PRAMOGOS
SUSIJĘ STRAIPSNIAI
Laisvalaikis2020 m. Vasario 29 d. 13:56

„Pri­mirš­ti teks­tai“. Kai ko nors trūkda­vo

Šiauliai

ArthurHidden nuotr.

Jurgita KastėnėŠaltinis: Etaplius.lt


119568

Sa­ko, kad hu­mo­ras at­si­ra­do se­niai se­niai prie­š mūsų erą. Vie­nas pir­mykš­tis žmo­gus ki­tam pa­ki­šo koją, tas par­griu­vo ir tą pa­laimą, ku­ri vi­sus ap­lin­ki­nius tuo me­tu už­valdė, kaž­kas pa­va­di­no hu­mo­ru. Nors yra tvir­ti­nan­čiųjų, kad hu­mo­ras at­si­ra­do dar se­niau – tuo­met, kai Die­vas kūrė pa­saulį. Kur­da­mas jį, Die­vas pa­ts įrodė turįs pa­kan­ka­mai hu­mo­ro. Štai, su­kūręs žmogų, jis pri­pa­ži­no: „Galė­jau ir ge­riau.“

Sovietmečiu su humoru buvo prasčiau. Galėjai net dėl jo nukentėti. Nuo tada lietuviai mažai juokiasi ir mąsto, kad humoras privalo turėti ir šiokį tokį liūdesio šešėlį. Todėl Lietuva yra tūkstančio poetų, o ne tūkstančio komikų kraštas. Jokių humoro vakarų nebuvo, apie stand up niekas nežinojo, svetima buvo garsiai ir perdėm emociškai rodyti savo jausmus, nors reikštis buvo galima folklore, kraštotyroje, senamiesčio ar archeologijos paminklų gynimo veikloje, be abejo, privačioje erdvėje, na, dar prie taurelės.

Kad lietuviai pernelyg neliūdėtų, buvo rūpinamasi jų linksminimu, leidžiant žurnalą „Šluota“. „Šluotos“ tiražas aštuntajame dešimtmetyje siekė 110 tūkstančių egzempliorių. Peršamas buvo ir rusiškas humoro žurnalas „Krokodil“. Lietuvai pasukus atgimimo keliu, kurį laiką dar buvo neapsieita be humoro, leidinio ir pasirodydavo savaitraštis „Už kampo“, o gal „Už kito kampo“, tiksliai pavadinimo ir nebepamenu, bet jis ilgai neištempė. Šiandien televizijos teorijoje žinoma, kad žiūrovai menkai geba išlaikyti dėmesį tada, kai laidos ar šou turinys be pigaus humoro ir reikalauja didesnių intelektinių pastangų.

Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis

Kartą vakariečiams pabandžiau su humoru papasakoti apie lietuvių valdžias. Gaila, atrodo, minties jie nepagavo. Pasakojau, jog komunistų valdžia buvo geriau. Kas tuomet iškildavo, prie valdžios vairo būdavo visą gyvenimą. O žmogui juk reikia turėti savo būstą, kažkokių daiktų jame, automobilį, drabužių, jei įmanoma – padėti vaikams, giminėms. Kai namą pasistatai, visa kita įsigyji, vaikus, gimines aprūpini, ką toliau daryti? Tuomet imi sąžiningai dirbti Lietuvai. Be to, ir poreikiai buvo ribojami: namas ne daugiau kaip 130 kv. m, automobilis tik vienas, kailinių irgi kažkiek neprisipirksi... O dabar? Kol pasistatai namą, kol viską sukaupi, kol pasirūpini vaikais, giminėmis, žiūrėk, ir tavo kadencija valdžioje pasibaigusi. Dirbti Lietuvai nebelieka laiko. Po tavęs ateina kiti, kurie dar neturi visų tų turtų, ir viskas iš pradžių. Teisingiau – ta pati valdžia visą gyvenimą.

Gera būdavo anais laikais, kai daug ko trūkdavo. Niekas kokio nors deficitinio daikto neturi, o tu turi. Gali prieš kitus pasipuikuoti. Aišku, tokį turėjimą nulemia pinigai, bet tai kitas klausimas, o aš apie tai, jog tavo turimo daikto kitas, turėdamas tiek pat pinigų, turėti negalėtų. Taigi, deficitiniam daiktui įsigyti nereikėdavo kažkokių didelių pinigų, o tik pažinčių, vadinamojo „blato“. Senieji komikai anksčiau juokaudavo, sakydami, jog reikia, kad visko būtų, bet kažko trūktų, ir žmonės bus laimingi, siekdami to trūkstamo. Trūkstamas daiktas – gyvenimo variklis, nes kai viską turi, gyventi nebeįdomu.

Tiesa, neseniai viena mokytoja iš Klaipėdos teigė, jog anksčiau nieko netrūko ir ji, vos tik užsinorėjusi, nusipirkdavo batus. Aišku, prie ruso Klaipėdoje gyventi buvo geriau, nes čia veikė „boninė“ ir čekinė parduotuvės, kur prekių galėjai įsigyti daugiau nei kitur. Be to, kai ką kartais galėjai gauti ir eilinėje parduotuvėje, atstovėjęs ilgą eilę. Keliaudavome į parduotuvę su rezginėlėmis ir taip tausojome gamtą. Dabar eilių nelikę, žinau tik vieną eilę – bibliotekoje, norint gauti perskaityti populiarią knygą. Kartais net pusmetį pralauki.

Reikalingi žmonės

Pagalvojau, jog kaip būtų puiku, jei Seimo narius rinktume kaip TV projektų dalyvius. Tai yra visi balsuotų telefonais, kiekvienas po dešimt kartų. Teisingiausi rinkimai. Kas paneigs, kad šiemet neteisingai išrinkome, ką siųsti į „Euroviziją“? Problema tik ta, kad neįmanoma prisiminti visų partijų pavadinimų.

Bičiulio kompiuterio užrašų knygelėje pastebėjau, kad prie jo draugų, pažįstamų pavardžių sąrašo nurodomas ne tik jų adresas, darbovietė, bet ir kuo vienas ar kitas žmogus gali padėti. Prie vieno mačiau prierašą: „Gali viską.“

Ar reikalingi dabar reikalingi žmonės? Kai trūko prekių, reikalingi buvo bazių direktoriai, parduotuvių vedėjai, vedėjos ar bent pačios pardavėjos. Kai deficitas buvo knygos ar bilietai į teatrą, reikalingos buvo knygyno darbuotojos, teatro administratoriai, kasininkės ir t. t. Panašių pavyzdžių būtų galima rasti daug. Dabar, norint gauti bet kokią prekę, nereikia jokių ryšių – užeik į parduotuvę ir pirk, ko tik širdis geidžia. Tam reikalingi žmonės nebereikalingi. Bet neskubėkime, nedėkime taško... O jeigu nori nusipirkti jūros krantinę, įlįsti į energetikos ar kitą pelningą verslą, laimėti kokį nors konkursą prekėms įvežti, gauti užsakymą pastatams statyti ar šiaip gauti didelį projektą? Tuomet tų reikalingų žmonių ir prireikia. Taigi, teisi buvo liaudis, sakydama apie šimtą draugų. Reikalingų žmonių negalima ignoruoti. Nežinai, kada jų prireiks. Nors gal daugelis pasakys, kad turi tik draugų ir jokių reikalingų žmonių jiems nereikia. Bet kiekvienas, pridėjęs ranką prie širdies, atsakykime: ar rinkdamiesi, ką pasikviesti į svečius, nepasvarstėme, kuo tie žmonės gali būti naudingi, ir pagal tai sudarinėjome svečių sąrašą?

Reikalingam žmogui, jeigu jis protingas, nėra lengva, kai visi pataikauja, padlaižiauja. Tačiau jeigu jis kvailas, jam malonu. Tokiam žmogui sunkiausia, jei atsitinka taip, kad jis tampa nereikalingas. Bet tai jau kita tema. O kad jis neliktų nereikalingas, reikia, kad kažko trūktų.

O pastraipą apie reikalingus žmones baigsiu priminimu. Ar žinote, kad Lietuvoje buvo laikai, kai turtingieji Vokietijoje pirko cukrų, vežė jį į Maskvą, kad Lietuvai parvežtų mūsų senąjį Statutą ir kitas istorines knygas?

Apsaugokit mane nuo senų anekdotų

Pradėjau šį tekstą apie humoro jausmą, tai norisi tuo ir baigti. Na, gal dar kažkiek apie moteris, nes liūdniausia, kai vyriškis sako: „Man trūksta moters.“ Taip jau yra, kad moterys reikalingesnės nei reikalingi žmonės. „Esu labai vienišas“, – pasiskundė bičiulis. „Gal valgai daug česnakų?“ – paklausiau jo. Norėjau linksmai bičiulį paguosti, bet jis to nesuprato ir rimtai pradėjo pasakoti, jog suvalgąs vieną česnako skiltelę per dieną, nes, girdi, taip apsisaugos nuo ligų.

Kitas bičiulis paprašė kokių nors linksmesnių pastebėjimų apie mūsų miesto moteris ir merginas. Moterims teradau tik vieną pastebėjimą – jų rankinės, mano galva, šiek tiek per didelės. Šiaip jau moterys ir merginos mūsų mieste gražios. Gal net pačios gražiausios Lietuvoje. Norisi ne vienai pasakyti: „Tu pernelyg graži, kad turėtum draugių.“ Juk, norint visą gyvenimą praleisti su viena moterimi, reikia vadovautis paprasta taisykle: jei moteris kalta, atsiprašyk tu.

Iki gyvo kaulo įgrisęs anekdotas, pasakotas ir prieš penkiasdešimt metų, pasakojamas ir šiandien:

Kalbasi du katalikų kunigai.

– Kas žino, ar dar būsime gyvi, kai panaikins celibatą?

– Mes gal ne, tačiau mūsų vaikai...

Daugelis yra įsitikinę, jog aš to anekdoto nežinau ir jį būtina man papasakoti. Jeigu jau nori pasakoti anekdotus religinėmis temomis, pasiieškok tinkamesnių ir negirdėtų. Todėl dažnai draugijose norisi paprašyti: „Apsaugokit mane nuo senų anekdotų.“

Šį tekstą norėčiau baigti paprastu trumpu anekdotu, kuris irgi tiko ir tuomet, tinka ir dabar, nes tostas „Į sveikatą“ niekad nemirs.

– Jau šeštą taurelę geriate į mano sveikatą.

– Kad jūs prastai atrodote.