„Pri­mirš­ti teks­tai“. Sep­ty­nių mie­gan­čių bro­lių die­na skel­bia artė­jantį vi­dur­va­sarį

Šiauliai

Dusanpetkovic nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt

137823

Ka­da pra­si­de­da va­sa­ra, ka­da vi­dur­va­sa­ris, o ka­da ji bai­gia­si? Įpra­tu­siesiems tikė­ti po­pie­riais vis­kas yra pa­pras­ta – va­sarą pa­ro­do ka­len­do­rius ir tai reiš­kia, kad ji pra­si­de­da bir­že­lio 1 d., o vi­dur­va­sa­ris – lie­pos 15-oji. Tie­sa, esu matęs ka­len­do­rių, ku­ria­me po ge­gužės bu­vo rugpjū­tis, bet tai bu­vo tie­siog spaus­tuvės klai­da.

Kiti teigia, kad vidurvasaris, kai Saulė pasiekia aukščiausią padėtį zenite – birželio 20–23 dienomis, Pietų pusrutulyje – gruodžio 20–23 dienomis. Bet yra ir tokių, kurie įsitikinę, kad vasara tik prasideda birželio 21 dieną ir, suprantama, baigiasi rugsėjo 21-ąją. Išeitų, kad tokiems vidurvasaris – pirmosiomis rugpjūčio dienomis. Kaip ten bebūtų, vidurvasaris visada ateina per anksti, tad tie, kuriems vidurvasaris liepos 15-ąją, pasakys, jog jis atsėlino nepastebėtai ir nelauktai.

Šiais metais pačią pirmąją liepos dieną peržvelgiau, ką rašo tos dienos spauda, internetas, pažiūrėjau, ką rodo TV. Daugiausia buvo rašoma ir kalbama apie pliažą Lukiškių aikštėje, o galvojau, jog bus apie Liublino uniją, kuri tą dieną prieš 451 metus buvo pasirašyta. Viliuosi, kad švenčiantieji vidurvasarį liepos 15-ąją nepamirš, jog ta diena šiek tiek ir simbolinė bei įsimintina dėl Žalgirio mūšio ir „Lituanicos“ pradėto skrydžio per Atlantą. Šiais metais liepos 15-oji – Žalgirio mūšio 610-osios metinės. 1410 m. liepos 15 d. Vytauto ir Jogailos vadovaujama Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė sumušė Vokiečių ordino kariuomenę.

19.jpg

Lis ar nelis?

Štai kur klausimas. Liepos 10-ąją – Septyni broliai miegantys. Mūsų protėviai tikėjo, kad jei šią dieną be perstojo lyja, lis dar septynias dienas, o gal ir septynias savaites, vadinamas septyniais broliais miegančiais arba „myžniais“. Jei šią dieną išvis nelyja, irgi nėra gerai – gresia sausra. Viena smalsi ponia pasakojo „lindusi“ į internetą, bandydama išsiaiškinti legendos šaknis. Rado tik kažkokias nuotrupas apie septynių brolių motiną Felicitą, jų šunį Kalebą, užuominų, kad septyni broliai buvę kankiniai. Tačiau už ką jie kentėjo, kodėl įsišaknijo prietaras apie septynių dienų ar savaičių lietų – jokių paaiškinimų. Sakė radusi ir dar vieną legendą, pasak kurios, Kijeve šie broliai statę katalikų šventovę. Bedirbdami jie pavargę, prigulę pokaičio ir... neatsibudę iki šiol. Etnologai sako, kad jie turėjo septynias Kristaus žymes ir galią nulemti vasaros orus.

Kiek žinau, priimta vadovautis pirmąja legenda, kuri byloja, kad antrajame mūsų eros amžiuje šie septyni broliai buvo nukankinti kartu su jų motina Felicita. Ji buvo romėnė našlė, kuri apaštalavo tarp pagonių. Krikščionių persekiotojai vertė Felicitą išsižadėti savo tikėjimo. Motinos akyse vieną po kito kankino sūnus, tačiau Felicita tik drąsino vaikus numirti garbingai. Jai paskutinei nukirto galvą. Kaip bebūtų, septyni miegantys broliai, liepos 10-ajai auštant, trumpai pasirodo danguje Sietyno pavidalu. Kiekvienas brolis – žvaigždelė. Pažiūri, pasvarsto mūsų darbus ir, saulei tekant, vėl užmiega.

Teatras – laisvės šauklys

„Primirštuose tekstuose“ vis nusikeliu į praeitį. Na, gal šiandien šoktelti penkiasdešimt metų atgalios. Apvalus skaičius. Vartau Šiaulių laikraštį „Raudonoji vėliava“. 1970 m. liepos 10 d. numeris prasideda rubrika „TSKP CK liepos Plenumo nutarimus į gyvenimą“. Tai temai skirta daugybė straipsnių. Vienas jų – „Statybų šiandiena ir ateitis“ su blokinių penkiaaukščių nuotraukomis. Yra ir ateistinės tematikos straipsnis „Bažnytinė aritmetika“, skirtas Švč. Trejybės šventei. Jei Velykos vėlyvos, tai Švč. Trejybė švenčiama liepos pradžioje. Regis, ateistinės temos miesto laikraštyje koja į koją sekė bažnytines šventes. Straipsnyje, aišku, buvo aiškinama, jog Švč. Trejybės negali būti, nes 1 yra 1 ir negali būti 3, o 3 yra 3 ir negali būti 1.

Šiauliuose tais metais liepą gastroliavo Panevėžio dramos teatras. A. Strindbergo „Mirties šokis“ dar nebuvo pastatytas, bet jau buvo V. Borcherto „Lauke, už durų“, tačiau panevėžiečiai šio spektaklio nerodė, o atvežė lengvesnes pjeses, kaip V. Miliūno „Karuselė“ ir panašias. Na, manau, ne Šiaulių žiūrovas tuo buvo negerbiamas, o tiesiog lengviau gastroliuoti, ir tiek. Na, tipo ano meto visi teatrai tapdavo panašūs į dabartinį teatrą „Domino“. Gi Šiaulių žiūrovą gerbti jau reikėjo, nes miesto teatras miestelėnams rodė daug puikių pjesių ir mūsų žiūrovas jau buvo palepintas puikia dramaturgija. Tik į teatrą buvo įsiliejęs visas naujas konservatorijos kursas su puikiais aktoriais, tarp kurių: V. Mainelytė, P. Piaulokas, G. Ūzas, V. Baranauskas, G. Girdvainis... Taip, taip, G. Girdvainis savo kūrybinį kelią pradėjo Šiauliuose. O dar ir šiandien puikiausiai prisimenu V. Mainelytės Beatričę (J. Grušo „Meilė, džiazas ir velnias“) ar P. Piauloko Krušną (V. Mykolaičio-Putino „Valdovas“). Pranui Piaulokui išėjus, iš šio kurso teatre beturime Vladą Baranauską. Net keista, kad niekas nepasiūlo šio puikaus aktoriaus, per 50 metų vaidinusio tik Šiaulių dramos teatre, miesto garbės piliečio titului gauti. Būtų puikus Šiaulių miesto garbės piliečio P. Piauloko tradicijų pratęsimas.

Kuo man aktualus ano meto teatras? Būtent jis buvo laisvės šauklys. Ne vieną spektaklį sovietiniai prižiūrėtojai draudė, kupiūravo, bet žiūrovai gaudė kiekvieną iš scenos girdimą laisvės žodį. Šiaulių dramos teatro dailininko-išpildytojo Antano Krištopaičio mažas butelis buvo prieglobstis laisvės žodžių pasiilgusiesiems. Gal Šiauliuose buvo ir daugiau tokių butų, bet bent aš daug vakarų praleisdavau jame.

Kukli muzikinė panorama

Žvalgausi, kas vyko 1970 m. liepos mėnesio muzikiniame Šiaulių gyvenime. Kamerinės muzikos koncertų – nė vieno. Koncertinių kolektyvų, vykstančių į vasaros festivalius Palangoje ar Nidoje, nebandyta prisivilioti, mieste vyko tik vieninteliai Lietuvos filharmonijos estradinio ansamblio „Estradinės melodijos“ (vad. J. Tiškus) koncertai. Estrados gerbėjų, reikia suprasti, mieste buvo daug, nes ansamblis koncertavo penkias dienas, o keletą dienų koncertai vyko net keturis kartus: 12, 15, 18 ir 21 val. Keturi solistai, kurių trys šiauliečiai – N. Ščiukaitė, A. Jarulis, J. Žukauskas. Tik D. Neimontaitė kėdainietė. Jei neklystu, būtent 1970 m. iš Kauno į Šiaulius grįžo „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas ir pradėjo vadovauti „Baltijos“ restorano ansambliui.

Šiauliečiai estrados solistai iškovodavo prizų anuomet populiariame konkurse „Vilniaus bokštai“, nors būtent 1970-aisiais nugalėtojais tapo vilniečiai Nijolė Tallat-Kelpšaitė ir Aleksas Lemanas. N. Tallat-Kelpšaitė kartais dar padainuoja, A. Lemanas buvo aptilęs, bet prieš metus ar dvejus, persikėlęs iš sostinės į Birštoną, atgijo, o dabar vėl kažkur dingo.

Estradininkai irgi iškrėsdavo „pokštų“. Pavyzdžiui, mėgdavo sceną apšviesti trijų spalvų prožektoriais – geltonu, žaliu ir raudonu, būtinai įtraukdavo į programą dainų apie Lietuvą.

Visi, bent truputį brazdinantys gitaromis, vasarą rinkdavosi Palangoje. Čia ypač mėgstama buvo netoliese tilto esanti šachmatinė. Prisimenu, kad mums ten nedavė kavos, nes buvome basi. Sakėme, jog batus palikome palapinėje, ir prašėme paaiškinti, kam reikalingi batai, geriant kavą.

Bet persikelkime į šias dienas. Baigiantis birželiui, patyrėme šiek tiek potvynio. Bet nenusiminkime, o jau ir esu rašęs, kad Šiauliai gamtos jėgų nėra stipriai baudžiami. Gyventi galima. Gal tik pinigų trūksta. Bet jei turėtume daug pinigų, vadinasi, kažkas būtų blogai su mūsų fantazija. Mergaitė prašo fėjos 100 tūkstančių. „Prašyk iškart milijono“, – pataria jai. „Kad nerealu“, – pripažįsta mergaitė.

Viename iš paskutiniųjų tekstų suklydau, rašydamas Remarko knygos „Naktis Lisabonoje“ pavadinimą. Rašiau apie neseniai lietuviškai pasirodžiusią Fernando Pessoa „Nerimo knygą“, kurios herojus klajoja Lisabonos gatvėmis, ir prisiminiau tokį pat Remarko klajoklį tame pačiame mieste. Kažkiek apniko gėda, bet drauge pagalvojau, ar kas pastebės, ar yra skaitančiųjų mano tekstus. Pirmasis paskambino ir pastebėjęs klaidą mandagiai pasakė skulptorius Kazys Bimba. Po to sulaukiau dar dviejų skambučių. Na, bent trys mano tekstus skaito.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt