„Pri­mirš­ti teks­tai“. Su­ve­dant re­zul­ta­tus

Šian­dien dau­ge­lis tvir­ti­na­me, jog nuo šiol būsi­me ki­to­kie? O ko­kie? Daž­niau plau­si­me ran­kas, va­ly­si­me dan­tis (sa­ko, vi­ru­sai ypač mėgsta dau­gin­tis ne­va­ly­tuo­se tarp­dan­čiuo­se) ir gy­ven­si­me kaip Ja­po­ni­jo­je, tai yra ne­šio­si­me kau­kes. Pa­si­tin­kant 30-ąsias Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­mybės at­kūri­mo me­ti­nes, pri­si­mi­niau, kaip kaž­kas prie­š tuos 30 metų sakė, jog gy­ven­si­me kaip Šve­di­jo­je. Ma­nau, jog kaž­ku­ria pra­sme tai iš­si­pildė – šian­dien mes gy­ve­na­me kaip šve­dai prie­š 30 metų.

Na, gal šiek tiek blogiau. Bet beveik taip pat. Čia aš daugiau ekonomine prasme. O ar išlaisvėjo žmonės? Išlaisvėjo, bet dar ne tiek arba ne visi. Švedams paskelbta, kad jie gali elgtis kaip nori, bet protingiausia būtų viruso siautėjimo metu likti namuose, nesilankyti masiniuose renginiuose. Jie taip ir elgiasi. Pas mus draudžiama, bet tautiečiai reikia ar nereikia kažkur eina, kažkur važiuoja. Japonams nereikia sakyti, kad dėtųsi kaukę, jie dedasi be nurodymų, mums reikia šimtus kartų kartoti. Atrodo, iš koronaviruso negandų išbridome daugiau mažiau sausi, tik nežinia – ar čia žmonėms reikia dėkoti, kad jie laikėsi visų karantino sąlygų, ar daugiau Dievui. Manyčiau, daugiau jam.

Bent man karantino metu gelbėjo knyga. Atsibodo baksnoti pirštu telefoną ar kompiuterį, o šiugždantys knygų puslapiai virto miela muzika. Tiesa, visada mėgau pasidomėti, ką skaito kiti. Kad rasčiau kažką naujo ir netikėto. O skaito tikrai, nes štai vienas knygų užsakymo interneto portalas pranešė, kad per mėnesį sulaukė 800 knygų užsakymų, kai anksčiau būdavo 20, 30, na, geriausiu atveju 40. Užsisakyta per 1 000 knygų, nes ne vienas užsisakinėjo po kelias. Šaunu. O juk tokių internetinių knygų parduotuvių ne viena.

Vis dar su J. Baltušiu

Jau kelintą kartą rašau apie J. Baltušio dvitomį „Vietoj dienoraščio“. Baigiasi šie dienoraščiai 1983 m., tad aišku, kad sulauksime ir trečiojo tomo. O rašau, nes dar vis skaitau. Tiesa, vienu metu skaitau ir kitas knygas, o J. Baltušiui kiekvieną dieną skiriu pusvalandį (jis pramogai), tad 2 550 puslapių (per abi knygas) greitai neįveiksi. Rašau dar ir todėl, kad praeitame tekste paminėjau, jog J. Baltušis kažkodėl nemėgo rašančių moterų. Paminėjau ir slogutis graužia, taigi mano nuomonė nebūtinai turi sutikti su rašytojo. Tad teisybės bei lygybės dėlei pasakysiu, jog dienoraščių autorius nemyli ir kai kurių sričių menininkų vyrų, ypač teatro režisierių, nes, anot jo, visi jie pijokai. Jį žavi režisierės moterys ir daug šiltų žodžių išsako Daliai Tamulevičiūtei ir Aurelijai Ragauskaitei. Net į Šiaulius važiavo žiūrėti pastarosios režisuoto B. Sruogos „Pajūrio kurorto“.

Įdomu skaityti, kaip J. Baltušis aprašinėja gegužės 1-osios ir lapkričio 7-osios demonstracijas bei pasiruošimus joms. Neseniai gegužės 1-ąją prašokome. Nešventėme ir šventės nepasigedome. O štai J. Baltušio aprašomas 1977 m. lapkričio 5–7 d. laikotarpis. Spaliukų šventės... Tiesa, 1977 m. jos neeilinės – Revoliucijos metinių 60-asis jubiliejus. Lapkričio 5-osios rašytojo pastebėjimai: „Parduotuvėse – minios žmonių. Neša, tempia, gabena tuos obuolius apdaužytais šonais, bulves įjuodusias, žalius svogūnus... O kavos nė grūdelio niekur negausi, juoda duona išnyko, nei padoresnio drabužio, nei apavo nepamatysi... Šventė!“ Toliau autorius gana drąsus, net nesitiki, kad jis tuo metu tai rašęs: „Netikėtai įjungiau televizorių: transliuoja „ceremonialą“ iš Lenino aikštės. Žmonių privaryta minios, visi po gėlę neša, pirmieji, žinoma, respublikos vadovai, paskui jau kiti. Padeda, pasitraukia atbuli, tada sustoja, žemai nusilenkia Leninui didžiajam, iškėlusiam ranką ant Vilniaus, tada eina sekantys... Pasistatę balvoną meldžiasi. Ir visa tai rimčiausiais veidais, nė iš tolo nenujausdami savo komiškumo.“

Po to autorius aprašo Spalio 60-mečio minėjimą Operos teatre. Ypač linksmai pasakoja apie iš grindų liuko ant pjedestalo tarp choristų ir šokėjų iškylantį Leniną.

Norisi sužinoti, ką išsilavinę žmonės skaito

Regis, autoriui pakyrėjo tie minėjimai, nes jis ima aprašinėti, ką tuo metu skaitė. O tai A. Venclovos jam rekomenduotas Moemo romanas „Suvedant rezultatus“. Galvoju, paskaitysiu ir aš. Žinau šio didžio britų rašytojo romanus „Mėnulis ir skatikas“ apie Gogeną, „Teatras“, kurį šauniai pateikė latvių kinematografininkai su puikia aktore V. Artmane, bet šio nesu girdėjęs. Ieškau ir nerandu. Pagaliau susivokiu, kad naujai jis perleistas šiek tiek kitokiu lietuvišku pavadinimu – „Viską sudėjus“. Nežinau, ar tas pavadinimo patobulinimas vykęs, nes man labiau glunda „Suvedant rezultatus“.

Iškart suprantu, kodėl šis kūrinys tiek A. Venclovai, tiek J. Baltušiui galėjo patikti. Nes tai rašytojo prisiminimai – gyvenimo aprašymas. Moemas skundžiasi niekada nerašęs dienoraščio, todėl jam daug ką sunku prisiminti, tačiau sugula mielas romanas. Patiko ir man, nes, regis, jau tas amžius, kai žodžiai „dienoraščiai“ ir „gyvenimo prisiminimai“ tampa artimi. J. Baltušis rašo, jog dažnai būna pagyvenusių žmonių draugijose, kurie sako, kad rašys prisiminimus, tačiau jis abejoja, ar jie spės. Nors Moemas minėtus prisiminimus parašė būdamas per 60 metų.

Portalas Bernardinai.lt vis pristato, ką skaito jų darbuotojai. Puiku sužinoti, ką išsilavinę žmonės skaito. Visuomenės temų redaktorė Kristina Tumelytė skaito Stefano Zweigo „Vakarykštį pasaulį: europiečio prisiminimus“. Redaktorė sako mėgstanti skaityti knygas, kuriose įvairūs žmonės pasakoja apie jau praėjusius savo gyvenimo laikotarpius. Anot jos, skaitant tokius kūrinius, viskas, ką dabar patiriame, neatrodo taip dramatiška ir sudėtinga. Miela skaityti apie Paryžių ir apie autoriaus susitikimus su Rilke ar Rodenu. Nors, pabaigęs šią knygą, Zweigas nusižudė, nes nepajėgė prisitaikyti besikeičiančiame pasaulyje.

Vaizdo režisierius ir operatorius Kostas Kajėnas skaito amerikiečių muzikos žurnalisto Charleso R. Crosso knygą istoriją „Sunkiau nei dangus: Kurto Cobaino biografija“. Tai knyga apie grupės „Nirvana“ lyderį K. Cobainą, kruopščiai, žingsnelis po žingsnelio aprašant dainininko, dainų ir tekstų kūrėjo gyvenimą. Džiaugiuosi Bernardinai.lt dėka pastebėjęs šią knygą, nes tai juk mano laikmečio („Nirvana“ iširo 1994 m., K. Cobainui mirus) žmonės ir muzika.

Sudėlioti žodį „laimė“

Bernardinai.lt bendradarbė Rasa Baškienė siūlo Vasilijaus Grosmano romaną „Žizn i sudba“ („Gyvenimas ir likimas“). Negalima nesutikti su R. Baškienės nuomone, kad tai vienas iš labiausiai vertų dėmesio XX a. parašytų romanų. SSSR CK Politbiuro narys, sovietinės ideologijos šefas Michailas Suslovas apie šį romaną yra sakęs, kad jo negalima leisti dar du šimtus metų. V. Grosmanas buvo fizikas matematikas, dirbo Donbase, bandė rašyti ir buvo pastebėtas M. Gorkio, kuris pasikvietė jaunąjį rašytoją į Maskvą. Karo metais „Gyvenimo ir likimo“ autorius buvo Raudonosios armijos laikraščio „Krasnaja zvezda“ korespondentas, mūšių dėl Maskvos, Staliningrado, Kursko ir Berlyno liudininkas, savo romane atskleidęs slaptus karo užkulisius ir žmonių likimus. Mirė V. Grosmanas 1964 m., nebesitikėdamas, kad jo knyga kada nors beišvys dienos šviesą. Tačiau likimas susiklostė palankiai, nes vieną savo knygos kopiją jis buvo palikęs draugui, kuris, perfotografavęs viską, mikrofilme sugebėjo 1975 m. išvežti į Vakarus. V. Grosmano likimą daugelis gretina su A. Achmatovos, O. Mandelštamo, D. Šostakovičiaus likimais.

Nemaloniausia po knygų skaitymo grįžti į kasdienybę, kur TV laidos „Prieš srovę“ ir KK2 praneša apie už 665 tūkst. eurų Trakuose kuriamą jausmų matuoklį (ne, tai ne pokštas, o tikra tiesa) ir dar daug visokiausių nesąmonių. Sako, Nacionalinis stadionas Vilniuje atspindi mūsų gebėjimus. Taiklu.

Pas astrologą apsilankęs žmogelis paklausė: „Kaip tapti laimingam?“ Jis atsakė: „Matote ant mano stalo penkias kaladėles, ant kurių raidės Š, Ū, D, A, S. Kada iš šių kaladėlių sudėliosite žodį LAIMĖ, tada ir tapsite laimingi.“