„Pri­mirš­ti teks­tai“. Šil­to van­dens mies­tas

Šiauliai

Saiko3p nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

104452

XXI televizijos kanalas rodė kino filmą „Ana Karenina“. Amerikiečių pastatymas. Ėmiau svarstyti, ar tai Tolstojus, ar kažkas amerikietiško pagal Tolstojų. Gal todėl į rankas paėmiau knygą. Pirmą kartą „Aną Kareniną“ skaičiau būdamas, rodos, septyniolikos. Šis Levo Tolstojaus romanas tuomet man paliko didžiulį įspūdį, tiesiog sukrėtė.

O štai skaitant jį dabar, tai yra po 50 metų, tokio įspūdžio nebelikę. Apkaltinau racionalų pasaulį, kuris trukdo iš širdies gelmių gilintis į tokius kūrinius. Bet kad po tiek metų dar kartą šį kūrinį perskaičiau, nesigailiu. Neatsisakau minties ir toliau skaityti klasikos kūrinius, kuriuos pirmą kartą į rankas buvau paėmęs prieš keletą dešimtmečių.

Kodėl tai pasakoju? O suku prie to, kad norisi apsilankyti ir miestuose bei šalyse, kur keletą dešimtmečių nebūta. Ir vienas tokių miestų – Tbilisis. Gruzija, oi, atsiprašau, Sakartvelas negali netraukti. Jei Lvovą reikia vadinti Lvivu, tačiau patys ukrainiečiai šito nedaro, tai sakartveliečius įžeisi jų šalį pavadinęs Gruzija. Nors girdėjau juos vienas kitą dar pavadinant gruzinais.

Tbilisis verčiamas kaip šilto vandens miestas. Jei Vilnius siejamas su vilku, tai Tbilisis su sakalu ir fazanu, nes čia V amžiuje medžiojusio karaliaus Vachtango I Gargasalo sakalas pagavo fazaną ir su juo įkrito į karštas versmes. Štai toje vietoje karalius nutarė pastatyti miestą. Nors kita legenda sako, jog tai buvęs ne fazanas, o elnias. Gal dėl kelių miesto atsiradimo legendų Tbilisis liko kontrastų miestu, pavyzdžiui, čia visi keikia rusus, bet su jais apsikabinę geria. Su lietuviais jiems paprasčiau – ir myli, ir geria.

Kaukazo kreidos ratas

Retas nežino Bertoldo Brechto pjesės „Kaukazo kreidos ratas“ – kūrinio apie meilę ir senovinį kaukazietišką paprotį išmatuoti meilę kreidos ratu. Toks meilės matavimo būdas, atrastas prieš labai daug metų Kinijoje, yra universalus. Pjesėje meilės sąvoka analizuojama labai plačiai – meilė vaikui, moteriai, tėvynei, planetai. Apie meilę, atsidavimą, gerumą pasakojama ten, kur žaliuojančiose pievose ganosi didžiulės bandos avių, kur skamba dainos, kur šokama, kur tiesiasi Kaukazo karo kelias. Tenykščiai žmonės moka saugoti tai, ką daugelis mūsų pamirštame – ištikimybę ir pasiaukojimą. „Kaukazo kreidos ratas“ – dar viena gėrio ir blogio kova. Tiesa, užtenka vieno žodžio, kuris nusako „Kaukazo kreidos rato“ idėją, – žmogiškumas. Ir paprasta, ir sudėtinga.

Bertoldo Brechto „Kaukazo kreidos ratas“ Tbilisio Šota Rustavelio teatre pastatytas 1975 metais. Stebėjau spektaklį, gerai pamenu, 1983-iaisiais, pirmą kartą lankydamasis Tbilisyje. Kreidos ratas, kuriuo kultinis Tbilisio teatro režisierius Robertas Sturua ir puikus aktorius Romazas Čchikvadzė, vaidinantis teisėją Azdaką, žemėlapyje apibrėžė Užkaukazę, šiems menininkams buvo ne tik ratas, iš kurio berniuką, kad įrodytų motinystę, stengiasi išplėšti dvi moterys – jį pagimdžiusi ir jį išauginusi. Supratai, kad kalbama apie į dvi dalis plėšomą šalį, apie tai, kaip sunku mažytėms valstybėms, esančioms geopolitiškai nepalankioje vietoje. Ir Sakartvelui, ir Lietuvai. Jau tuomet supratau, kad mūsų tautų jungtis – laisvės troškimas.

3651.jpg

Chinkaliai ir chačapuriai

Žodis „lankiausi“ gal nėra visiškai tinkamas, kai kalbu apie pirmą kelionę į Tbilisį, nes teko ten dirbti. Būsiu atviras: esu sėslus ir gyventi svečioje, kad ir puikioje, šalyje nesinorėtų. Vaikščiodavau Tbilisio, kurį Puškinas mielai vadino Tiflisiu, gatvelėmis, o traukė į Lietuvą. Džiaugiausi, kad atsirado norintis ten dirbti žmogus, o aš, pabuvęs ten vos du mėnesius, galėjau grįžti gimtinėn. Bet jei visuomet jame gyventi netraukė, tai grįžti kaip turistui magėjo.

Todėl apsidžiaugiau, kai lėktuvo ratai ėmė riedėti Tbilisio oro uosto nusileidimo taku. Tiesa, draugai siūlė prisijungti ir skristi pailsėti į Batumį, bet pasirinkau sostinę. Tiesa, Batumyje, manau, irgi būtų buvę puiku, nes ten viešėjusieji pasakoja puikiai pailsintys ir net geriau nei Turkijoje, iki kurios nuo šio Sakartvelo kurorto vos 18 km.

Tbilisio oro uoste tuoj apspito taksistai, siūlantys nuvežti į miesto centrą. Žinojau, jog neverta jų paslaugomis, o dar nepigiomis, naudotis, kai puikiausias susisiekimas autobusais.

Kas pasikeitę per tuos veik keturis po mano apsilankymo Sakartvelo sostinėje dešimtmečius? Atsakymas vienareikšmiškas – daug kas. Žymiai daugiau pėsčiųjų gatvių, atkurtos anksčiau stovėjusios, bet sovietmečiu sugriautos cerkvės, atnaujintas Pirosmanio muziejus. Dėmesį patraukia pačiame miesto centre įdomios architektūros teisingumo rūmai vien iš stiklo, tarsi bylojant, jog teisingumas pas juos skaidrus. Tiesa, korupcijos, sako, tikrai mažiau nei prieš du dešimtmečius. O prokuratūros pastatas juodas, labai jau primenantis mūsiškį Vilniuje. Tarp Sakartvelo ir Lietuvos panašumų yra ir tas, kad vienas Sakartvelo laris lygus mūsų litui – už 1 eurą gauni 3,45 lario.

Prabanga tviska 30 aukštų viešbutis „Biltmor“, kurį už 140 mln. eurų pastatė kažkoks arabų šeichas. Viešbutyje 216 liukso numerių, o viršutiniame aukšte karališkieji apartamentai. Mieste begalė naujų restoranų ir, be abejo, apsilankyti traukiantis lietuvių baras Lietuvos aikštėje, duris atvėręs praėjusių metų Joninių išvakarėse.

Kiekvienas miestas turi savo keistą restoraną (Šiauliai, pavyzdžiui, „Kišenę“). Tbilisyje tai kavinė „KGB“. Nors visur gali paskanauti chinkalių ir chačapurių. Chinkaliai – tai paprasčiausi koldūnai, tik jų forma panaši į grybo. Rankomis (Sakartvele veik viskas valgoma, imant rankomis) paimi už kotelio ir kandi galvutę, kurios viduje aviena. O chačapurių viduryje esantį kiaušinį reikia spėti dar šiltą išmaišyti, kad į jį galėtum dažyti atsilaužtą lavašo gabalėlį. Su draugu valgėme charčio sriubą, po porciją chinkalių ir chačapurių, išgėrėme po dvi taures vyno ir sumokėjome 90 larių, tai yra apie 26 eurus.

Čia kasmet lankosi 10 mln. turistų

Žmonių bendravimas ir santykis su lietuviais Tbilisyje nuo pirmo mano pabuvojimo nepasikeitęs. Lietuvius jie dar labiau myli, pasiruošę atverti savo namų duris.

Ano lankymosi metu „Biltmor“ viešbučio dar nebuvo, o visi stengėsi apsigyventi „Iverijoje“ ar bent apsilankyti to viešbučio restorane. Su draugais iš Tbilisio ten leidome vakarą. Prie gretimo stalelio įsitaisė keletas tuomet garsaus Tbilisio futbolo klubo „Dinamo“ žaidėjų. Tiesa, jie atėjo ne visi iškart. Keli vėlavo. Nesu regėjęs taip vėluojančių žmonių kaip sakartveliečiai. Kuo aukštesnių pareigų ar turtingesnis, tuo labiau vėluos. Net spektakliai, būna, prasideda vėliau, nes kažkas iš garbingų žiūrovų laiku neatvyksta.

Keli nuo mūsų stalelio, pasirodė, su futbolininkais pažįstami. Mane užkalbino komandos kapitonas. Šalia jo vis sukiojosi mažas storas žmogeliukas. Man paaiškino, jog tai „sponsorius“. Aš tuomet dar nesupratau, ką tai reiškia. Kapitonas paklausinėjo manęs, ką veikiu Tbilisyje, prisiminė, kaip Vilniuje žaidė su „Žalgiriu“, tik apgailestavo, kad Lietuvoje toks mažas, tiesiog miniatiūrinis stadionas. Pasakiau, jog Vilniuje ant kalno pradedamas statyti naujas, tik vėliau pagalvojau, kad be Lietuvos neteko matyti šalies, kur stadionas būtų statomas ant kalno. Net nežinau, ką šiandien apie mūsų stadioną tektų tam kapitonui sakyti. Bet labiausiai nustebau, kad tas „sponsorius“, kapitono palieptas, sumokėjo ir mano sąskaitą. Tad žodis „sponsorius“ man įsiminė ir nuo tada tuos žmones gerbiu bei bendrauti su jais labai noriu.

Ir dar apie šunis. Praėjo tiek metų, o šunys Tbilisyje tokie pat. Priglunda gatvėje koks nors prie tavęs. Imi ir numeti jam kokį nors kąsnį. Bemat kelios dešimtys šunų šalia tavęs atsiranda. Važiuojant Sakartvelo kalnų keliais, sutiksi laisvai klaidžiojančių ir ant kelio gulinčių karvių ar net kiaulių.

Paklausi gatvėje sutiktojo kelio. Tas tuoj teiraujasi, iš kur tu. Atsakai. Paklaustasis apsisuka ir pats lydi tave į norimą vietą. Pakeliui sutinka bičiulį, Paaiškina, iš kur svečias ir kur jį lydi. Tas irgi apsisuka ir prisijungia. Po to sutinka dar vieną draugą, po to dar ir taip tave lydi visas būrys. Visi, vienas kitą perrėkdami, kažką pasakoja. Palydi tave, kur reikia, padėkoji, visi patenkinti, bet pagalvoji – juk jie kažkur ėjo, kažką turėjo veikti...

Tad ar verta apsilankyti Tbilisyje? Supratote – verta. Ir nėra ko delsti, nes kiekvienais metais Sakartvelo sostinę aplanko 10 mln. turistų, o ateityje, reikia manyti, jų bus dar daugiau.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt