„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ir vis tiek tai švie­sos mėnuo

Kiek šven­čių bu­vo po Naujųjų? Vals­tybės at­kūri­mo die­na, Nep­rik­lau­so­mybės at­kūri­mo die­na, Meilės, Mo­terų die­na, did­žia­vy­rių Ka­zi­mie­ro ir Juo­za­po die­nos, re­li­ginės šventės... Ka­zi­mie­ro dar at­šventė­me su trenks­mu, nors abe­jo­jan­čiųjų, ar to rei­kia, jau bu­vo, Juo­zapą vi­siš­kai pa­mir­šo­me, nors ir ankstė­liau tai ne­bu­vo ypač švęsti traukęs šven­ta­sis.

Ir štai Velykos. Prisikėlimas. Prie stalo tik tu ir tavo patys artimiausi žmonės. Šis balandis kitoks nei ankstesnieji – rimtas, nekoketuojantis ir drauge nerimastingas. Ir vis tiek tai šviesos mėnuo. Ateina kartą tokia diena, kai, pasakytų poetas, žmonės pastebi, koks sukrečiantis ir iškilus yra vaikų, medžių, dangaus grožis.

Vienas gydytojas neseniai man gana protingai tarstelėjo: „Žinok, kūno sveikata prasideda nuo sielos sveikatos.“ Žinojau. Bet tik šiomis dienomis dar labiau supratau. Praeitame tekste rašiau apie dienoraščius. Sako, patartina turėti užrašų sąsiuvinius, skirtus žmonėms, vietoms, drabužiams, orui, nuotaikoms, jausmams. Radus ką nors, kas patinka, įrašyti į vieną iš šių sąsiuvinių. Arba kompiuteryje turėti tam kampelių. Tarp rašytojų, tyrinėjančių sielos užkaborius, vyrauja dvi nuomonės. Pavyzdžiui, Johnas Irvingas teigia, kad literatūra apie žmogaus jausmus būtų neapsakomai nuobodi, jei visi rašytų tik apie tai, ką žino. Ernestas Hemingvėjus manė priešingai – anot jo, rašyti galima tik apie tai, ką jauti.

Kiekvienas ieško džiaugsmo ir laimės

Manęs kartą paklausė, kokią moterį gyvenime kelčiau ant pjedestalo. Apie tai jau rašiau, bet norisi pasikartoti, nes šiomis dienomis, mano galva, tai svarbu. Tad, atsakydamas į klausimą, pirmiausia paminėjau savo mamą. Klausiantysis pritarė, tačiau siūlė išskirti ką nors be jos, nesvarbu, ar ji būtų tikrai gyvenusi, ar tik personažas. Ilgai mąsčiau ir prisiminiau Džeinę Eir. Gal klystu, turbūt geriau pasakytų moterys, bet taip manau.

Pagrindinės Džeinės Eir savybės – protas ir drąsa. Taip, Džeinė turi trūkumų, bet dėl to ji tampa tik artimesnė. Jau romano pradžioje pamilsti našlaitę, augančią nemylinčių giminaičių namuose, ir imi jaudintis dėl jos likimo. Šie jausmai dar labiau išsiplėtoja, kai mergaitė patenka į varganą našlaičių prieglaudą.

Pagaliau imi džiaugtis herojės sėkme, kai ji tampa mokytoja, vėliau guvernante Rodčesterio dvare. Neilgai trukus Džeinė ir rūmų šeimininkas Rodčesteris įsimyli vienas kitą, tačiau jų meilei sutrukdo ilgai saugota šeimininko paslaptis – jo išprotėjusi žmona, kurią jis laikė užrakintą palėpėje. Visa tai sužinojusi, Džeinė skubiai susikrauna daiktus ir išvyksta pradėti naujo gyvenimo. Po kelerių metų visgi ji nusprendžia aplankyti poną Rodčesterį, tačiau sužino kraupią žinią – dvaras sudegė. Atokiame namelyje ji randa aklą Rodčesterį ir lieka kartu su juo.

Idealo ilgesys, tobulo grožio paieškos daugelį menininkų įkvėpė geriausiems jų darbams. Iš to atsirado ir vienas subtiliausių bei giliausių Luchino Visconti filmų „Mirtis Venecijoje“, ekranizuota pagal to paties pavadinimo Thomo Manno novelę.

Skaičiau, kad italų kino klasikas ne kartą yra minėjęs, kad „Mirties Venecijoje“ sumanymą brandino ilgus metus, tačiau vis atidėdavo į šalį. Norėjo sulaukti brandos, įgauti daugiau patirties ir gyvenimiškos išminties, kad būtų galima imtis galutinių išvadų, kurias užčiuopė glūdint ir T. Manno kūrinyje. Pagrindinis filmo herojus – sunkią krizę išgyvenęs senstantis kompozitorius, atvykęs pailsėti į Venecijos kurortą, pastebi čia apsistojusią lenkų šeimą ir jos sūnų, išsiskiriantį tobulu grožiu. Jį stebėdamas, kompozitorius patiria džiaugsmą ir laimę.

Ir dar Sigito Parulskio trumpų tekstų knyga „Prieš mirtį norisi švelnaus“. „Jeigu labai įtemptum klausą, galėtum išgirsti: po plonu debesų ledu juodame dangaus dugne tyliai ošia vos vos siūbuojantys žvaigždynai. Adventas.“ Tai ištrauka iš knygos. Tik žodį „adventas“ šiandien reiktų pakeisti į „gavėnia“.

Kur susisieja praeitis ir ateitis

Šiandien ne vienas interneto puslapiais keliauja po gražiausių muziejų sales. Per dvi pastarąsias savaites ir aš „aplankiau“ veik visas žymesnes pasaulio galerijas ir po jų panorau pakeliauti po kapines. Spaudžiu pelę ir keliauju. Bent man pasaulyje pačios gražiausios kapinės – Per Lašezo Paryžiuje ir Centrinės Vienos kapinės. Turbūt daugiausia įžymybių Paryžiuje ilsisi Per Lašezo kapinėse. Praeitį ir ateitį prancūzai glaudžiai sieja. Čia galite atsirasti šalia didžiųjų pasaulio rašytojų Balzako, Prusto, Moljero, parymoti prie bučiniais nusėto Oskaro Vaildo kapo. Čia ilsisi Edita Piaf, Marija Kalas, Isadora Dunkan, Sarah Bernhardt, Šopenas... Čia neseniai atgulė ir mūsų Žibuntas Mikšys.

Takelis šalia Džimo Morisono poilsio vietos nusėtas cigarečių nuorūkų ir gėlių girliandų. Esu tikras, kad garsusis muzikantas ant roko fanų nepyksta. Kuklus, bet skoningas Simonos Sinjorė ir Ivo Montano kapas. Per 300 tūkstančių išėjusiųjų anapilin. Ir visa tai supa romantiškos medžių alėjos bei paslaptingai karkiančios varnos.

Vienos Centrinės kapinės veikiausiai pačios muzikaliausios. Jos glaudžia L. van Bethoveną, J. Brahmsą, Ch. W. Glucką, F. Šubertą, tėvą ir sūnų Štrausus bei, be abejo, Mocartą ir jo priešą A. Saljerį. Nors dėl Mocarto ne visišką tiesą parašiau, nes šiose kapinėse didžiajam genijui tik pastatytas paminklas, o ilsisi jis visai kitur.

Šiam metui, mano galva, ypač tinkama, nustebsite, – Eglės žalčių karalienės istorija.. Ąžuolo, Uosio, Beržo ir Drebulės panteonas. Eglės vaikų virtimas medžiais tarsi byloja apie mirtį, nebūtį, bet drauge ir apie išsivadavimą iš jos.

Jei tu gyvas, spausk – 1

Draugas telefonu atsiuntė žinutę: „Jei tu gyvas, spausk – 1, jei sergi, spausk – 2, jei miręs, spausk – 3.“ Sako, nedaug dalykų šiandien begali pralinksminti. „Moteriške, padėkite atgal šį ritinėlį – tai tapetai“, – prekybos centre salės darbuotoja protina pirkėją. Pasmagino piešinėlis, kuriame, praplaukiant kruiziniam laivui, negyvenamoje saloje atsidūręs pilietis slepiasi už medžio, kad jo nepamatytų. Pasidžiaugiau pastebėjimu, jog sumažėjo loterijos bilietų pirkimas ir mažiau bekreipiamas dėmesys į horoskopus. Vadinasi, žmonės labiau pasitiki savo jėgomis. Nors draugas prisipažįsta: „Aš horoskopais netikiu, nes esu Liūtas, o Liūtai horoskopais netiki.“

Visgi šiam metui daug kas išsako patarimų. Gaudyti šviesą, ypač saulės spindulius, jei tokie pasirodo. Gyvenimui suteikite malonių pojūčių ir spalvų: ant staliuko prie lovos pasidėkite obuolių, apelsinų, mandarinų ar kitų vaisių, saldainių spalvotais popierėliais, arbatą gerkite iš ryškių puodelių, pamirškite pilką ir juodą spalvą – dažniau vilkėkite raudonos, oranžinės, geltonos ar žalios spalvos drabužius, nors ir niekur iš namų neišeinate.

Šiaulių dramos teatras karantino metu online pradėjo rodyti savo spektaklius. Puiki dovana teatro mėgėjams. Greitai šiauliečių pavyzdžiu pasekė ir kiti teatrai. Ypač džiaugiuosi pamatęs mūsų miesto dramos teatre pastatytą lenkų dramaturgo Michailo Walczako pjesę „Kasykla“, kuri buvo rodoma kovo pabaigoje prieš pat Tarptautinę teatro dieną. Buvau ją prasnaudęs, o koks puikus kūrinys. Kitą vakarą šiauliečiai rodė Marios Irenės Formes „Dumblą“. Šį spektaklį buvau matęs, bet dar kartą mielai pažiūrėjau. Abi pjesės išgyvenimo tema. Išgyventi miestelyje, kuriame užsidarė kasykla, pagrindinė miestelio gyventojų maitintoja, ar neraštingų, gyvenimo žalotų žmonių noras išgyventi apleistose patalpose tarsi dumble.

Online spektaklius pradėjo rodyti ir 30-metį švenčiantis Vilniaus mažasis teatras. Pradėjo nuo savo pirmojo pastatymo Valdo Kukulo ir Rimo Tumino pjesės „Čia nebus mirties“. Po 30 metų pjesės pavadinimo žodžiai tapo itin aktualūs. Pats spektaklio režisierius Rimas Tuminas prasitarė: „Mirtis man palanki, tad galima ir atidėti. Gyvenimas dar neišgyventas.“