Politologė R. Urbonaitė: „Savivaldoje galima bet kaip ir su bet kuo?“

Lietuva

My­ko­lo Ro­me­rio uni­ver­si­te­to lek­to­rė ir po­li­to­lo­gė Ri­ma Ur­bo­nai­tė. (Asmeninio archyvo nuo­tr.)

Mindaugas LaurinaitisŠaltinis: Savaitraštis „Etaplius“

256925

Iki savivaldos rinkimų liko mažiau nei du mėnesiai, tačiau koks bus rinkėjų aktyvumas, kai net patys dalyviai – politinės partijos ir politikai – rinkimais, panašu, nesidomi? Politinių programų viešumoje dar nematyti, partijų skyriai vangiai pristato kandidatus. Politologė Rima Urbonaitė priduria, kad būtent nuo savivaldos prasideda politikos formavimas ir būtent savivaldoje net vienas balsas gali nulemti, kaip gyvensime ateityje.

Etaplius.lt sausio 16 d. pasikalbėjo su Mykolo Romerio universiteto lektore ir politologe Rima Urbonaite – apie savivaldos rinkimus, balsavimo svarbą, partijų klaidas ir abejingumą, pilietinį ugdymą mokyklose ir idėją leisti balsuoti jaunimui nuo 16 metų bent savivaldos rinkimuose. Pasak pašnekovės, būtent savivalda lemia, kaip gyvensime savo miestuose ir rajonuose.

Vis dėlto politologė įžvelgia sisteminių ydų ir problemų tiek pačių partijų ir politikų pozicijoje, tiek ir rinkėjų nusiteikime. Iki šių metų savivaldos rinkimų liko pusantro mėnesio – pagrindinis balsavimas jau kovo 5-ąją.

Bet, kaip pastebi R. Urbonaitė, partijos iki šiol nėra pateikusios aiškios rinkiminės programos ir kandidatų sąrašų. Taip pat viešumoje pasigirsta kalbų, kad savivaldos rinkimai yra tarsi repeticija ir savo reitingų pasitikrinimas prieš Seimo rinkimus.

„Jeigu matome partijas šioje vietoje labai vangias, tai turbūt stebėtis ir rinkėjų vangumu nelabai reikėtų. Praėjusią savaitę perėjau pagrindinių parlamentinių partijų interneto puslapius, panašu, partijoms tie rinkimai neegzistuoja. Kaip rinkėja, kaip apžvalgininkė neturiu didžiosios dalies kandidatų sąrašų. Aktyvumas prasidėjo, kai reikėjo pradėti rinkti parašus. Bet už ką pasirašyti? Mes net nežinome, ką partijos siūlo. Galime pasirašyti dėl konkurencijos, kad dalyviai galėtų dalyvauti (juokiasi). Politikai ir partijos elgiasi, tarsi rinkimai būtų dar už pusmečio, bet jie jau čia pat“, – pastebi politologė.

Politiniai komitetai ir „asfaltinė demokratija“

Jau dvi kadencijas savivaldoje leidžiama dalyvauti ne tik politinėms partijoms, bet ir komitetams. Tiesa, prieš šiuos rinkimus praėjusių metų pabaigoje buvo pakeistos sąlygos – komitetų veikla sugriežtinta. Jeigu partijos nebeskiria dėmesio rinkimams ir rinkėjams, galbūt dėl šios priežasties rinkimų komitetai buvo sulaukę tokio populiarumo? Politologės nuomone, komitetai nebuvo išsigelbėjimas ir turėjo sisteminių problemų.

„Komitetai turėjo daug spekuliacijų ir manipuliacijų, kai politikai staiga pradėjo apsimetinėti nebe politikais ir eiti iš partijų į komitetus, nes rinkėjams taip labiau patinka. Man tai atrodo kaip primityvi manipuliacija prieš rinkėjus. Pažiūrėkite, sugriežtinus komitetų veiklą ir įvedus daugiau reikalavimų jiems, norint dalyvauti rinkimų kampanijoje, matome tam tikrą ir nemažą sumažėjimą – nuo 97 komitetų 2019 m. rinkimuose iki 32 dabar. Ir dar klausimas, kiek jų liks po visų patikrų“, – teigia pašnekovė.

Politologės teigimu, šiame procese partijos nepadarė namų darbų. Pašnekovė pasigenda partijų pastangų ir investicijų – ne tik finansinių, bet ir laiko, žmogiškųjų išteklių – į narius, idėjas, politinį turinį.

„Jeigu politinės partijos savivaldos rinkimus mato kaip tam tikrą repeticiją prieš Seimo rinkimus, tai yra duobės kasimas, nes demokratinis valdymas prasideda ne nuo Seimo, bet nuo savivaldos. Jeigu turime savivaldoje, kaip vadinu, „asfaltinę demokratiją“, kur viską matuojame, kiek gatvių nutiesė, kiek šaligatvių trinkelėmis išklojo, kiek kranų vienu metu yra pakelta. Taip negali būti“, – įsitikinusi ji.

Vertybiniai skirtumai ir populizmas

Dar vienas rimtas signalas, kad kažkas yra blogai su demokratijos principais, pasak R. Urbonaitės, partijų veiklos vertybiniai skirtumai savivaldos ir Seimo lygmeniu. Nacionaliniame parlamente kai kurios partijos kategoriškai laikosi vertybinių principų ir neina į koalicijas su prasižengusiomis ir moralės normas pamynusiomis partijomis. Tačiau savivaldoje tokių principų kažkodėl nebelieka.

„Tai kokią žinutę siunčia rinkėjams? Savivaldoje galima bet kaip ir su bet kuo, staiga kažkokie principai įsijungia tik kai kalbame apie nacionalinę politiką? Nesueina galai. Natūralu, kad rinkėjas pradeda klausinėti: kas čia vyksta, ar aš kažkuo galiu pasitikėti? Man atrodo, kad partijų žiūrėjimas pro pirštus į savivaldą, į tai, kas vyksta savivaldybėse, kas vyksta apskritai politikoje savivaldos lygmeniu, yra labai ydingas procesas“, – teigia pašnekovė.

Pasaulinės tendencijos rodo, kad Lietuva nėra išskirtinė – net ir senosiose demokratinėse valstybėse į valdžią vis dažniau ateina populistai, kraštutinės partijos, rinkėjai nusivilia sisteminėmis partijomis, atsigręžia į nepriklausomus kandidatus.

Politologės teigimu, visuomenėje pasikeitęs politikos supratimas, žmonės nebėra linkę gilintis į programas, procesus, perima tik tai, ką transliuoja medijos, kas vyksta socialiniuose tinkluose. Tuo ima naudotis ir politikai. Ir pats užsiėmimas – būti politiku – nebėra toks malonus ir patrauklus, vis sunkiau surasti ryškių lyderių.

„Iš kitos pusės, klausimas – ką politikai padarė, kad būtų kitaip? Aš nelabai matau. Paimkime pagrindines partijas. Kokius kandidatus jos siūlo mums į savivaldą? Nemaža dalis siūlo tuos pačius Seimo narius. Tai yra labai ydinga praktika. Ar partijos Lietuvoje padarė viską, kad tos tendencijos keistųsi? Manau, kad nelabai“, – teigia politologė.

Išankstinis nusistatymas: politikai – vagys?

Pastebima, kad net didžiuosiuose šalies miestuose partijos nesurenka reikiamo kandidatų skaičiaus. Visuomenėje matyti, kad yra žmonių, kurie turi idėjų, kaip padaryti vienus ar kitus dalykus, bet nemaža dalis baiminasi dėl savo darbo, dirba biudžetinėse įstaigose ir aktyviausiai ima reikštis tie asmenys, kurie neturi idėjų, darbo, pareigų, atsakomybių. Pasak politologės, šioje situacijoje kaltos ne tik pačios partijos, bet ir visuomenė, kurios tam tikra ir nemaža dalis linkusi klijuoti etiketes pagal išankstinį nusistatymą.

„Einant į politiką, reikia pildyti daug popierių, deklaruoti pajamas, turtą, interesus. Tai gali būti ne visai patrauklu, ypač jei nesieki ilgalaikės karjeros. Tu supranti, kad kas nors pasikels tuos popierius ir pamatys, ką turi ir ko neturi. Iš kitos pusės, visuomenėje yra nusistatymas, kad politika yra kažkas blogo savaime. Pažiūrėkite, kokie naratyvai sklando apie politikus. Jeigu jau Seime, tai visi vagys. Ir tokios etiketės klijuojamos lengva ranka, nesigilinant ir nesusimąstant. Ir tada asmuo galvoja: ar man tikrai reikia viso šito, kad mane dar kaltintų tuo, ko nepadariau ir net neketinu daryti?

Tas naratyvas, kad jeigu dabar nevagi, tai vis tiek kažkada tai padarysi. Kad jeigu tavo nuomonė nesutapo su kito žmogaus, tai jį kažkas papirko ir panašiai. Mes nuolat kalbame, kad, eidami šias pareigas, žmonės būtinai apvogs, bet paskui sakome, kodėl mums nepasiūlo gerų kandidatų? Partijos yra politikos elitas, kuris kuria idėjas, veda žmones paskui save, bet atsakomybę turi prisiimti ir visuomenė, kuri klijuoja etiketes a priori“, – teigia politologė.

Giluminė problema – švietimas ir pilietinis ugdymas

Kaip spręsti šią problemą? Pašnekovės teigimu, tai giluminė problema, kuri susidarė dėl švietimo trūkumo. Nuo mažumės tėvai šeimoje neugdo pilietiškumo savo vaikams. Mokykloje, pasak pašnekovės, daug mokytojų dėsto pilietinį ugdymą tik dėl varnelės ir visiškai nesistengia, kad moksleiviai įgautų suvokimą, kas yra politika ir kodėl svarbu būti pilietiškiems.

„Deja, mano bandymai kalbėtis su moksleiviais arba su studentais, kurie studentais tapo visai neseniai, po mokyklos, gerų ženklų nerodo. Kitaip tariant, tai priklauso nuo to, ar pasisekė su mokytoju (-a), kuriems buvo patikėta ši funkcija, ir ar jie į tai pažiūrėjo rimtai. Tokių atvejų yra gana retai pasitaikančių. Daugiau yra veikimas dėl varnelės, visiškai nesigilinant į turinį. Žiūrėkite, jau tie žmonės, kurie galbūt paskutinį dešimtmetį turėjo formalių pilietinio ugdymo pamokų, tapo rinkėjais. Jie neturėjo galimybės dar mokykloje gauti tam tikrą politinę socializaciją. Tai mes praleidome daug gerų progų tą klausimą bent kiek pajudinti. Mes į tai taip pat žiūrėjome pro pirštus. Deja, turime pasekmių ir jos ilgalaikės“, – sako politologė.

Jaunimui atstovaujančios organizacijos, tokios kaip Lietuvos jaunimo organizacijų taryba (LiJOT) ir pan., vis garsiau kalba apie idėją leisti bent savivaldos rinkimuose balsuoti nuo 16 metų. Keliama idėja, kad taip jaunimas bus paskatintas įsitraukti į vietos politikos procesus, bus ugdomas pilietiškumas, drauge ir savivaldos politikus tai galbūt paskatins atsižvelgti į potencialius rinkėjus, aktyviau imtis jaunimo politikos įgyvendinimo. Pašnekovės teigimu, toks eksperimentas galėtų vykti, bet reikėtų jo imtis pamatuotai.

„Man pačiai būtų smalsu, kad tų jaunimo organizacijų balsas yra ir jis netylus, bet ar nebus, kad jie patys sau daugiau atstovauja ir tas aktyvių žmonių ratelis ir ateis. Bet galbūt kaip tik pasirodys, kad tas aktyvių žmonių ratelis gali pritraukti ir kitus. Čia būtų įdomu ir net abejoju, ar tiek daug žalos turėtume. Manau, kad rizika yra maža. Dėl Seimo rinkimų, prisipažinsiu, dar šiek tiek abejoju, reikėtų pasižiūrėti pirmiausia savivaldos rinkimuose. Paskui, išanalizavus duomenis, būtų galima diskusiją tęsti“, – mano R. Urbonaitė.

Dainiaus Labučio nuotr.

Kiekvieno atsakomybė ir pareiga

Turbūt prieš kiekvienus rinkimus visuomenėje kyla piktų kalbų, kad neverta dalyvauti rinkimuose, kai nematyti tinkamų kandidatų – nėra iš ko rinktis. Taip pat statistika rodo, kad į rinkimus ateina balsuoti mažiau kaip pusė registruotų rinkėjų, merą ar tarybos narius išrenka vos trečdalis tos pusės rinkėjų.

Tad faktiškai esama miesto ar rajono valdžia atstovauja mažumai rinkėjų, tačiau sprendimai priimami ir atsiliepia daugumai to miesto ar rajono gyventojų. Tad galbūt verta vis tiek ateiti į rinkimus, balsuoti už bet kurį kandidatą ar net sugadinti balsavimo biuletenį – net ir tokiu būdu parodyti savo poziciją? Pašnekovės teigimu, kiekvienas balsas yra lemiamas, visuomeninę pareigą atlikti labai svarbu.

„Galų gale, jeigu taip visai katastrofa, nė vienas kandidatas nėra priimtinas ir tu net nematai mažesnės blogybės, balsuok už Mikę Pūkuotuką (juokiasi). Gali biuletenį sugadinti, nors to neraginu daryti, bet tu bent jau parodysi, kad atėjai ir savo valią išreiškei. Bet man norėtųsi, kad žmonės suprastų – jie yra viso to proceso dalis. Ir nuo jų kartais priklauso labai nemažai. Tiesiog kartais tu savo nedarymo pasekmių negali perkelti ant kitų pečių ir pasakyti, kad aš ne prie ko, kažkas kitas kaltas, – sako politologė. – Vis dėlto, mes esame visuomenė, mes visi šioje visuomenėje, šioje valstybėje vaidiname vienokį arba kitokį vaidmenį. Ir jis nuo mūsų pačių sprendimų ir pastangų labai priklauso.

Raginčiau visus eiti balsuoti, nes tas meras, kuris tampa meru su tiek procentų balsų, legitimumo tokio stipraus neturi. Todėl manyčiau, kad čia ydinga pozicija, kad nieko negaliu pakeisti ir kad mano balsas nieko nelemia. Žiūrint į savivaldos rinkimus, ten kartais skirtumai būna itin nedideli. Todėl tavo balsas, kaip rinkėjo, visada yra svarbus klausimas, ar tu pats nori tai suvokti, ar tiesiog savo tingėjimą ir apatiškumą pateisini tam tikrų etikečių klijavimu ir vadovavimusi tam tikrais mitais, kurie kartais neturi nieko bendro su realybe.“

Griežtai draudžiama Etaplius.lt naujienų portale skelbiamą informaciją naudoti kitose interneto svetainėse, žiniasklaidos priemonėse ar kitur. Draudžiama platinti Etaplius.lt bet kokio pavidalo medžiagą be sutikimo, o jei sutikimas gautas, būtina nurodyti Etaplius.lt šaltinį. Ši informacija yra Etaplius.lt nuosavybė. Ją galima platinti tik susitarus su portalo redakcija. Norint gauti sutikimą, reikia kreiptis el. paštu redakcija@etaplius.lt