„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ea­sy co­me – ea­sy go

Tai taik­lus žydų, mėgstan­čių vi­sus įvy­kius ver­tin­ti vie­nu sa­ki­niu, po­sa­kis, ku­ris šio­je tau­to­je ta­ria­mas pa­pras­tai: „Izia at­ėjo – Izia išė­jo.“ Šian­dien daž­niau­siai gir­di­mi žod­žiai: „Pa­sau­lis bus ki­toks.“ Bet imi ir pri­si­me­ni mer­gaitę, ku­ri atei­na pas ra­ganą su­ži­no­ti apie ateitį, o ši jai at­sa­ko, kad bus la­bai blo­gai – nie­kas ne­pa­si­keis.

Jau vos ne prieš dvidešimtmetį po rugsėjo 11 d. įvykių sakėme, jog pasaulis bus kitoks. Šiandien, kai sukrečiančios informacijos tiek daug, net Stivenas Kingas, žiūrėdamas televizoriaus ekrane į siaubą keliančias koronaviruso aukas, jį išjungia. Net Petras Gražulis su naujuoju savo skandalu nesugeba informacijos apie virusą įveikti. Pasaulis tapo baimingas. „Ar šios prekės iš Kinijos?“ – prekybos centre klausia pirkėja. „Ne, ne, – atsako pardavėja, – iš Italijos.“

Jei girdima informacija sukelia didelę emociją arba net piktina, vadinasi, ji yra perspausta ir reikia ieškoti kitokių tekstų. Pavyzdžiui, kiekvienoje poliklinikoje pakabinti plakatą: „Laikas gydo!“ Iš karantino pliusų išskirčiau tik tai, kad bendrauti su pašnekovu galima ne daugiau kaip 15 minučių. Taip bent atsikratysime įkyruolių, kvaršinančių tau galvą, nors ir 15 minučių per daug.

Ieškau gražaus. Šiauliai. Aušros alėjos ir Žemaitės gatvės sankryža. Aušros alėjoje iki Žemaitės gatvės remontas, viskas išrausta, jokio eismo nėra, bet sankryžoje šviesoforas veikia. Jis skirtas Žemaitės gatve važiuojantiems automobiliams. O pėstiesiems, kertantiems Aušros alėją nuo turgaus pusės, jis jokios reikšmės neturi, nes automobilių eismo nėra. Todėl mielai nustebino senjoras, nežengiantis per išraustą gatvę, nes degė raudonas šviesoforas. Užsidegė žalias ir perėjo gatvę. Pastarosiomis dienomis nemačiau ko nors gražesnio už tą gatvėje, kurioje nėra eismo, žalio šviesoforo signalo laukiantį senjorą.

Kai buvo tik dvi televizijos programos

Labiausiai karantino metu gelbėja knyga. Antroje vietoje – televizorius. Turėtų gal tai būti kitos šiuolaikiškesnės ryšio priemonės, bet ką darysi, kad aš ano šimtmečio žmogus. O, be to, rašydamas laikraštin, kuris tame pačiame numeryje spausdina TV programas, suvoki, jog kartkartėmis reikia paliesti televizijos temą.

„Primirštuose tekstuose“ norisi prisiminti, jog mano jaunystės metais buvo tik dvi televizijos programos – Lietuvos (vadinamoji respublikinė) ir Centrinė (Maskvos). Pastaroji dar buvo vadinama Ostankino (nuo televizijos bokšto Maskvoje pavadinimo). Nebuvo jokių reklamų ir tarp laidų ekrane regėdavai kokį nors nejudantį vaizdą. Centrinėje televizijoje tai buvo Kremliaus siena nuo Maskvos upės pusės, Lietuvos – laikrodis. Norėjosi mūsų televizijoje matyti, tarkime, Gedimino pilį, bet, matyt, dėl tautinių motyvų to daryti nebuvo leista ir pasirinktas neutralus vaizdinys, nes kas gali būti neutraliau už laikrodį. Ačiū mūsų televizijos vadovams ir už tai, o ne, tarkime, Lenino paminklą Lukiškių aikštėje.

Nusifilmavimas televizijoje anksčiau buvo neįtikėtinas reiškinys. Man toks kliuvo gal prieš penkiasdešimtmetį, kai mažajame ekrane (tuomet jie tikrai buvo maži) turėjau papasakoti apie kopūstų auginimą drenuotuose plotuose. Mat mokiausi tuomet Žemės ūkio akademijos Hidromelioracijos fakultete. Vienas mokslinčius studentas parengė kažkokį išskirtinį tyrimą apie tą kopūstų auginimą, bet susirgo ir, kadangi buvau studentų estradinio ansamblio konferansjė, mane vietoj jo pasiuntė paskaityti surašyto teksto, nes tuomet ne televizija vyko pas tave, bet tu turėjai ten vykti. Pamenu, visiems giminėms pranešiau, jog žiūrėtų, nes mane rodys televizija.

Anuomet televizorius bute dargi bylojo, jog jame gyvena išsilavinę žmonės, o ypač pagarbai žvelgdavai į šeimininkus, turinčius net kelis televizorius. Aišku, tokie buvo laikomi dar ir buržujais.

Kai televizorius ima gėdytis pats savęs

Prisiminiau laikus, kai televizorių su didžiausia pagarba jam statydavome kambario centre, bet atėjo ir laikai, kai žmonės, pasiekę patį aukščiausią kultūros lygį, gyrėsi televizoriaus nebežiūrį. Į juos bandė lygiuotis kiti ir todėl „Aš nežiūriu televizoriaus“ tapo vienu populiariausių posakių. O tiems, kurie to aukščiausio lygio dar nebuvo pasiekę, klausimas „Kada ir kaip žiūrėti televizorių?“ buvo aktualus. Tiesa, galėjo būti ir neaktualus – žiūrėjo televizorių ir tiek.

Ką darysi, kad Lietuvoje televizijų prisikūrė daug, tačiau jos, deja, neturėjo savo veido, visos liko vienodos kaip du vandens lašai su pilkomis laidomis (išskirčiau nebent LRT ir LRT PLIUS). Todėl nenuostabu, kad televizorius ėmė gėdytis pats savęs. Naujausi plokščiaekraniai įspūdingų parametrų aparatai pradėjo apsimesti paveikslu, akvariumu ar šiaip interjero detale.

O dar išliekantį kai kurių TV laidų populiarumą, manau, teisingai apibūdino lenkų kino kritikas Janušas Čiapinskis: „Tie, kuriems blogai klojasi reikalai ir kuriuos persekioja jausmas, kad yra nevykėliai, gali aktyviai ieškoti žmonių, kuriems sekasi dar blogiau. Būtent jie ir yra televizijos siaubo apysakaičių auditorija, neatplėšianti akių nuo iš ekrano plūstančių nelaimių. Jie užjaučia įvairiausių tragedijų aukas, gali net nuvarvinti ašarą, tačiau iš tikrųjų svetimos nelaimės, supriešintos su ne tokia nelaiminga jų situacija, tik pagerina tų žmonių savijautą.“

Karantino metu televizijoms leista pajusti antrą kvėpavimą. Kam laisvadieniai buvo šventas nieko nedarymo laikas, kupinas liūdesio ar neaiškaus ilgesio, bei prabėgdavo prie televizoriaus, tiems karantinas gal ir netapo sunkus. O net ir nežiūrintieji televizoriaus karantino metu prisiminė, kad namuose toks yra. Jaunimas visgi sako, kad net karantino metu televizorius jiems liko nereikalingas daiktas, nes kas gali žiūrėti „Gero vakaro šou“. Net „X faktorius“, sako, jiems neįdomus. Kai geriau ir giliau pagalvoji, tai sunku nuginčyti.

Kam reikalingas televizorius

Man karantino metu televizorius reikalingas sau pačiam surengti kino festivalį namuose. Aišku, kino teatre demonstracijos kokybė yra geresnė, bet karantino metu kino teatrų durys uždarytos, be to, mėgstu tokį žaidimą – be vargo ir didesnių išlaidų įsitaisyti ant sofutės ir rasti mėgstamą kino filmą. Juk TV filmų kanalų yra begalė: keletas TV1000 kanalų, „Balticum TV“, „Balticum Auksinis“, „Init“, FOX, FILM ZONE, XXI... Nors puikių filmų (dar puikesnių nei išvardyti kanalai) parodo ir minėtos LRT bei LRT PLIUS.

Man patinka rinktis filmus, kuriuos rekomenduoja žinomi meno žmonės. Pavyzdžiui, Pedras Almodovaras, kalbėdamas apie kitus režisierius, išskiria Paolo Sorrentino filmus. Karantino metu mielai peržiūrėjau Vudžio Aleno filmus, dar kartą režisieriaus S. Kubriko „Švytėjimą“ pagal S. Kingą su Dž. Nicholsonu, nes šio filmo herojai tarsi irgi atsidūrę karantine, ir begalę kitų filmų.

Ar žinočiau apie švedų režisieriaus Hanneso Holmo kino filmą „Gyveno kartą Uvė“, jei jo nebūtų parodžiusi LRT PLIUS? Filmo herojus priklus seneliokas, besipykstantys su kaimynais, o ypač emigrantais, kurie, anot jo, kur papuola šiukšlina, nemoka statyti automobilių, vėlų vakarą triukšmauja. Jau filmo pradžioje, prekybos centre pamatęs užrašą apie akciją, kai dvi gėlių puokštės parduodamos už 70 kronų, herojus pasiima puokštę ir prie kasos moka 35 kronas. Kasininkė sako, jog dvi puokštės kainuotų po 35 kronas už vieną, o viena kainuoja 50. Herojus apšaukia kasininkę, žada skųstis, nes jei parašyta, kad dvi puokštės kainuoja 70, tai viena turi kainuoti 35.

Ir vis tiek tokį herojų pamilsti, nes jo reikalavimuose yra taip reikalingos tvarkos troškimo, o pagaliau jis atranda savyje gerumą, sugeba rūpintis kitais, aukotis. Sužinai, kad gyvenimo jis nelepintas: anksti mirė žmona, jis pats autoavarijoje stebuklingai liko gyvas. Kaip juokauja kino kritikai, filmas pasmerktas sėkmei.

Ir dar. Nesidomintį sporto varžybomis, mane patraukė per tą patį LRT PLIUS rodomos įspūdingiausios futbolo rungtynės. Man tai virto tarsi spektakliu: nuostabūs perdavimai, kombinacijos, gražūs įvarčiai...

Bet užtęsiau šį tekstą, tad pabaigti jį parinkau bulvare mane prakalbinusio senjoro pamąstymus. Stovėjome reikiamu atstumu, o senjoras pasiguodė, jog labai nusivylė Seimu, kai šis gegužės 14 d. posėdyje, minint Steigiamojo Seimo šimtmetį, net tylos minute nepagerbė tą dieną 1972 m. susideginusio Romo Kalantos atminimo. Susimąsčiau. Ir net nežinojau, ką pašnekovui atsakyti, nes ir pats buvau primiršęs Romo Kalantos žūties dieną.