„Pri­mirš­ti teks­tai“. Ami­gos pa­ra siemp­re

Ka­ran­ti­nas dar ne­si­baigė, ta­čiau no­ri­si apie jį kalbė­ti jau būtuo­ju lai­ku. Ka­ran­ti­nas su­klostė draugų sąrašą. Su vie­nais norė­jai te­le­fo­nu il­giau ir daž­niau pa­bend­rau­ti, kitų skam­bu­čio ne­lauk­da­vai ir jiems skam­bin­ti ne­pri­si­vers­da­vai. Tai tie­siog dik­ta­vo šir­dis. Ne vie­nas sa­kys, jog toks te­le­fo­ni­nis draugų sąra­šas nėra tik­ras, o man at­ro­do – pa­ts tik­riau­sias. Ne­pa­siil­gai žmo­gaus ar jis tavęs ne­pa­siil­go, va­di­na­si, jūs vie­nas ki­tam tiek ir te­rei­ka­lin­gi.

Net ne karantino metu, tuomet apie jį niekas net nebuvo sapnavęs, pamenu, kaip laukdavau vieno iš puikių savo draugų, tiesa, jau šviesios atminties, maestro Juozo Tiškaus skambučio, kuris visada linksmai pasisveikindavo (aš gyvenau tuomet lenkiškame Nemenčinės krašte): „Dzien dobry, pan Ričard, kas naujo, kas blogo, kas mirė?“ Žodžius „kas mirė“ jis visada tardavo atsargiai, jei neseniai buvo išėjęs koks nors pažįstamas žmogus, niekad to nesakydavo. Šiandien, aišku, tų žodžių visai nevartotų.

Štai bent kartą per savaitę susiskambiname su dailininku Sigitu Prancuičiu. Savaitė baigiasi ir žinome, kad turime vienas kitam paskambinti. Taip ne su vienu draugu. Pamatai telefono ekrane jo vardą ar pavardę ir apsidžiaugi. Apsidžiaugiu ir kai paskambinęs bei dar nespėjęs pasisveikinti, išgirstu atsiliepusiojo žodžius: „Sveiki, Ričardai!“ Vadinasi, tave žino, tu įrašytas jo telefone, vadinasi, kažkuo tam žmogui reikšmingas, nes esi jo draugų sąraše.

Kostas ir kiti draugai

Draugai gali būti ir tie, su kuriais tiesiogiai nebendrauji, bet, pavyzdžiui, jie yra tavo skaitomų knygų herojai. Tik ką baigiau skaityti Arno Ališausko knygą „Kostas: eskizai scenos generolo portretui“ apie aktorių Kostą Smoriginą. Prisiminiau aktorių, vaidinantį Osvaldą H. Ibseno pjesėje „Šmėklos“. Susiklostė taip, kad šią norvegų dramaturgo pjesę teko matyti ne viename teatre, ir šis Osvaldas labiausiai įsiminė. Tiesa, nuostabus buvo visas trejetukas – E. Pleškytė (fru Alving), A. Šurna (pastorius Mendesas).

Prisimenu pokalbį su K. Smoriginu apie draugystę. Jis mąstė, jog draugai skirstomi į tuos, kurie vidurnaktį, magistralėje Klaipėda–Vilnius sugedus tavo automobiliui, kelsis ir atvažiuos tau padėti, ir į likusius.

Šį mėnesį mus paliko rašytojas Eugenijus Ignatavičius. Iš jo kūrinių labiausiai įsiminiau pjesę „Svajonių piligrimas“ apie M. K. Čiurlionį, 1975 m., švenčiant Čiurlionio 100-metį, režisieriaus J. Vaitkaus pastatytą Kauno dramos teatre, o 2008 m. pakartotą Vilniaus mažajame teatre. Paties Čiurlionio pjesėje tarsi ir nėra, jį atskleidžia trys neramios sielos herojai: Jaunuolis, Keistuolis, Piligrimas. Pjesė apie asmenybės ir tikrovės susidūrimą, gyvenimo sudėtingumą. Girdėjau Čiurlionį lyginant su Munchu. Galima būtų sutikti, tik Munchas gyveno apsuptas asmenybių, pavyzdžiui, artimai draugavo su Augustu Strindbergu, o štai Čiurlionis buvo vienišų vienišas.

Grįžtant prie knygos apie K. Smoriginą, ją recenzuodama „Literatūroje ir mene“, Jūratė Visockaitė pastebi, jog leidykla pasiryžo ir praleido rusiškus keiksmus su taškeliais vidury žodžio ir minimą nemažą kiekį alkoholio. Anot kritikės, tarp chebros tai faina, bet surašant ant balto lapo... Gi aš pagalvojau – o ką čia pakeisi? Atvirumas artina žmones.

Savitai artimi herojai

Visada žavėjo režisieriaus Šarūno Barto kūryba. 1986 m. vaikinas iš Šiaulių įstojo į tuo metu garsųjį GIK’ą (Maskvos kinematografijos institutą). Baigė jį 1991 m., bet jau 1990 m. jo sukurtas dokumentinis filmas „Praėjusios dienos atminimui“ apdovanotas Amsterdamo dokumentinių filmų festivalio prizu. „Koridorius“, „Namai“, „Laisvė“, „Septyni nematomi žmonės“, „Eurazijos aborigenas“, „Ramybė mūsų sapnuose“... Tai ne visas sąrašas. Bet veik visi Šarūno Barto filmai pelnė apdovanojimus viename ar kitame prestižiniame kino filmų festivalyje.

Neseniai atradau 2017 m. sukurtą kino filmą „Šerkšnas“. Tai filmas apie įvykius Ukrainoje. Režisierius gyveno Ukrainoje, stebėjo, kas vyksta Maidane, buvo visai šalia fronto linijos, net kai kuriuos kadrus ten filmavo. Pasirodo, 1991 m. filmuodamas sausio 13-osios įvykius, jis svajojo viską sudėti į kino juostą pavadinimu „Šerkšnas“. Nepavyko. Tad filmui apie įvykius Ukrainoje kito pavadinimo jis ir neieškojo.

Šarūno Barto herojai savitai artimi. Suvaidinti „Šerkšno“ herojus susibūrė puikių aktorių kolektyvas. Ką ir bekalbėti, kai pagrindinį karo žurnalistės vaidmenį atliko garsi prancūzų aktorė ir dainininkė Vanesa Paradis, o užsienio žurnalistų darbo Ukrainoje kuratorių irgi garsus lenkų kino aktorius Andžejus Chyra. Šį aktorių puikiai prisimenu iš panašios tematikos A. Vaidos režisuoto kino filmo „Katynė“. Tiesa, patys pagrindiniai filmo herojai – paaugliai Inga ir Rokas, lydintys humanitarinę pagalbą iš Vilniaus į Kijevą. Vaidino ir ne tik aktoriai. Vaidino patys kariai, Lenkijos pasienio darbuotojai, ukrainietė pardavėja ir vietinis senukas, priimantis nakvynei. Režisierius sako ieškojęs atsakymų į klausimus: kodėl žmogus kariauja, kodėl renkasi mirtį, bet mirtinai sužeistas stengiasi išgyventi? Apie pasaulinio kinematografo pagarbą režisieriui liudija ne per seniausiai Paryžiuje Pompidou centre suorganizuota jo kino filmų retrospektyva.

Draugai iš ekrano

Tokių irgi kiekvienas turime. Aš rinkčiausi gal tris – M. Streep, M. Brando ir J. Nicholsoną. Ir, aišku, jų herojus. Išskyrus gal tik M. Streep, kiti teigiamų herojų veik nevaidina. Bet jie artimi, nes ir pats juk pertekęs nuodėmių. Nors, geriau pagalvojus, kiek daug gėrio slypi pagrindinio kino filmo „Kaip bus, taip gerai“ herojaus rašytojo, kurį vaidina J. Nicholsonas, sieloje. Pradžioje jį erzina kaimynai – vieniša motina, gyvenanti su chroniškai sergančiu sūnumi, ar homoseksualus dailininkas. Bet ilgainiui jis ima tuos žmones suprasti ir jie jam tampa tarsi šeimos nariai. Ar tas pats J. Nicholsonas, „Švelnumo kalboje“ vaidinantis plevėsą astronautą. Tiesa, šio aktoriaus herojai visi neigiami-teigiami.

Rusiškų kanalų nežiūriu. Su nedidelėmis išimtimis. Pavyzdžiui, pažiūriu viktoriną „Kas? Kur? Kada?“ Štai priešpaskutiniame žaidime buvo klausiama, kam vieno kambario ir virtuvės bute reikalinga juos jungianti siaura anga. Niekas neatsakė, nesugalvojau atsakymo ir aš. O pasirodo, dėl to, kad, toje angoje pastačius lempą, ji apšviestų ir kambarį, ir virtuvę. Išgirdęs šį atsakymą, iš širdies apsidžiaugiau – kaip gerai, kad mes iš ten pabėgome.

Atsirado naujas JAV remiamas Laisvosios Europos radijo transliuojamas kanalas skambiu pavadinimu „Currenttime.tv“, kuris paprasčiau vadinamas „Nastojaščeje vremia“. Labai savotiškas kanalas. Geros laidos pinasi su prastomis. Įdomu stebėti rusus ne vaidinančius, o tvirtai tikinčius sovietinėmis idėjomis. Nors žodis „įdomu“ gal čia ir netinkamas, gal tiksliau – graudu stebėti. Prisiminiau jau minėto maestro J. Tiškaus legendiniame orkestre LEO trimitu grojusį iš Rusijos gilumos į Lietuvą atvykusi Marengleną Baburiną. Tėvai, pagerbdami marksistines idėjas, iš trijų pavardžių (Marksas, Engelsas, Leninas) sukonstravo sūnaus vardą.

Imuniteto stiprinimo specialistai siūlo valgyti kuo daugiau šilauogių, špinatų, saldžiųjų bulvių ir juodojo šokolado. Vieni už karantino pratęsimą, kaukių nešiojimą ir susibūrimų varžymą, kiti prieš ir už didesnes laisves. Vienodų nuomonių nėra. Taip ir gyvename. Net ir orai tokie, kokių nusipelnėme. Nors kiekviena diena yra išskirtinė ir kitokia. Štai vyrukas stebėjosi, jog vakar buvo netikėta diena: viduryje pėsčiųjų gatvės rado skybėlę, pilną pinigų, paskui jį vijosi piktas vyriškis su saksofonu. Tiesa, didelių pasikeitimų nėra. Atrodo, kad profesorius Preobraženskis gyvas ir toliau operuoja.