Prancūziška meilės istorija Françoise Sagan romane  „Truputis saulės šaltam vandeny“

Prancūziška meilės istorija Françoise Sagan romane  „Truputis saulės šaltam vandeny“
Lietuva
Etaplius.lt Etaplius žurnalistas
Šaltinis:  VAGA

Klasikinės literatūros skaitytojams leidykla VAGA pristato 1969 metais pasirodžiusį Françoise Sagan romaną „Truputis saulės šaltam vandeny“.

Pagrindinis knygos „Truputis saulės šaltam vandeny“ veikėjas, žurnalistas Žilis Lantjė, iš pažiūros turi viską, ką gali pasiūlyti gyvenimas, tačiau netikėtai praranda susidomėjimą darbu ir pomėgiais, o mylima moteris tampa našta. Išgyvendamas dėl nuobodulio, gydytojo patarimu, jis vyksta ieškoti atgaivos į sesers namus provincijoje. Čia Žilis sutinka Natali ir įsimyli, tačiau Natali gerumas vis dažniau kertasi su jo lengvabūdiškumu.

Dabar jam šitaip atsitinka kone kiekvieną dieną. Nebent iš vakaro mirtinai nusigers; tada rytą keliasi iš lovos lyg per tirštą rūką, eina po dušu, mašinaliai rengiasi, – nuovargis jį atpalaiduoja nuo savojo „aš“ naštos. Bet dažniausiai būna kitaip, blogiau: atsibunda auštant, širdis daužosi iš baimės, jis jau puikiai žino, kaip ją įvardyti, tai gyvenimo baimė, ir laukia: šit jo galvoje ims stuksenti nerimas, nesėkmė, būsima dienos golgota. Širdis daužosi, jis mėgina užsnūsti, bando užsimiršti. Veltui. Tada sėdasi lovoje, nežiūrėdamas griebia stovintį po ranka butelį mineralinio vandens, nugeria gurkšnį beskonio, šilto, šlykštaus skysčio – tokio pat šlykštaus, kaip ir jo gyvenimas per paskutiniuosius tris mėnesius. „Kas gi man yra? Kas?“ – klausdavo save, nevilties ir pykčio apimtas, nes buvo garbėtroška. Ir nors jam dažnai tekdavo matyti nervinės depresijos ištiktus žmones, kuriuos jis nuoširdžiai gerbė, šitoks paties silpnumas buvo užgaulus kaip antausis. Nuo vaikystės jis mažai mąstydavo apie save, jam visiškai pakakdavo išorinio gyvenimo, ir dabar, kai pažvelgė į save ir pamatė, koks jis pasidarė liguistas, bejėgis, irzlus, jį apėmė siaubas. Nejaugi tas trisdešimt penkerių metų vyriškis, kuris auštant sėdasi lovoje ir be jokios akivaizdžios priežasties nervingai krūpčioja – tai jis? Nejaugi jį taip nuvargino tie trisdešimt metų nerūpestingo gyvenimo, kuris buvo kupinas malonumų ir juoko ir kurį tik retkarčiais aptemdydavo meilės kančios? Jis įsikniaubia į pagalvę, prisispaudžia skruostu prie jos, tarsi pagalvė galėtų suteikti palaimingą miegą. Bet akių taip ir nesudeda. Tai jam darosi šalta, ir jis įsisupa į antklodę, tai ima dusinti karštis, ir jis visiškai nusikloja, tačiau vis tiek nepajėgia sutramdyti vidinio virpulio, nerimo ir juodos nevilties.“

Prancūziška aistra, vidinio pasaulio sumaištis ir neblėstantis troškimas pasiekti nenutrūkstamos meilės idealą Françoise Sagan romaną paverčia nemaria klasika. „Truputis saulės šaltam vandeny“ įtrauks ir paskatins pajusti gyvenimo siautulingumą ir pyktį, švelnumą ir nusivylimą, laimę ir jos laikinumą.

Dabar jau buvo aišku, kad tarp jųdviejų kažkas įvyko. Jis tik nežinojo kas... Gal jis tikėjosi pavydo scenos, gal pats to nesuvokdamas, laukė iš jos kokio žemo ar niekingo poelgio, kuris juos sulygintų. Nejaugi naktinės išgertuvės, – na, kas čia tokio, jis buvo taip susierzinęs, – atskleidė jų abiejų esmę ir parodė, kad Natali stovi aukščiau už jį? O gal tas nesutarimas buvo neišvengiamas mokestis už pusmetį bendro gyvenimo? Ar tikrai Natali geresnė už jį? Ar gali būti vienas geresnis už kitą meilės santykiuose, tai yra tokiuose santykiuose, kur dominuoja ne moralė, o emocijos? Šiaip ar taip, dabar ji juokėsi daug rečiau, sulyso, ir jų grynai fiziniame artume atsirado savotiško agresyvumo, įsiūčio, tarsi kiekvienas iš jų norėjo su kaupu patenkinti kito aistrą ir pajungti jį sau, tarsi pats pasitenkinimas nebebuvo ta stebuklinga dovana, kaip anksčiau, o meilės įrodymas. Bet kokią gi prasmę turėjo tie šūksniai, tos dejonės, tie virpuliai? Kokią prasmę turėjo dviejų vargšių būtybių, kurias traukė viena prie kitos, glamonės, kai Natali kartais taip įdėmiai pažvelgdavo, ir Žilis nusukdavo akis į šalį. Jie nieko negalėjo padaryti: jų kūnai traukė vienas kitą, bet šito pasirodė negana, jų artumas teikė vien pasitenkinimą ir nieko daugiau. Dar niekad Žilio nebuvo apėmusi tokia aistra, ir dar niekad jo meilė nebuvo tokia bedžiaugsmė.“

Françoise Sagan – prancūzų romanistė, pjesių ir scenarijų autorė, sulaukusi pripažinimo visame pasaulyje ir įsirašiusi į XX a. prancūzų literatūrą. Rašytojos stilius klasikinis, vientisas, išlaikytas, griežtas, tęsiantis prancūzų psichologinio nouveau roman tradicijas.

Kviečiame skaityti knygos ištrauką

Ji nusišypsojo, ir jis sustingo, užkerėtas tos šypsenos. Ne, ne, kaip tik dabar, šią akimirką jis turi, nieko nelaukdamas, sustoti, jei šito reikia. O šito reikia: jis nesugeba mylėti kito, kaip nesugeba mylėti paties savęs. Jis teiktų jai vien kančias. Užteks kokio gruboko sąmojo, ir ji pajus jam panieką. Bet jam jau buvo nemalonu taip galvoti, o tuo pat metu baugino jos drąsi, atvira, daug žadanti šypsena. Jis sumurmėjo:

  • Žinai, juk aš...

  • Žinau, – ramiai pasakė ji. – Bet aš jau myliu tave.

  • Valandėlę jį apėmė nepasitenkinimas, netgi pasipiktinimas. Atleiskite, šitaip nežaidžiama: juk negalima kapituliuoti prieš pirmą sutiktą! Ne, ji beprotė! Ir koks gi malonumas ją gundyti, jei pati prisipažino sugundyta? Kaip jis gali tikėtis, kad pamils ją, jeigu nuo pirmos akimirkos ji neleidžia abejoti savo jausmu? Ji viską sugadino! Nesilaiko žaidimo taisyklių. Ir kartu jį žavėjo dosni jos natūra, jos beatodairiškumas.

    • Iš kur tu gali žinoti? – pasakė jis vis dar tuo pačiu lengvabūdišku ir švelniu balsu ir, žiūrėdamas j ją, pagalvojo, kad ji labai graži ir tiesiog sukurta meilei, ir kad ji, ko gero, juokiasi iš jo. O ji žiūrėjo j jį, neatitraukdama akių, ir staiga nusijuokė:

    • Tu bijai, kad tai, ką aš pasakiau – tiesa, ir kartu bijai, kad netiesa, ar ne?

    Jis linktelėjo, širdies gilumoje džiaugdamasis, kad jį perprato.

    • Tai štai: aš pasakiau tiesą. Ar tu kada skaitei rusiškus romanus? Netikėtai, po dviejų pasimatymų vienas sako kitam: „Aš jus myliu.“ Tai tiesa ir tai pakreipia istoriją į tragišką baigtį.

    • O kokią tragišką baigtį numatai mums Limože?

    • Nežinau. Bet man tai vis tiek, kaip ir rusiškų romanų herojams. Paskubėk.

    Jis išėjo kartu su ja nusiraminęs: su apsiskaičiusia moterimi ramiau, ji nujaučia, kas jos laukia ir kas laukia jos partnerio. Besileidžiančios saulės spinduliuose driekėsi įstriži šešėliai, šieno kupetos skendėjo rausvoje šviesoje, ir Žilis patenkintas žiūrėjo į savo naujos meilužės profilį. Kad ir ką sakytum, ji buvo graži, gražūs buvo ir laukai, o jis, Žilis, nors ir ne per geriausiai, bet vis dėlto pasirodė esąs vyras, ir ji pasakė, kad myli jį. Kaip neurastenikui – visai neblogai. Jis nusijuokė, ir ji atsigręžė j jį.

    • Ko tu juokiesi?

    • Taip sau. Aš patenkintas.

    Staiga ji sustabdė mašiną, tvirtai suėmė jį už striukės atlapų ir papurtė, visa tai įvyko taip greitai, kad jis apstulbo.

    • Pasakyk dar kartą. Pakartok, kad tu patenkintas.

    Tuos žodžius ji ištarė visai kitokiu – reikliu, valdingu, aistringu balsu, ir staiga jis pajuto geismą. Jis suspaudė jos riešus ir, bučiuodamas rankas, pakartojo nesavu balsu:

    Aš patenkintas, patenkintas, patenkintas.“ Ji paleido jo striukę ir nuvažiavo toliau. Beveik visą kelią tylėjo, ir, kai Žilis išlipo prie vartų, jie nepaskyrė pasimatymo. Bet vakare, gulint lovoje savo miegamajame, Žiliui nedavė ramybės mintis apie tą keistą sustojimą kelio pakrašty, ir jis šypsodamasis pagalvojo, kad tai buvo labai panašu į aistrą.

    Françoise Sagan, „Truputis saulės šaltam vandeny“, iš prancūzų kalbos vertė Laima Rapšytė, leidykla VAGA, 2022.

 

Reklama