Pozityviu keliu einant šviesos daugiau bus sulig kiekviena diena

Klaipėda

Reporteris Gargždų BangaŠaltinis: Etaplius.lt

160101

Vėžaičių Šv. Kazimiero ir Slengių Šv. Jono Pauliaus II parapijų klebonas Viktoras DAUJOTIS yra įsitikinęs, kad svarbiausioji visų kunigų užduotis – ta pati: būti Jėzaus draugu ir padėti kitiems šią draugystę atrasti ir gilinti jų širdyse.

Šv. Kalėdų išvakarėse su parapijiečių gerbiamu ir mylimu dvasininku, neseniai pasitikusiu savo brandžios jaunystės jubiliejų, kalbamės apie jo tarnystės Dievui ištakas, apie studijas Romoje, įpareigojimą statyti bažnyčią ir dabarties neįprastus iššūkius tiek tikintiesiems, tiek dvasininkams. Kun. Viktoras Daujotis pastebėjo, kad koronaviruso pandemijos karantinas visiems plačiau atvėrė naujųjų technologijų galimybes: „Kunigo padedami žmonės gali priimti Jėzų ar jungtis į Bažnyčios maldą klausydami šv. Mišių transliacijos internetu.“

Jubiliejų atšvęs vėliau

– Gerbiamas klebone Viktorai, prieš mėnesį sulaukėte virtualių sveikinimų asmeninės šventės proga. Deja, Jūsų 40-metis sutapo su karantino apribojimais.

– Tikrai nesureikšminu pačios datos. Kažkada koronaviruso karantinas pasibaigs, nušvis dienos, ir galėsime susėsti prie bendro stalo, pasidžiaugti kartu šiuo mano jubiliejiniu gimtadieniu. Dabar gi toks metas, tokia neeilinė situacija šalyje, visame pasaulyje. Tad bandyti apgauti save, draugus, kad taip nėra, kad galime nevaržomai švęsti – nebūtų sąžininga. Reikia reaguoti protingai ir atsakingai. Man spontaniškai kilo mintis feisbuko paskyroje padaryti nuotaikingą vaizdo įrašą – perspėti visus savo bičiulius, parapijiečius, kad mano gimtadienio proga visi būtume saugūs, kad nereikia sveikinti tiesiogiai, kad užteks virtualios žinutės ar skambučio. Ne dovanos svarbiausia – svarbiausia, kad vieni kitų nepamirštame, gerbiame ir saugome sveikatą. Dabar jau suvokėme, kokia ji iš tiesų brangi.

– Lietuvos vyskupų prieškalėdiniame laiške akcentuojama šeimos institucijos reikšmė. O Jūs iš kokios šeimos esate kilęs?

– Džiaugiuosi, jog turėjau tikinčius tėvelius. Jie jau iškeliavę amžinybėn. Šeimos ir mano vaikystės gyvenimas, prabėgęs Šilalės rajone, Upynoje, buvo tampriai susijęs su bažnyčios gyvenimu. Savaitės ritmas – darbai namuose, ūkyje, mokykla, bet sekmadienis visada buvo šventinė diena. Neatsimenu sekmadienio, kad tėveliai būtų sugalvoję veikti kažką tokio, dėl ko būtų galima apleisti sekmadienio Mišias. Kažkada pagalvojau, jog tėvelis Povilas buvo net pamaldesnis už mamą Eleną. Jautresnis Dievui – taip pasakyčiau. Buvau jauniausias iš keturių vaikų. Kai gimiau, tėveliui buvo 50, mamai – 40. Tad esu pagrandukas, sesuo Birutė ir broliai dvyniai Aleksas ir Pranas žymiai vyresni už mane, kai augau, jau jie buvo savarankiški, grįždavo namo tik savaitgaliais. Tad nors esu iš daugiavaikės šeimos, bet augau lyg ir vienas.

Netikėtas įpareigojimas – statyti

– Viešvėnų Švč. Trejybės bažnyčia buvo Jūsų pirmosios tarnystės vieta. Prieš septynerius metus Telšių vyskupo Jono Borutos SJ buvote paskirtas tarnauti Vėžaičių Šv. Kazimiero parapijoje. Tikriausiai tuomet net neįsivaizdavote, kad Jums teks dar vienas itin svarbus įpareigojimas – Slengių parapijos naujos bažnyčios statyba.

– Kai mane klebonu paskyrė į Vėžaičių parapiją, dar nebuvo nė kalbos apie tai, kad vadovaučiau Slengių parapijos bažnyčios statybai. Jos viziją buvo pradėjęs puoselėti Plikių parapijos klebonas Darius Trijonis (dabar – Vilniaus vyskupas – aut. pastaba). Po keleto metų nuo kun. Dariaus paskyrimo į Vilnių Telšių vyskupas pareigą rūpintis Slengių bažnyčios statyba perkėlė man. Ganytojui sakiau: pamėginsiu priimti tokį svarbų įpareigojimą. Pirmuosius statybos metus lydėjo didžiuliai išbandymai. Reikėjo susiorientuoti, kokia aplinka, kokios sąlygos, kokie žmonės. Juk labai sparčiai augančiuose Slengiuose kūrėsi ir dar dabar tebesikuria nauja bendruomenė. Labai nevienalytė, labai skirtingi šiame Klaipėdos priemiestyje gyvenančių žmonių pasauliai, juk šioje teritorijoje yra net šešios gyvenvietės. Tad pradžioje svarbiausia buvo kuo daugiau ten gyvenančių žmonų pažinti, suvokti jų interesus, galiausiai pakviesti juos padėti statyti bažnyčią.

– Kokią Slengių Šv. Jono Pauliaus II parapijos bažnyčios statybų pradžią prisimenate, kaip darbai einasi šiuo nestabiliu metu?

– Ką prieš kelerius metus turėjau? Į rankas buvo duotas Slengių bažnyčios projektas, žemės sklypo dokumentai. Tuomet parapijiečiai rinkdavosi Gindulių bibliotekoje ir kaupė naujos bažnyčios statybos istoriją. Prisimenu, kad po viena nuotrauka, vaizduojančia tuščią lauką ir jame stovintį kryžių, buvo parašas: „Čia stovės Slengių bažnyčia, o kada ji bus – tai kaip Dievas duos“. Štai dabar jau matome, kad Dievas tikrai mums davė ryžto ir stiprybės statyti, įtikinti šventovės svarba ir parapijiečius, ir rėmėjus. Dabar iš prieš kelerius metus plevenančios vizijos esame perėję į realų projekto įgyvendinimą. Pernai per Kalėdas jau galėjome melstis šiltoje, jaukioje bažnyčioje. Rėmėjų (Vakarų medienos grupė – aut. pastaba) dėka bažnyčioje veikia šildymo sistema, įrengta santechnika, vidaus elektros tinklas. Ne kiekviena mūsų vyskupijos parapijos bažnyčia gali pasidžiaugti šildomomis patalpomis.

Šį gruodį Slengių bažnyčios fasado darbai eina į pabaigą, tikimės, kad iki šv. Kalėdų pastato išorė jau bus baigta: ir sienos, ir varpinė su žaliuzėmis, tik durų dar ne galutinis variantas.

Žinoma, 2020-ieji dėl koronaviruso pandemijos yra išskirtiniai visiems, finansinis nestabilumas paveikė įvairias sritis. Šiuo metu eiti pas rėmėjus prašyti bažnyčios statybai paramos nebuvo paprasta. Jeigu kažkas ir turi galimybę padėti, tai turi būti labai motyvuotas. Nebuvo nuostabu į prašymą paremti gauti paviršutiniškus atsakymus: argi nežinai, koks dabar metas, ne čia pataikei ir pan.

Labai norėtųsi šiemet pabaigti tai, kas buvo suplanuota, bet svarbiausia iki šv. Kalėdų išsilyginti visas skolas, atsiskaityti su visais, kurie buvo samdyti darbams atlikti.

Dvasinis ryšys – per nuotolį

– Įprastą gyvenimo tėkmę sujaukė koronaviruso pandemija, teko persiorientuoti dirbti ir bendrauti kitaip – nuotoliniu būdu. Tai paveikė ir nusistovėjusią šv. Mišių tvarką, sielovados dalykus.

– Karantinas, be abejonės, stipriai keitė mūsų dienotvarkę, ateities planus ir net įprastą bendravimą su parapijiečiais, šv. Mišių aukoje nebesusitinkame bažnyčioje akis į akį. Vasarą, atlaisvėjus apribojimams džiaugėmės galėdami melstis drauge, atlikti sakramentus, šlovinti Viešpatį atlaiduose. Dabar griežtai laikomės karantino reikalavimų. Vyksta kasdienės šv. Mišių transliacijos internetu: tris kartus iš Vėžaičių bažnyčios ir tris kartus iš Slengių. Žmonės gražiai atsiliepia, dėkoja, prisipažįsta, kad reikia palaikymo, dvasinio ryšio. Jausenos, kad yra Dievo žodis, yra malda, kuri mus stiprina.

Iš tiesų, kol dar buvo švelnesni karantino reikalavimai, labai svarbu būdavo, kad bažnyčiose tiek Slengių, tiek Vėžaičių, nors ir šaltoje, aukojant Mišias būdavo vienas ar du žmonės. Gyvas kreipimasis ir gyvas atsakymas, žinoma, yra stipresnė dvasinė pajauta. Tačiau transliacija internetu irgi turi savų privalumų: jei buvo aukojamos Mišios už mirusįjį, tai artimieji, galbūt tuo metu negalėję tiesiogiai dalyvauti, gali pasižiūrėti namuose įrašą vėliau.

– Ką jaučiate šv. Mišių metu žvelgdamas tik į kamerą, ar bendravimas per nuotolį garbinant Aukščiausiąjį keičia emocinę būseną?

– Gal kai kam išeina žiūrėti į kamerą šaltakraujiškai, bet ir per atstumą melsdamasis jaučiu atsakomybę, galbūt net dar didesnę. Gi įrašą galima peržiūrėti, pastebėti bet kokią smulkmeną. Transliaciją nuotoliniu būdu gali stebėti žymiai daugiau žmonių negu įprastai susirenka bažnyčioje. Galbūt šv. Mišias stebi net tie, kurie niekuomet neatvykdavo nei į Vėžaičius, nei į Slengius. Tad nors ir tolimesnė, bet didesnė auditorija įpareigoja dar nuoširdesniam atsidavimui garbinant Aukščiausiąjį, įpareigoja atidžiau pasiruošti pamokslui. Žmonės gi žiūrės, vertins: vieni geranoriškai, kiti gal ir kokią klaidelę pastebės, gal atleis, o gal ir viešai vėliau kritikuos.

Aišku, stengiuosi tobulėti technologijų srityje, o jei turėčiau didelę savanorių komandą – garso, vaizdo operatorius, kalbos redaktorius – gal ir nesukčiau galvos. Mažesnėje parapijoje kitos išeities nėra: tiesiog viską darai pats ir pats esi atsakingas už viską. Bet, kita vertus, kartais reikia ir sau atlaidumo, priimti savo netobulumą, kad galėtum perlipti jį, augti iš jo.

Tempas užgožė esmę

– Prieškalėdiniame vyskupų laiške akcentuojama, kad nors dabar kiekvienam sunkus laikas, tačiau kiekvienoje krizėje yra ir naujų galimybių.

– Dar pavasario karantino metu su kitais žmonėmis keičiantis nuomonėmis, diskutuojant atėjo mintis: tas mūsų kasdienybės pasaulis buvo tiek įsibėgėjęs, tiek jau buvome paskendę rutinoje! Tas gyvenimas be rimtų problemų, tas tempas, nuolatinis veiksmas – tik neatsilikti, nesustoti! Ar susimąstoma: vardan ko tos lenktynės? Dėl to tempo ir svarbos didybės gal jau net buvome pamiršę, kad esame tik žmonės, visi tokie pat – nepaisant pareigų, pasiekimų. Esam iš to paties molio, visi – Dievo vaikai. Tai net ignoruodavome, per daug susireikšmindavome patys. Tik nejučiomis susimąstydavome: kas atsitiko su mumis, ką praradome, kad nutrūkome nuo esmės? Nuojauta sakė: kažkas turi įvykti, kažkas turi mus pristabdyti.

Galbūt karantinas ir yra tas metas, kai esame priversti atsisakyti tų nereikalingų dalykų, šalutinių veiksnių, savęs išbarstymo? Esame priversti keistis, kad galėtume grįžti į esmę. Tai nelengva išgyventi: tenka atsisakyti savo įpročių, susitikimų su draugais, kavinių, kelionių, atostogų, besaikės karjeros ir t. t. Stringa net mokslo ritmas, sveikatos apsaugos sistema. Neregėtai sunkus išbandymas permąstyti savo poreikius, savo veiksmus. Ir tai reikia padaryti pačiam, beveik vienam. Vėl grįžtame į šeimos lopšį. Būtent šeimos nariai turėtų vienas kitą palaikyti, įsiklausyti, kaip jaučiasi jo artimasis. Tėvams – nauji iššūkiai, kai vaikai nebeina į mokyklas, nebesusitinka su draugais. Tokiomis aplinkybėmis išryškėja dalykai, kurie anksčiau buvo nepastebimi. Bet tuo pačiu tai yra ir galimybė atrasti vieniems kitus, padėti vieni kitiems be limitų, atrasti Dievo malonės pajautą. Mylint kartu ieškoti sutarimo.

Permainos parapijos namuose

– Ne tik Slengių bažnyčia džiugina, bet geros permainos ir Vėžaičių parapijos namuose.

– Vėžaičių parapijoje per visus klebonavimo metus lydi rūpinimasis parapijos namais: vienais metais stogą keitėm, kitais – fasadą tvarkėm. Pastatas, kuriame vyko ir katechezės užsiėmimai, ir buvo šarvojimo vieta, šaukėsi ūkiškos rankos: viskas nunykę, supuvę. Vis sukau galvą, kada patogiausia būtų uždaryti remontui, o pavasario karantinas tą laiką paskatino išnaudoti. Po Velykų kibome į kapitalinį vidaus patalpų remontą. Aišku, pagrindiniai padėjėjai – parapijiečiai, prisidedantys ir auka, ir savanoriška pagalba. Reikėjo elektros instaliaciją, santechniką keisti – tai čia jau specialistų darbas, samdėme atitinkamas įmones, kad padarytų kokybiškai, patikimai, ilgam. Gruodžio mėnesį vėžaitiškiai vėl parapijos namuose galėjo atsisveikinti su mirusiais artimaisiais. Dabar per sienas nebetraukia vėjas, patalpose spingsi ne spingsulė, o įrengtas geras apšvietimas.

Bažnytėlėje irgi turim džiaugsmingų permainų. Vasarą atkeliavo naujas varpas, pašventintas Telšių vyskupo Algirdo Jurevičiaus. Senasis, kuriam jau 200 metų, dar skamba, bet jau priblėsęs. Tad reikėjo jaunesnio, skambesnio brolio.

– Prieš šių metų Kalėdas dėl karantino pirmąkart net negalėjote kalėdoti – tradiciškai aplankyti savo parapijiečių, palikti Kūčioms kalėdaičių.

– Lietuvos vyskupai šiais metais prieš Kalėdas paragino nelankyti parapijiečių, nesukelti rizikos ir jiems, ir patiems sau. Tad su parapijos pastoracinės tarybos nariais tarėmės, kaip visgi kitokiais būdais pasiekti žmones, įteikti jiems kalėdaičius? Pastoracinės tarybos nariai sutiko paimti kalėdaičių bei vyskupijos kalendorių ir saugiai išdalinti artimiesiems, atnešti žmonėms iki kiemo vartų, prie durų, kad nebūtų niekam pavojaus. Tuo pačiu, kas galėjo, perdavė ir auką bažnyčiai. Parėmusiems dovanojame atviruką su Vėžaičių tvenkinio prie parapijos namų vaizdu. O Slengių parapijiečiams keletą dienų prieš Kalėdas sudarėme galimybę pravėrus bažnyčios duris pasiimti reikiamą kiekį kalėdaičių, kad ant Kūčių vakarienės stalo būtų pašventintos duonos.

Akistata su Popiežiumi

– Jūs studijavote Romos popiežiškajame seleziečių universitete, šios studijos padarė įtaką kunigiškai veiklai?

– Iki šiol esu dėkingas Telšių vyskupui Jonui Borutai SJ už pasitikėjimą. Romoje 2006–2009 m. studijuojantys katechetiką iš Lietuvos buvome trise. Šios studijos buvo langas į pasaulį, mus brandino įdomūs ir svarbūs studijų dalykai: gilinimasis į bažnyčios, pastoracinius procesus. Galiausiai būti tame mieste, kur gyvena Popiežius, jausti Vatikano pulsavimą, pažinti Italiją, kito krašto kultūrą teikė ypatingą būseną. Studijuodamas vasaromis talkindavau šiaurės Italijoje parapijos pastoracinėje veikloje. Tai padėjo gilinti italų kalbos įgūdžius, padėjo suvokti vietos parapijos gyvenimą, kaip funkcionuoja vietos bendruomenė. Studijos smarkiai praplėtė akiratį, skirtingų kultūrų suvokimą, katalikybės vaidmenį pasauliniu lygiu. Tam įtakos turėjo ir tai, kad studijavo žmonės iš įvairių pasaulio kraštų: Pietų Amerikos, Azijos, Afrikos ir kt. Mūsų kurse buvome bene iš 20 šalių. Taigi susiklostė unikali galimybė pažinti katalikų bažnyčios tradicijas, papročius įvairiose šalyse, tai buvo visuotinės bažnyčios pajautimas.

– Smalsu, ar Vatikane teko pamatyti iš arti Šventąjį Tėvą?

– Asmeniško vizito, žinoma, pas tuometinį popiežių Benediktą XVI neturėjau, bet bendrose audiencijose esu dalyvavęs, taip pat ir su lietuvių delegacijomis trečiadienio audiencijose ar sekmadienio Viešpaties Angelo maldoje. Tačiau sykį patyriau iki šiol neišdildomą jauseną: Šv. Petro bazilikoje vyko pamaldos vietos bendruomenei ir jose buvau kartu su lietuviu, studijuojančiu Venecijoje. Buvo nedaug žmonių. Staiga netikėta akimirka: kai praeidamas pro šalį Popiežius pažvelgė į mūsų pusę ir mudviejų žvilgsniai susitiko. Tai vyko tarsi filme, šis momentas tarsi sustojo laike ir negalėjo nesujaudinti. Ypatingą potyrį prisimenu iki šiol.

Ligos gniaužtuose – su malda

– Mes kalbamės dar griežtesnio negu pavasarį karantino dėl pandemijos metu. Tūkstančiai žmonių kasdien suserga, o dalis jų skaudžiai kenčia ligos patale, galbūt net praradę viltį. Jūs pats prieš kelerius metus įveikėte sunkią ligą. Tad kaip ištverti negalios gniaužtuose, kaip įveikti baimę, kančią?

– Vienas iš geriausių darbų yra aplankyti ligonį, pabūti kartu su juo, paguosti. Dabar karantinas, neturime jokios galimybės susitikti, palaikyti už rankos. Tačiau yra technologijų galimybės: telefono ar vaizdo skambutis. Ligoniui mūsų rūpestis yra labai svarbus, mes turime parodyti dėmesį, pasakyti, kad mylime, kad kartu meldžiamės. Neseniai patyriau tokį gražų liudijimą: kai draugai sužinojo apie bičiulio itin sunkų susirgimą covidu ir reanimaciją, paprašė manęs šv. Mišių intencijos. Žinoma, nuotoliniu būdu. Po kokios savaitės gavau dėkingumo žinutę iš paties ligonio už bendrą maldą. Žmogus prisipažino, kad tuo metu meldimasis buvo atgaivos momentas ir suvokimas: „Dievas kartu su manimi neša tą kryžių“. Taigi stiprus dalykas yra gebėti melstis pačiam ir melstis už kitą, kai negali fiziškai aplankyti. Didžiulė įtampa yra ir medicinos darbuotojams, jiems reikia ypatingos stiprybės, jų ryšiai su artimaisiais yra dar labiau apriboti nei mūsų. Artimųjų palaikymas, nuoširdumas, dėmesingumas, tikėjimas yra prielaida ištverti sunkios ligos išbandymus.

Svarbu išlaikyti viltį

– Rytoj mūsų namuose stigs įprasto šventinio šurmulio. Suspaus širdį: neatvažiuos vaikai, neapglėbsime anūkų, tik su šeimynykščiais, o kažkas tik vienumoje sės prie Kūčių stalo... Koks būtų dvasią pastiprinantis žodis, kalėdinis Jūsų palinkėjimas mūsų skaitytojams?

– Šv. Kalėdos yra vilties šventė, įvykis. Dievo artumo ženklas žmonėms. Puikiai pažindamas žmogų Dievas žinojo, koks jis yra: ir suklumpantis, ir klystantis, ir pamirštantis dieviškosios prigimties dalykus, Dievo duotus. Bet Dievas per savo Sūnų į pasaulį atėjo su gailestingumu, tam, kad parodytų kitokią perspektyvą, atneštų savo meilę, vėl mus pašventintų. Visame tame yra vilties: Dievas mūsų neapleidžia bet kokiomis sąlygomis, nepalieka mūsų vienų. Išgyvename unikalią, istorinę situaciją: ne karas, ne katastrofa, bet koronaviruso pandemija netikėtai visiškai pakeitė mūsų kasdienybę, mūsų įpročius. Nelengva su tuo susitaikyti. Todėl dabar kaip niekada svarbu išlaikyti viltį, būtina stiprinti pasitikėjimą vienų kitais, padėti vieni kitiems. Kad stengtumėmės ne vieni kitus išbalansuoti, išderinti, o palaikyti pozityvumą. Tai ne tik bažnyčios, ne tik šalies, įstaigų, įmonių vadovų užduotis palaikyti savo žmones, bet kartu tai yra visų mūsų įsipareigojimas: kiek tik įmanoma šioje sunkumoje išlaikyti viltį, gerumą, meilę. Daug priklauso nuo mūsų pačių paprastų pasirinkimų – be reikalo nelįsti į rizikos situacijas, atliepti kitų žmonių poreikiams, laikantis taisyklių bendradarbiauti, eiti pozityviu keliu. Ir tos šviesos ne tik su Kalėdomis, bet ir su kiekviena diena vis bus daugiau.

– Visgi nepaisant užklupusios koronaviruso negandos neapleisime lietuviškos tradicijos ruošti dvylikos patiekalų Kūčių vakarienę, mėgausimės kalėdiniais gardėsiais. Atskleiskite, koks švenčių valgis jums skaniausias?

– Net nežinau, koks patiekalas man skaniausias. Šv. Kalėdos jau yra kulminacija. Kūčių vakaras nuo vaikystės man yra mistikos, paslapties, įspūdingumo apglėbtas vakaras. Kaip ir visiems Lietuvoje man labai jaudinantis yra dalijimasis kalėdaičiu, kuris bus ant kiekvieno stalo. Tai yra vienybės, bendrystės vienas su kitu ženklas, artumo su Dievu išraiška.

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt