Aktualu | Gyvenimas | Pramogos | + Projektai | Specialiosios rubrikos |
|
 |
 Pasirinkite savo miestą
|
Vilnius | Kaunas | Klaipėda | Šiauliai | Panevėžys | Marijampolė | Telšiai | Alytus | Tauragė | Utena |
TIC koliažas
Kristina ŠapytėŠaltinis: Etaplius.LT
Jei moterys kepa pyragus ir visus vaišina keksiukais – nieko neįprasto. Tačiau Lietuvoje vyrui stojus prie puodų ir konditerinių švirkštų – dar sulaukiama visokiausių reakcijų. Tačiau senamadiškas ir tikrai klaidingas požiūris nesustabdė šiauliečio Irmanto – jis drąsiai stojo prie nerūdijančio plieno stalo ir savo mažoje dirbtuvėje kuria dieviško skonio desertus.
Kaip, kada ir kodėl desertai?
Vaikinas sako galvojęs, ką tokio galėtų gyvenime veikti, kas jam patiktų: „Ir išgalvojau taip, kad aš žiauriai mėgstu desertus ir kad reikėtų užsiimti tuo, ką mėgstu.“ Vaikystėje buvęs išrankus maistui, tad jo mama virėja turėdavusi pasukti galvą, ką pagaminti sūnui. Tiesa, neretai ir vaikas stodavo kartu gaminti. Net ir vienas pasisukinėdavo virtuvėje, o jo pagamintą maistą mama visada įvertindavo. Ir nors pirmieji bandymai virtuvėje nebuvo aukštoji kulinarija, pasigaminti lietuviškąjį „Tinginį“ Irmantui puikiai sekėsi.
Kad ir kokie skanūs buvo mamos virtinukai – už desertus nieko geresnio nebuvo ir negali būti: „Patinka man jie. Šiauliuose man trūkdavo gerų desertų – tokios vietos, desertinės, todėl ir sugalvojau atidaryti pats.“
Neretai verslo idėja sukasi galvoje ne vienerius metus, o Irmantas ilgai nelaukė. Namuose pradėjęs gaminti desertus pagal užsakymus, susitvarkė visus dokumentus ir atvėrė desertų dirbtuves. Sako, kad viskas lengviau pasidarė, kai buvo supaprastinta tvarka tokiems mažiems gamintojams: „Išklausiau rimtus konditerių mokymus, metus laiko pasimokiau ir iš karto atidariau desertinę. Mačiau, kad Šiauliuose yra rinka, tada atrodė, kad turi pasisekti, juk dirbu daug, nuo ryto iki vakaro.“ Jaunasis konditeris Irmantas pats dar nekuria naujų receptų, perkuria kitus, išbando naujus skonius – reikia didesnio įdirbio, daugiau mokytis, apie 5–8 metus. Desertinės pavadinimas atsirado derinant meilę Prancūzijai su lietuviškumu. Iš pradžių norėjęs į pavadinimą įtraukti žodį atelje, „Desertų atelje“, bet juk atelje ir yra dirbtuvės: „Esu vyras, kuris daro konditeriją ir čia mano dirbtuvės.“
Ar nebuvo baisu Šiauliuose atidaryti desertinės? Ir dar tokios, kurioje vienas desertas kainuoja daugiau nei įprastai. Irmantas atsako, kad priešingai: „Ne tai, kad buvo baisu atsidaryti, man kaip tik atrodė, kad Šiauliuose tokia vieta pasiteisins, juk kažko panašaus nelabai ir yra, o ir žmonės nori visokių naujovių. bet dėl rinkos – taip ir galvojau, kad taip bus, kad pasiseks. Yra planų plėstis, planų padaryti tiekimą kavinėms, net buvau pradėjęs galvoti apie naują vietą. Bet ir čia, Aušros alėjoje, pradėjau matyti potencialą, gal net išeitų keletą staliukų lauke pastatyti.“
Desertinėje gaminami prancūziški desertai išsiskiria skoniu, lengvumu. Tai tikrai naujas skonis Šiauliuose, apie kurį net nesvajota. Kaip konditeris vertina kitas miesto „saldžiąsias vietas“? Bulvare veikiančių puošnių kavinių Irmantas nelaiko savo konkurentais: „Man čia nėra konkurentų, kiekvienas turime savitą stilių ir savo klientą. Prie šokolado fabriko įkurtoje kavinėje tikrai skanūs desertai, tik jie „sunkesni“. Bet jie man taip pat nėra konkurentai – jie dideli.“
O ką mėgsta šiauliečiai? Kokius desertus renkasi? „Didžioji klientų dalis pastebi, kad trūko mieste tokios vietos, tokios gero skonio prancūziškos konditerijos. Mano klientai – didesnes pajamas turintys žmonės, suprantantys apie skonį. Žinoma, yra ir tokių, kurie sunkiai suvokia, kaip pyragaitis gali kainuoti 4 eurus. Jie sako, geriau kilogramą mėsos nusipirksiu, nei va, pyragaitį vieną. Šiauliečiai mėgsta kokybiškus desertus, neišskirčiau skonio. Galbūt – ne per daug saldžiai, elegantiškai. Na, bent jau tie klientai, kurie pas mane ateina“, – į klausimą atsako konditeris.
Apie Šiaulių įvaizdį kalbama nuolatos, kuriamos strategijos ir bandoma įgyvendinti sumanymus. Jei Irmantui būtų pasiūlyta sukurti Šiaulių desertą – koks jis būtų? „Čia yra sunkus klausimas, reiktų pasėdėti ir pagalvoti. Pirma, kas į galvą šovė – karamelė, kažkas iš plikytos tešlos... Yra toks desertas St. Honoré, toks kaip saulė, iš atskirų pamirkytų pyragaičių su karamele ir kremu,“ – susimąsto konditeris.
Prancūziški desertai, prancūziški akcentai, kelionės į Paryžių – iš kur meilė Prancūzijos sostinei? Kaip teigė Irmantas, Paryžiuje jis lankėsi ne kartą, net keletą mėnesių gyveno, tai jo mėgstamas miestas: „Paryžius man yra tas miestas, kur visada norisi sugrįžti. Ne vienoje Europos sostinėje teko lankytis, visur gražu, bet Paryžius man įsimintiniausias miestas. Tai mano miestas. O šios kelionės metu Paryžių pamačiau kitomis akimis. Vykome ten su „kolegėmis“ – konditerėmis, susitikome su mano kuratore, kuri mane mokė. Vykome pas pasaulinio lygio šefus, ragavome puikius desertus, ėjome į galerijas, dalyvavome šokolado degustacijoje.“ Po kelionės Irmantas spėjo ir naujienų klientams pasiūlyti. Jis pastebėjo, kad šiuo metu Paryžiaus aukšto lygio desertinėse siūlomas desertas flanas –plikytas kremas užkeptas trapioje arba pasluoksniuotoje tešloje. Galbūt ir šiauliečiai galės juo pasimėgauti.
Šiandien Irmantas – perspektyvus verslininkas, gyvenimo neįsivaizduojantis be deserto ir Šiaulių. Pagyvenęs užsienyje, keliavęs, jis žinojo, kad jo vieta yra Lietuvoje: „Nuo savęs nepabėgsi. Bet kokiu atveju, jei tu nori, stengiesi, visur yra galimybių. Aš matau čia, Šiauliuose, potencialą. Šiauliai juk toks miestas – ramus, bet čia gali padaryti kažką tokio, kas patiks žmonėms. Čia žmonės yra pasiilgę pramogų, jų čia mažai ir jie nori kažko naujo. Jeigu tu dirbsi su meile, garantuotai pasiseks. O tokiam Vilniuje – kiek ten minčių, kokia ten konkurencija, kiek desertinių ir pan. Jei būčiau gyvenęs Kaune ar Vilniuje, tikrai nebūčiau pradėjęs desertinės verslo. Kitąmet jau bus sutvarkytas Zubovų parkas, tad perspektyvų ir potencialo čia bus dar daugiau.“
