš­tus iš­vys­tų ar kad jums pa­vy­dė­tų? Ir dar. Pa­gal­vo­jau, jog ma­žiau­siai ap­mo­ka­mi dar­buo­to­jai mums la­biau­siai rei­ka­lin­gi. Kas bū­tų, jei ne­be­lik­tų slau­gių? O ar kas at­si­tik­tų, jei ne­be­lik­tų rin­ko­da­ros spe­cia­lis­tų?

Ge­ra rugp­jū­čio ži­nia – pa­ga­liau pa­sta­ro­sio­mis die­no­mis iš už­sie­nio Lie­tu­von grį­žo dau­giau žmo­nių, nei iš­vy­ko. Nors tei­gi­nys, kad Lie­tu­vo­je gy­ven­ti ne­pa­ly­gi­na­mai sun­kiau nei, pa­vyz­džiui, Ang­li­jo­je, lie­ka. No­rė­čiau tik iš­skir­ti, ma­no gal­va, įdo­mią ir tei­sin­gą min­tį, jog net jei mes per pa­sta­ruo­sius 28 me­tus bū­tu­me tu­rė­ję vi­sa­ži­nių an­ge­lų val­džio­je, Lie­tu­va vis tiek bū­tų eko­no­miš­kai skur­des­nė ša­lis nei Šve­di­ja, Ang­li­ja, Ai­ri­ja, Vo­kie­ti­ja ar Bel­gi­ja. Tai – tie­siog ob­jek­ty­vi rea­ly­bė, nu­lem­ta so­vie­ti­nės oku­pa­ci­jos.

Tuo me­tu, kai mes vos ne pu­sę am­žiaus bu­vo­me du­si­na­mi So­vie­tų Są­jun­go­je, Va­ka­rų Eu­ro­pa au­go ir kles­tė­jo. Tuo me­tu, kai mū­sų ga­biau­si žmo­nės bu­vo ve­ža­mi į Si­bi­rą, Va­ka­rų eu­ro­pie­čiai sta­tė nau­jos eko­no­mi­kos pa­ma­tus. To­dėl vi­siš­kai ne­nuos­ta­bu, kad Lie­tu­vos pra­gy­ve­ni­mo ly­gis ne­su­si­ly­gi­na ir dar il­gai ne­su­si­ly­gins su mi­nė­to­mis Va­ka­rų Eu­ro­pos ša­li­mis.

Bet ku­ris eko­no­mis­tas pa­tvir­tins, kad jei vi­sa Va­ka­rų eko­no­mi­ka bū­tų sto­vė­ju­si vie­to­je, o Lie­tu­vos BVP bū­tų au­gęs po 7 pro­c. per me­tus, mums gal ir bū­tų už­te­kę tų 28 me­tų Va­ka­rams pa­si­vy­ti. Bet tai ne­rea­lu. Toks jau mū­sų li­ki­mas, nuo ku­rio, anot liau­dies, ne­pa­bėg­si.

Rugp­jū­čio ki­nas

Iš rugp­jū­čio ki­no įvy­kių iš­skir­čiau re­ži­sie­riaus, eg­zis­ten­ci­nių fi­lo­so­fi­nių san­ty­kių dra­mos kū­rė­jo Ing­ma­ro Berg­ma­no 100-ųjų gi­mi­mo me­ti­nių pa­mi­nė­ji­mą (tie­sa, re­ži­sie­rius gi­męs lie­pą, bet pri­si­min­ti šį ki­no met­rą vi­sad mie­la) ir pir­mą kar­tą Lie­tu­vo­je ro­dy­tą jo ki­no fil­mą „Per­so­na“. Kaip no­ri­si nu­vyk­ti į Fo­rės sa­lą prie Got­lan­do, kur bu­vo fil­muo­tas šis fil­mas. Ing­ma­ro Berg­ma­no pa­grin­di­nės kū­ry­bos te­mos bu­vo: mei­lė, tie­sa, jos sa­ky­mas, gy­ve­ni­mo me­las, kal­tė, at­sa­ko­my­bė.

LRT ro­do vi­są Džeim­są Bon­dą. Dau­giau nei pu­sę am­žiaus dė­kin­gi ki­no ger­bė­jai ne­ša ant ran­kų šį ne­mir­tin­gą­jį agen­tą 007. Prie­šai šau­do, lai­vai sprogs­ta, sraig­tas­par­niai kren­ta, o jis – šim­ta­me­tės ka­ra­lys­tės slap­ta­sis ka­rys ir šiuo­lai­kiš­kas pa­trauk­lus vy­ras, ne­nu­ga­li­mas pa­sau­lio už­ka­riau­to­jas ir kar­tu mo­ters gro­žio pa­žei­džia­mas vy­ras – vi­sad am­ži­nas.

Jei apie lie­tu­viš­ką ki­ną, tai at­ro­do, kad fil­mo apie Žal­gi­rio mū­šį taip ir ne­su­kur­si­me, bet nu­fil­ma­vo­me nau­ją Ta­do Blin­dos ver­si­ją ir be­ga­lę „Ze­ro“ se­ri­jų. Tie­sa, yra ir švie­ses­nių mo­men­tų – „Ste­buk­las“, Ša­rū­no Bar­to fil­mai. Gal to­dėl „LRT Kul­tū­ra“ rugp­jū­tį pri­mi­nė se­ną (1963 m.) lie­tu­viš­ką re­ži­sie­riaus Vy­tau­to Ža­la­ke­vi­čiaus ki­no fil­mą „Vie­nos die­nos kro­ni­ka“. Dar kar­tą žiū­rė­da­mas šį fil­mą, pa­gal­vo­jau, jog tai itin drą­sus fil­mas sa­vo laik­me­čiui – vie­nas iš he­ro­jų iš­me­ta­mas iš ko­mu­nis­tų par­ti­jos dėl vys­ty­mo „bur­žua­zi­nio idea­lis­ti­nio“ ki­ber­ne­ti­nio moks­lo, ki­tas gy­ve­na pas vir­ši­nin­ką, bet pa­ver­žė jo žmo­ną. Pag­rin­di­nis fil­mo klau­si­mas: „Ko­dėl tu sto­vė­jai po me­džiu, kai ša­lia žu­dė žmo­gų?“ At­sa­ky­mas: „Nes li­jo.“ Kaip tai tin­ka ir šioms die­noms.

Ar­tė­jan­tis ru­duo kvie­čia iš len­ty­nos trauk­ti kny­gą

Rink­da­ma­sis skai­ty­mui kny­gą, kar­tais pa­si­žval­gau ir pa­si­klau­sau, ką skai­to ki­ti, ypač kny­gas pa­žįs­tan­tys žmo­nės. Por­ta­las 15min.lt pa­klau­si­nė­jo, ką skai­to me­no žmo­nės. Man im­po­nuo­ja ra­šy­to­jai Da­nu­tė Ka­li­naus­kai­tė ir Si­gi­tas Pa­ruls­kis, to­dėl bu­vo įdo­mu su­ži­no­ti, ką jie šiuo me­tu skai­to.

Pa­si­ro­do, Da­nu­tė Ka­li­naus­kai­tė skai­to ja­po­nų ra­šy­to­jo Ka­zuo Is­hi­gu­ro ro­ma­ną „Die­nos li­ku­čiai“. Šis ja­po­nų au­to­rius nė­ra pro­duk­ty­vus ra­šy­to­jas. Ver­tin­da­ma šią kny­gą, Da­nu­tė Ka­li­naus­kai­tė džiau­gia­si, kad di­džio­ji li­te­ra­tū­ra dar ne­mi­ru­si. Au­to­rius lė­tai, skaus­min­gai, in­te­li­gen­tiš­kai pa­sa­ko­ja il­gą he­ro­jaus gy­ve­ni­mo is­to­ri­ją. Skai­ty­to­jas nu­ke­lia­mas į XX am­žiaus pra­džią ir Vi­du­rio Ang­li­ją.

K. Is­hi­gu­ro su­ge­bė­jo „per­kąs­ti“ bri­tų kul­tū­rą ir ši­taip kruopš­čiai ir įti­ki­na­mai su­kū­rė ra­fi­nuo­tus ir su­dė­tin­gus cha­rak­te­rius. Ra­šy­to­jas pra­de­da pri­si­mi­ni­mais, po to šok­te­li į da­bar­tį ir vėl grimz­ta į pri­si­mi­ni­mus, taip ke­liau­da­mas po vi­di­nį per­so­na­žų pa­sau­lį. Tie­sa, įvy­kių iš­troš­kęs skai­ty­to­jas ga­li pa­si­ges­ti ašt­rių po­jū­čių ir siu­že­to vin­gių. Ar tik­rai pa­grin­di­nio he­ro­jaus po­no Sti­ven­so­no gy­ve­ni­mas pra­bė­go taip oriai ir pra­smin­gai, kaip jis ti­ki­na, o gal tai tik jo pa­ties sa­viap­gau­lė?

Si­gi­tas Pa­ruls­kis skai­to Ar­ka­di­jaus ir Bo­ri­so Stru­gac­kių apy­sa­ką, dar va­di­na­mą fi­lo­so­fi­ne ale­go­ri­ja, „Pik­ni­kas ša­li­ke­lė­je“, ku­ri įkvė­pė re­ži­sie­rių And­re­jų Tar­kovs­kį su­kur­ti ki­no le­gen­dą „Stal­ke­rį“. At­ro­dy­tų, se­ni įvy­kiai, bet bro­lių Stru­gac­kių apy­sa­ka 2016 m. Lie­tu­vo­je pa­kar­to­ti­nai per­leis­ta (pir­mą kar­tą 1979 m. pa­ra­šy­ta apy­sa­ka lie­tu­viš­kai pa­si­ro­dė 1983 m.), o ir var­gu ar šiems kū­ri­niams – tiek kny­gai, tiek ki­no fil­mui – bus lem­ta nu­mir­ti. Skai­ty­ti šian­dien „Pik­ni­ką ša­li­ke­lė­je“ ver­tė­tų ir to­dėl, kad 2016 m. ji pa­si­ro­dė jau be jo­kių so­viet­me­čio cen­zo­rių ku­piū­rų, o jų kny­go­je bu­vo net 480!

Stal­ke­ris – tai fan­tas­tiš­ka pro­fe­si­ja, ta­čiau, no­rint tap­ti stal­ke­riu, rei­kia, kad bū­tum su­si­dū­ręs su ki­tų pla­ne­tų ci­vi­li­za­ci­jo­mis. Stal­ke­rių tiks­las pa­tek­ti į Zo­ną, ku­rią pa­li­ko Že­mę ap­lan­kiu­sios ne­že­miš­kos ci­vi­li­za­ci­jos ir ku­rio­je vyks­ta fi­zi­kos dės­niais ne­paaiš­ki­na­mi reiš­ki­niai. Stru­gac­kių stal­ke­ris Red­ri­kas Šu­har­tas ge­riau­siai pa­ži­no Zo­ną, bu­vo iš­stu­di­ja­vęs ne­pa­vo­jin­gus ke­lius. Ar ver­ta verž­tis į Zo­ną, ku­rio­je žūs­ta žmo­nės? Ta­čiau Zo­na tu­ri ir iš­skir­ti­nu­mą – jo­je pil­do­si vi­si žmo­gaus troš­ki­mai.