Prašo pagalbos

Kaunas

S. Svyatokum parašė laišką į Lietuvą.

Virginija ŠimkūnienėŠaltinis: Etaplius.lt

87007

Iš tolimos Rusijos Stavrapolio krašto Budionovsko miesto į Lietuvą atkeliavo elektroninis jaunos moters Svetlanos laiškas, kuriame prašoma padėti garbingo amžiaus sulaukusiam jos seneliui Vytautui Petkevičiui susirasti brolį, daugiau sužinoti apie tėvelio, pokario partizanų vado Kaugonių krašte, likimą.

Deja, nepranešami Vytauto brolio ir tėvelio bei mamos vardai, nes gyvenimas šiam žmogui buvo negailestingas ir ištrynė didžiąją dalį atminties. Štai šis laiškas: „Sveiki, nelaikykit nepagarba, kad rašau laišką rusų kalba dėl to, kad lietuviškai nemoku, o man labai reikalinga jūsų pagalba.

Jau keli metai nesėkmingai bandau rasti mano senelio tikrą brolį. Tad jūs mano paskutinė viltis. Mano seneliui jau 82 metai, jis aklas ir nepasikeliantis iš lovos po patirto infarkto. Prisimindamas vaikystę, visą laiką verkia ir sako, kad nors prieš mirtį norėtų žinoti, ar jo jaunesnysis brolis gyvas. Senelis atsimena, kad žmonės, vilkėję karinę uniformą, jo tėvelį sušaudė visiems matant nusivedę už kieme esančio svirno. Senelio tėvelis buvo Lietuvos karininkas ir nešiojo karinę uniformą, dažnai būdavo išvykęs.

Jų namas buvo didelis ir stovėjo kalnelyje, o visi kiti kaimo namai – apačioje. Jis savo kaime buvo vyriausiuoju kariu. Senelis gyvenamos vietos neprisimena, tik mano, kad tai buvo Kaugonys. Mama gimdė brolį ir numirė gimdydama. Vaiką iš karto nusinešė priėmėja, o mamą išnešė iš namo ir apdengė šiaudais. Jam tada buvo 5-6 metai.

Žino, kad pavardė buvo Petkevičius, o jį šaukė Vytu. Kai seneliui sukako 7-8 metai, jis pakliuvo į griežto režimo vaikų darbo ir auklėjimo koloniją „Veleščiana“ (iš tikro, tai Veliučionių kolonija – S.A.), kuri buvo už 5-10 kilometrų nuo Naujosios Vilnios (jie ją vadino Vileika). Tai buvo laukuose stovėjęs pastatas. Kolonijoje, kai seneliui buvo maždaug 15, iškvietė į komisiją. Už stalo sėdėjo du vyrai, vienas stovėjo prie durų.

Paklausė pavardės, jis atsakė, tada vyrai už stalo kiek pritilo ir pasitarė, pradėjo kažką rašyti. Po to vienas iš jų pasakė, kad dabar jis ne Petkevičius, o Valentinas Georgevičius Popovas, gimęs 1936 metų lapkričio 7 dieną Smolenske. Jo ir kitų vaikų dokumentus atidavė lydinčiajam, vaikus traukiniu išvežė į Pečengą. Toliau sekė darbas, tarnavimas armijoje ir t.t. Aš labai prašau padėti surasti kokį nors siūlą arba patarti, kur galiu kreiptis. Padėkite, prašau. Svetlana Svyatokum.” (Versta iš rusų kalbos)
Deja, pateikta per mažai duomenų, kad galėtume padėti jaunai moteriai. Tik vyresniosios kartos kaugoniškiai gali prisiminti, koks Petkevičius gyveno ant kalnelio, kokį vardą turėjo žuvęs partizanas, jo žmona ir jaunesnysis sūnus.

Žinoma, kad iš Kaugonių partizanauti išėjo ar ne 14 jaunų vyrų, kurių dalis žuvo, kiti buvo nuteisti. Daug šeimų ištremta į Sibirą. Veliučionių vaikų socializacijos centre pranešė, kad visi archyviniai dokumentai iki 1957 metų buvo sunaikinti (matyt, kad nebūtų atskleisti faktai apie tai, kaip partizanų vaikams keitė tapatybę). Dar gyvi tų įvykių Kaugonių kaime liudininkai sunkiai pasiekiami. Prašome žmones atsiliepti, jei kas nors žino apie įvykius pokario metais Kaugonyse, šios Petkevičių šeimos likimą. Laukiame telefoninių skambučių, laiškų „Atspindžių“ laikraščio redakcijos adresu.

Stanislovas Abromavičius

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt