„Pri­mirš­ti teks­tai“. Dai­nos nu­ga­li bet ko­kius ka­ran­ti­nus

Ge­gužė ir va­sa­ros mėne­siai anks­tes­niais me­tais būda­vo ypač dai­nin­gi. Me­tas be dainų lie­tu­viui nėra mie­las. Ka­ran­ti­nas par­klupdė „Ant ru­be­žiaus“, ki­tus fes­ti­va­lius, glo­ba­liau – „Eu­ro­vi­ziją“, me­ga ir ma­žes­nių žvaigžd­žių kon­cer­tus. Tie­sa, ne­sa­ky­si, kad ne­dai­na­vo­me. Dai­na­vo­me bal­ko­nuo­se, at­vėrę lan­gus, su­stoję prie li­go­ni­nių, TV lai­do­se dai­na­vo­me tie­siai iš namų. Mūsų dai­nos su­griovė So­vietų Sąjungą, tai ne­jau­gi jos ne­įveiks ka­ran­ti­no?

„Negaliu nedainuoti“, – lietuvio sielą apibūdino Paulius Širvys. Daina – išsilaisvinimo simbolis. Gal todėl sovietmečiu mūsų dainavimas buvo varžomas ir kontroliuojamas. Lietuviai ir į lauką su daina eidavo, ir į karą. Net mūsų revoliucija dainuojanti. Vis prisimenu, kaip kartą kompanijoje kažkas pasiūlė sudainuoti penkiasdešimt žygio dainų, įrodant, kad lietuviai – veržli tauta. Galvojau, iš kur tiek atsiras. O, pasirodo, yra: „Ėjo senis lauko arti“, „Per klausučių ulytėlę“, „Ariau, ariau“, „Išėjo tėvelis į mišką“, „Tūkstantis žingsnelių“, „Neišeik tu iš sodžiaus“, „Ateisiu, mergužėle, ateisiu“... Jau nekalbant apie „Ant kalno mūrai“. Kažkas pabandė prijungti „Skinsiu raudoną rožę“ (dainos žodžiai „Lauksiu tavęs ateinant“ ir „Atnešiu tau kas rytą dovanų“ simbolizuoja žygį) ar „Žalioj stotelėje“ (kur pats pavadinimas byloja, jog bus kažkur judama), tačiau buvo sukritikuoti, nes, girdi, tai kompozitorių profesionalų kūriniai, o ir liaudies dainų penkiasdešimtukui visiškai pakanka.

O rasi tautų, kurios padainuos penkiasdešimt dainų apie gulėjimą ant pečiaus, bet žygio ar darbo dainų – niekaip. Nė amerikiečiai nesudainuotų penkiasdešimties žygio dainų. Užtrauks „We Shall Overcome“ ir tiek. „Dainos galia“ – tokiais skambiais žodžiais profesorius iš Vašingtono universiteto Gunčis Šmidchenas pavadino vieną savo knygų. Tai knyga apie Baltijos valstybių dainuojančią revoliuciją. Pasaulis žino apie išsivadavimo judėjimus, tik kalbantieji ir rašantieji apie tai dažnai ignoruoja dvasinę kultūrą. O lietuviui šventumas ir dvasingumas itin artimi žodžiai. Tiesa, vieną šventąjį teturime (šv. Kazimierą), bet dvasingų – begalę.

Kas pirmasis iš stovo išsitraukė mikrofoną

Kur, jei ne „Primirštuose tekstuose“, prisiminti anų laikų muziką? Lietuviška estrada anuomet per radiją (kartais ir per TV) buvo rimta, morali. Ansamblių nariai dainavo, kas jiems buvo liepta. Solistai prie mikrofonų turėjo stovėti ramiai – it pionieriai ar kareiviai per rikiuotę. Koncertinės programos buvo tvirtinamos kultūros tarybų. Patvirtinus jokių papildomų dainų nebuvo galima prijungti. Buvo numatyta, kiek procentų turi būti lietuvių estrados, kiek rusų, kiek kitų sovietinių respublikų, soc. lagerio šalių... Vakarų pasaulio dainoms vietos veik nelikdavo.

Jau nebepamenu, kuris pirmasis dainininkas iš stovo išsitraukė mikrofoną ir pradėjo su juo lakstyti po sceną. Gal tai buvo Ričardas Dailidė, o gal Juozas Garbenis. Nesvarbu, vis tiek tai padarė šiauliečiai, nes šie ano metų lietuvių estrados grandai – mūsų miestelėnai.

Gaila, bet kai kurių ano meto atlikėjų jau nebėra tarp gyvųjų. Alfonsas Buiša, Vincas Masionis, Teisutis Saldauskas, Romualdas Bieliauskas, Adolfas Jarulis, „Kertukų“ vadovas Gediminas Jurgilas... Vardiju tik šiauliečius. Alfonsas Buiša – pirmųjų užsienio solistų perdainuotų hitų tekstų autorius: „Aš norėčiau sugrįžt į Jamaiką, / Vėl mylėti juodaplaukę, / Aksomines akis jos bučiuoti, / Skęsti meilės sūkury“; „Mergaitė iš Palermo po saule Sicilijos / Dainuodavo tavernoj, kad meilė nemyli jos“; „Sėsk, brangioji, ant suolelio, pažiūrėk į akutes, / Nebijoki, nes suolelis neišduoda juk paslapties“...

Man įsiminė ano meto muzikantų draugiškumas, paprastumas ir atvirumas. Prisimenu, laidojant vieną solistą, prie kapo atsisveikinimo kalbą sakantis kolega muzikantas užsirūkė. Ar buvo galima pykti? Žmogus jaudinosi, išgyveno dėl anksti išėjusio draugo ir šito neslėpė.

Visada gerai, kai po priespaudos sulaukiame atšilimo

2003 m. žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevru buvo pripažinta trijų Baltijos valstybių – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – dainų švenčių tradicija ir simbolika. Bičiulis pastebėjo, kad daug pavyzdžių, kai dainų švenčių metu vaikai pasikviečia savo senolius tėvus į sostinę, nusiveda juos į tą šventę ir jie, skambant „Lietuva brangi“, apsiverkia. Estams, pavyzdžiui, muzikologai teigia, didžiausia vertybė yra profesionalus aštuonbalsis (ar keturbalsis, penkiabalsis) dainavimas. Lietuviams ribų nėra. Mūsų tautietis puikiai gali dainuoti ir vienas, ir duete, ir didžiuliame chore. Atrodo, kad dainų šventėse meninis rezultatas mums nėra labai svarbus. Viską lemia žmonių saviraiškos galia, kylanti iš mūsų tradicijos, istorijos, papročių ir laisvės troškimo.

Gaila tik, kad mūsų liaudies masių mėgstamos dainos labai panašios į rusų: „A belij lebed na prudu / Kačiajet pavšuju zvezdu, / Na tom prudu, kuda tebia ja privedu.“ Lietuviškas atitikmuo būtų: „Ežerų akimis / Tu į tolį žvelgi, / Kur Nemunas pievomis plaukia.“

„Nuo tada, kai 1964 metais per Liuksemburgo radijo stotį išgirdau „The Beatles“ dainą „Love Me Do“, visas mano gyvenimas pasikeitė“, – yra ištaręs Kęstutis Antanėlis. Nuo 7-ojo dešimtmečio jaunuoliai entuziastingai puolė drožti gitarų. Šiauliuose išgirdome „Saulės vaikus“ (vadovas Kazimieras Venclova).

Bigbyto grupės – laisvėjančios visuomenės išdava. Estrada galėjo plėtotis tik po Nikitos Chruščiovo pradėto atšilimo laikotarpio, tai yra nuo 1956 metų. Stalino laikais buvo draudžiama viskas, netgi fokstrotas, o ką jau ten bekalbėti apie tango. Atšilimas atnešė disidentišką hipių judėjimą ir muzikos grupes, pradžioje grojusias visokius koverius, o paskui – ir originalias, neretai labai stiprias dainas. Aišku, vengrų „Omegos“ lygio mes nepasiekėme, bet buvo ir puikių kūrinių.

Apie didelius festivalius ir kuklius mažus miestelius

1969 metais įvykęs Vudstoko festivalis užkrėtė ir jaunimą Lietuvoje. Svarbus įvykis Lietuvos muzikiniame gyvenime buvo Kęstučio Antanėlio 1971 metais pastatyta roko opera „Jėzus Kristus – superžvaigždė“. Iš draugo gavęs ką tik išleistą vinilinę plokštelę su minėta opera, iš jos Kęstutis atkūrė visą partitūrą. Tais pačiais 1971-aisiais Vilniaus „Žirmūnų“ restorane įvyko ir roko muzikos festivalis. Kadangi organizatoriai suprato, jog leidimo tokiam renginiui negaus, tiesiog užsisakė („užpirko“) visą restoraną ir sukvietė savus draugus. Iš Rygos atvyko „Natural Product“ – bliuzo ansamblis, kuriame grojo garsusis Peteris Andersenas, mūsiškių gretose išryškėjo „Gėlių vaikai“. Dalyvavusieji prisimena – pilna salė laisvų žmonių, o už lango nyki sovietinė santvarka... Šis renginys iš tiesų precedentų neturėjo Tarybų Sąjungoje ir apskritai buvo bene vienintelis tokio pobūdžio susibūrimas.

Kadangi draugas prašė kiekviename tekste pateikti bent po vieną gražų pavyzdį, tai, grįžtant prie dainų, pateiksiu prisiminimą apie viename miestelyje gyvenusį draugą. Senbernį. Tiesa, jau esu tai aprašęs, bet bent man gražu ir norisi pasikartoti. Dabita, aukštas, šiek tiek žilstelėjęs vyriškis. Puošnus namas, prabangus automobilis. Vesti jis norėjo, bet būsimajai kėlė sąlygą, kad ši gražiai dainuotų. Ir ne tik liaudies dainas ar kokias nors populiarias daineles, bet net operų arijas. Kiekvienos besiperšančiosios pirmiausia paprašydavo padainuoti. Miestelis tapo dainingas. Kur tik eini, girdi – moterys dainuoja, repetuoja.

Kartais, kai ryte įsijungiame LRT „Labą rytą“, galime išvysti Trakų pilyje ar Galvės ežero pakrantėmis vaikščiojančius ir dainuojančius Danutę Neimontaitę, Nijolę Ščiukaitę, Adolfą Jarulį, Jurgį Žukauską... Tai ištraukos iš beveik prieš 50 metų susukto televizijos muzikinio filmo „Estradinės melodijos“ (tiesa, filmą apie ansamblį „Estradinės melodijos“ yra sukūrusi ir Vokietijos televizija), kurios grąžina į laikmetį, kai viską į vietas sustatydavo muzikos mylėtojai, net naktimis stovėdami eilėse, kad gautų bilietų į „Estradinių melodijų“ ir kitų kolektyvų koncertus.

Ir pabaigoje norisi tarti, jog nugalėjome karantiną, atėjo vasara, po to bus ruduo, pasaulio pabaiga ir Kalėdos bei Naujieji metai.