„Pri­mirš­ti teks­tai“. Pan­de­mi­jos kar­to­ja­si kas šimt­metį

De­ja, taip jau yra: 1720 m. – ma­ras, 1820 m. – cho­le­ra, 1920 m. – is­pa­niš­ka­sis gri­pas. Ne­ži­nia, kaip bus su ki­to­mis ko­ro­na­vi­ru­so ban­go­mis, bet šįkart, pa­bel­siu į medį, at­ro­do, iš­si­su­ko­me. Aiš­ku, links­ma, kaip bu­vo iki šiol, ne­be­bus. Bent man ne­mie­las pa­sau­lis, kai di­ri­gen­tas ne­ga­li pa­spaus­ti ran­kos pir­ma­jam smui­kui ar ne­ga­li­ma įlip­ti į liftą, jei jau ja­me kaž­kas yra.

Bet į liftą greičiausiai grūsimės, nes kiekvieną bananą prekybos centre iščiupinėjame. Gal ir gerai, kad pandemijos metu valdė draudimų valdžia. Liberalai ar net konservatoriai būtų dar ilgai svarstę, ar čia jau skelbti karantiną, ar dar palaukti. Per Kaziuko mugę buvau išsigandęs – ar nebus visiems šakės?

Iš karantino tekstų išskirčiau prof. Gintauto Mažeikio „Aš esu rizikos grupės asmuo“. Profesorius pastebėjo tai, kas gulėjo mano, o ir greičiausiai ne vieno senjoro sielos gilumoje: „Rizikos grupės asmuo. Tuo visa pasakyta – esi beveik bevertis, beveik negaila, statistikos mėsa.“ Teksto autorius prisimena teroristų atakuojamą Prancūzijos karikatūrų žurnalą „Charlie Hebdo“. Tada visi, kas protestavo prieš religinių fundamentalistų išpuolius, rašė „Aš esu Charlie Hebdo“, todėl šiandien autorius siūlo garbingai, solidarizuojantis su senjorais, vadintis: „Aš esu rizikos grupės asmuo“.

Vis dar Juozo Baltušio dienoraščiai

Šiandien jau galima susumuoti, kas karantino metu perskaityta, kokie spektakliai, koncertai online ar filmai pamatyti. Vis dar skaitau Juozo Baltušio prisiminimus „Vietoj dienoraščio“. Baigiu antrąjį tomą, o šiomis dienomis jau ir trečiasis pasirodė. Apie tuos dienoraščius užsimenu jau ne pirmą kartą, todėl, galimas dalykas, arba gerbiamas skaitytojas pyktels, kad aš vis apie tą patį ir tą patį, arba pats skaityti J. Baltušį pradės.

Kliūva nuo rašytojo daug kam: parsidavėliams partiniams veikėjams, miesčionims odontologams ir parduotuvių vedėjams, bukiems kolūkių pirmininkams, pasipūtusiems menininkams... Ypač J. Baltušio nemalonę užsitraukęs Genrikas Zimanas. Kas dešimtą dieną šis partinis veikėjas autoriaus su pašaipa prisimenamas. Gi perskaitęs Vytauto Petkevičiaus romaną „Grupė draugų“, dienoraščių autorius nusprendžia, jog „geriau Petkevičius rašytų vaikams“. O štai 1979 m. birželio 30 d. įrašas: „Rašytojo Vytauto Bubnio pakviestas važiavau su juo į Šalčininkų rajoną, netoli Eišiškių įsikūrusion vadinamojo kūrybinio jaunimo stovyklon. Susitikome su stovyklautojais rašytojais, dailininkais, kompozitoriais, aktoriais... Tik iš vardo jie tokie, o iš tikrųjų gi – menkystos visi, niekai. Tikri talentai nestovyklauja, dirba... Kone visi „jaunieji“ – toli per 35 metelių amžiaus. Vis dar „jauni“, „pradedantys“, „daug žadantys“... Būtų mano valia, uždrausčiau tokias „kūrybines stovyklas“.“

Buvau J. Baltušio vadovaujamo taikos gynimo komiteto narys. Prisimenu, kaip per vieną komiteto posėdį jis užsidegęs aiškino apie didžius SSSR taikos siekius. O štai dienoraščiuose jis iš viso šito šaiposi, girdi, jau tada supratęs, kad tai tuščias reikalas, o dalyvavęs toje veikloje, kad galėtų išvykti į JAV, Vakarų Vokietiją ir kitas užsienio šalis. Ir suprask žmogus, kada dienoraščių autorius sakė tiesą. Ar ryte, kai dalyvavo posėdyje, ar vakare, kai grįžęs rašė dienoraštį. Jei melavo posėdyje, tai labai puikiai sugebėjo, nes tikrai atrodė, jog rašytojas tiki sovietinėmis taikos idėjomis.

Nesitiki, kad taip apie mokslinio komunizmo dėstytojus rašo J. Baltušis: „Šitie žmonės menku savo proteliu aiškiai suvokė, kad mūsų laikais lengviausia padaryti karjerą, pasiekti gerbūvio, ordinų ir kitokių atžymėjimų būtent dėstant ir platinant marksizmo „mokslą“, tai yra nuodijant jaunimo sąmonę, paverčiant juos aklais svetimos valios vykdytojais (1980 m. vasario 6 d.).“ Tiesiai šviesiai Juozas Baltušis rašo, kaip „iš Maskvos įvairios padugnės tremiamos į visus stambesnius Pabaltijo respublikų miestus. Neramina mintis: kuo tas baigsis?“ (1980 m. kovo 19 d.).

Kino festivalis namuose

Pavyko tokį susikurti. Prisiminiau Vudį Aleną, kuriam nemažai dėmesio skyrė Lietuvos televizijos. Šio režisieriaus veik viską buvau matęs, bet su malonumu prisiminiau „Aukštuomenės klubą“, „Užburtą ratą“, „Džesminą“. Tiesa, pastarieji du filmai tai T. Viljamso pjesės „Geismų tramvajus“ atsikartojimai (dalinai), bet viskas savaip, aleniškai. Kaip Viljamso Blanšos, taip ir Aleno Džesminos gyvenimas griūva ir ji apsigyvena pas savo seserį San Fransiske. Pripratusios prie prabangaus gyvenimo, jos laukia netvarkingas pardavėja dirbančios sesers butas. Panaši situacija ir „Užburtame rate“, kur pas savo tėvą, karuselių prižiūrėtoją, grįžta duktė.

Nežinau, ar LRT žinojo, ar taip sutapo, bet, garsiajam Al Pačinui švenčiant 80-metį, parodė puikų režisieriaus Dino Risi filmą „Moters kvapas“, kur aktorius sukūrė pagrindinį Frenko, apakusio buvusio karininko, mergišiaus ir skandalisto, vaidmenį. Herojus nutaria trankiai atšvęsti Padėkos dieną, užsisakęs prabangų viešbutį, brangių gėrimų ir gražių moterų. Frenko giminaičiai, išgyvendami dėl jo beribio šėlimo, pasamdo koledžo studentą, kad jį prižiūrėtų. Pradžioje filmo herojus tarsi atgrasus, bet ilgainiui jį pamilsti, o jaunajam studentui puiki gyvenimo pamoka praleisti dieną su tiek gyvenime patyrusiu žmogumi. Bent man ypač įsiminė, kaip aklas vyras skiria moteris pagal kvapą. Neklysta.

Jei reiktų rinktis iš online karantino metu matytų spektaklių, tai išskirčiau Klaipėdos dramos teatre Oskaro Koršunovo režisuotą lenkų dramaturgo T. Slobodzianeko pjesę „Mūsų klasė“. Nesakysi, kad kažkuo išskirtinė tema – 1941 m. mažame kaimelyje daržinėje žydus sudegina jų kaimynai, o kitus tiesiog sukapoja gabalais miestelio aikštėje. Kiek kartų ta tema kalbėta, bet puikiai sustyguotas spektaklis dar kartą primena, jog karas, anot režisieriaus O. Koršunovo, „baisiausia žmonijos tragedija, o Holokaustas – baisiausias jos epizodas“.

O iš koncertų – kaip nepaminėsi gegužės 3-iąją LRT PLIUS transliuoto prieš keletą metų „La Scaloje“ vykusio gala koncerto. Jis tarsi simbolizavo, jog karantino pabaiga ne už kalnų.

Koronavirusas mirė, prasideda rinkimai

Karantinas grąžino į pasaulį tylą. Aišku, gyvenant šeimoje, tylos pagausėjimo, atrodo, nepastebi. Labiau tai paliečia vienišius. Nors kalbėti galime telefonu, kitomis technikos priemonėmis, klausytis TV, radijo, interneto, kaip ir ką kiti kalba. Ir čia atsiranda klausimas: ar jums maloniau klausytis, ar kalbėti? Tokios statistikos, atrodo, nėra, bet, pavyzdžiui, iš savo pastebėjimų sakyčiau, kad daug daugiau žmonių, mėgstančių kalbėti. Sutinku, jog bepasakodamas pats sau pasirodai įdomus. Todėl karantinas daug kam yra sunkus, o ne vienam ir nepakeliamas.

Artėjantys rinkimai praneša, jog kalbėtojų greitai krūvomis atsiras. Beveik ketverius metus kažkur slėpėsi ir vėl jų tuoj bus čia. Žiūrėdamas į kokį nors kalbėtoją kokioje nors televizijos laidoje, jo klausydamasis ir žiovaudamas, susimąstai: „Ką šiandien gali pasakyti kitiems?“ Kiek valandų šiųmečiai kandidatai į Seimą prakalbės prieš rinkimus? Agituojančios partijos dažnai renkasi garbaus amžiaus žmones. Gerbiu senjorus, nes ir pats jau jų gretoms priklausau, ir „rizikos grupe“ nevadinu, suprantu, jog jų amžius byloja apie išmintį, bet esu įsitikinęs, kad didesnės sėkmės partijos pasiektų, jei už jas agituotų jauni žmonės. Tik ar tokių atsiras?

Šiandien, kai pokalbių susėda politikai, žinok, kad diskusijų nebus, o tik monologai, besibaigiantys tuo pačiu sakiniu: „Prašau manęs nepertraukti, nes aš jūsų nepertraukiau.“ Diskusijos geriausiai atsako bent į vieną klausimą: „Kas yra tas kalbantysis?“ Akutės bėgioja, demagogija per kraštus liejasi... Ne vienas pastebi, jog diskutuojantieji mažai kuo skiriasi, o tarp „rimtųjų“ ir „populiariųjų“ diskusijų, deja, žioji bedugnė. Populiariausių melo frazių dešimtuke pirmauja ši: „Džiaugiuosi tave matydamas (-a).“ Šia fraze dažnai prasideda ir diskusijos. Klausydamasis diskusijų, prisimenu, jog kažkuris iš didžiųjų yra gana teisingai pastebėjęs, kad tylėjimas – vienas sunkiausiai paneigiamų argumentų