Visa tiesa apie savanorio darbą gyvūnų prieglaudoje

Šiauliai

flickr.com nuotr.

Evandželina PetukienėŠaltinis: Etaplius.lt

27320

"Kaip taip galima?!", "Juk tai - jų darbas!", "Kas čia per prieglauda?" – piktinosi socialiniuose tinkluose komentatoriai, kai moteris, suradusi gatvėje benamį šunelį ir paskambinusi į prieglaudą, nesulaukė iš jos pagalbos. Daugelis įsitikinę, kad prieglaudos guminės ir jose turi sutilpti viso miesto gyvūnai, kad jose nuolat budi veterinarai ir padėti nelaimėliui pasiruošusi gausi savanorių komanda, kad jie visi turi automobilius savaime prisipildančius nemokamais degalais. Deja.

Tai savanorės, Šiaulių universiteto Verslo ir viešosios vadybos katedros studentės Kristinos laiškas tiems, kurie, nesuvokdami savanorystės darbo užkulisių, viešai piktinasi gyvūnų prieglaudų, kuriose 90 proc. darbuotojų yra savanoriai, darbu.

Kaip tvarkomasi gyvūnų prieglaudoje, šį kartą nekalbėsiu. Užteks parašyti tik tai, kuo besąlygiškai tikiu: šuniui (ar prijaukintai katei) visiškai nesvarbu kokiose sąlygose jis gyvena. JIS pats nesupranta, kokio brangumo yra jo dubuo ar antkaklis. Jam kur kas svarbiau žmogaus dėmesys ir bendravimui skiriamas laikas. Sutikite, šuo po šiukšlynus slampinėjantis su jį mylinčiu benamiu, yra kur kas laimingesnis, nei gyvenantis prabangiame voljere kaip įvaizdžio atributas, o ne šeimos narys. Kad ir mano kaimynystėje gyvenantis, ką ten gyvenantis, egzistuojantis Tobis leidžia savo dienas savo paties išmatų pilname voljere. Jam kartais lieka švari vienintelė vieta – ant būdos. Gerai, kad bent ji yra ankštame grotuotame kalėjime. Nesu mačiusi, kad jį kas vedžiotų, nesu girdėjusi, kad jį kas meiliai kalbintų. O vat „Durneli, nestauk!“, girdžiu kone kasdien.

Studijuoju verslo administravimą, net ne veterinariją, bet čia kasdien mums primena apie pagarbą gamtai, žmogui, apskritai visuomenei. Kokius mokslus reikėjo baigti, kad nusipirkęs šunį, ir pasidžiaugęs juo kol jis dar „patogus“, atimtum iš jo teisę į šunišką gyvenimą? Ne, ne tą, kuris grandinėmis ir nesibaigiančiomis vadomis prisotintas...

Na nesigavo trumpai įžangos parašyti, bet... Šį kartą norisi išsipasakoti apie savanorių darbą, kurį daugelis įsivaizduoja idealizuotai.

Taigi...

17:00 - skambutis: "Šuo blaškosi gatvėje, gelbėkite!".

Prieglauda nebedirba, taigi kol išsikviesi darbuotoją iš namų, šuo pagalbos gali ir nesulaukti. Taigi meti ruošiamus namų darbus, į vyro "Ir vėl?", reaguoji kuo maloniausia dėkingumo šypsena, stveri ką tik išplautą jo automobilį (nes taviškis buvo vakar iškruvintas kito gatvės nelaimėlio, todėl jis dar šlapias po valymo), griebi pavadį ir...

17:25 - važiuoji...kur ten važiuoji... skrendi. Niekada nežinai: piktas, išsigandęs, sužalotas ar dar koks bus tavo šio vakaro „laimikis“. Jaudiniesi ar spėsi, ar pavyks... Gatvėse kamščiai...

17:45 - įvykio vieta. Įvertini situaciją, bandai prisivilioti, lendi po automobiliu, nes išsigandęs JIS ten palindo. Krūmai, purvas... "derybos". Na ir kas, kad pamiršai persirengti geriausius savo džinsus.

18:50 - šuo purvinas, šlapias, šlubuojantis ir išsigandęs, bet pagaliau švarioje kvepiančioje vyro automobilio bagažinėje.

19:10 - prieglauda. Darbuotojai pakeliui buvo perspėti, tad jie atskubėję iš namų jau mūsų laukia. Drauge įvertiname situaciją ir nutariame vežti veterinaro apžiūrai. Vienas to tikrai nepadarysi – šuo nemažas, neišlaikysi.

19:45 – veterinaras. Kol jis atlieka visas reikiamas procedūras, bandai FB surinkti tekstą, įkelti nelaimėlio foto. Mažai vilties, bet gal šeimininkai JO ieško? Geriau paskubėti...
Nebesismulkinsiu daugiau, tik 24:00 jau gulėdama lovoje, pradėjus gurgti viduriams supranti, kad nuo pietų taip ir nespėjai pavalgyti. Dar nepaminėjau, kad per tą laiką buvo gautos 9 FB žinutės su prašymu padėti surasti pabėgusį augintinį arba „Ar dar turite ta juoda maza katyte?“.

8:00 – vaikai mokykloje, pats laikas pradėti darbą (taip, mes, savanoriai, turime šeimas, darbus, savo augintinius, draugus ir t.t.)... O bet tačiau... skambutis: „Mano kalė atsivedė šuniukų, pasiimkite greičiau arba aš juos paskandinsiu“. – „Bet ponas, juk jūs ir esate atsakingas už tuos šuniukus...“ - "Jūs gi prieglauda, privalote pasiimti!"

9:00 – FB atsirado komentaras, kad prie xx gatvės xx namo pastebėta katė „Tikrai naminė, nes matosi, kad švari“. Ir dar su kačiukais...

9:15 – vėl FB komentaras - „Ar kas nors nuvažiavo į xx gatvę? NIEKAS???“ Taip, pone, niekas... Vakar prie prieglaudos durų buvo rasta dėžė su 6 kačiukais, kurie buvo patalpinti į „jau nebetelpa“ narvą. Vietų nėra. Tiesiog nėra... Ne! „Gal kaip nors“ katė su kačiukais nebetilps.Todėl į klausimą atrašai – „Deja, vietų pas mus nėra...“

9:20 – FB - „Jūs gi paramos TIEK gaunate!!! PRIVALOTE važiuoti! Nebeaukosiu daugiau tokiai prieglaudai!!!“

10:30 skambutis iš prieglaudos. Reikia vežti užvakarykštį nelaimėlį Kaunan operacijai....Skambini į Kauną, tariesi, rašai naują FB postą su paramos operacijai prašymu, dar keletas foto, keli nauji išduoti gyvūnai, keli prašymai padėti patalpinti skelbimą, keli... Oi, dar žinoma darbas, vaikai, studijos (gerai, kad nuotolinės)...

20:00 skambutis – „Šis šuo mano! Kaip drįsote jį sugauti? Kaip drįsote parašyti FB postą, kad jis laksto neprižiūrėtas? Aš jums iškviesiu policiją! Žurnalistus! Tai šmeižtas!“

24:00 – lova. Pajunti, kad pilvas gurgia, tik jau ne dėl alkio...

P.S. Situacija yra išgalvota, bet koks panašumas į kažkokį jums žinomą įvykį yra atsitiktinis. Bet emocijos ir pilvo gurgimas – patys tikriausi.

Su meile, Kristina.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt